Rusijos protu nesuvoksi, parašė ikibolševikinės Rusijos diplomatas Fiodoras Tiutčevas ir nuo tada pasaulis, kuriam dėl kokių nors priežasčių rūpi ši šalis, nenuilstamai atkakliai bando atrasti savo paaiškinimą – kodėl Rusija yra tokia, kokia yra.
Bandė ir pokarinės Amerikos diplomatas, savo ilgoje telegramoje į Vašingtoną sakęs, kad darbštūs ir talentingi rusų žmonės yra valdomi tokio elito, kuris supranta tiktai jėgą, todėl, norint stabdyti Rusiją, reikia jai nuolat rodyti, koks pats esi stiprus.
Ar kas nors šios dienos žudikų jų mokykloje vietoj privalomos programos arba egzamine paklausė – ar tu žudytumei nekaltą, jeigu taip lieptų tavo ponas ir, jeigu nužudytum, kaip po to gyventum.
Džordžas Kenanas praėjusiame amžiuje, kalbėdamas apie Lenino ir Stalino Rusiją, aiškino, kad maniakiškas Kremliaus požiūris į tarptautinius santykius priklauso nuo istorinio nuosavo nesaugumo jausmo. Iš pradžių tas nesaugumo jausmas buvo neapsaugotų nuo klajoklių puldinėjimo žemdirbiškų tautų, vėliau prisidėjo nesaugumas dėl ekonomiškai stipresnių Vakarų valstybių.
Rusijoje dirbęs Amerikos diplomatas kartu teigė, kad šis maniakiškas nesaugumas daugiau būdingas ne visai Rusijos visuomenei, bet jos vadovams, nes jie suvokia savo valdymo senoviškumą ir nesugebėjimą sugyventi arba kontaktuoti su vakarietiškomis politinėmis sistemomis.
Bet, jeigu Kenanas buvo teisus, kas tuomet nutikę šiandieną Rusijos žmonėms, ne valdžiai? Ne Kremliui, kuris nuosekliai falsifikuoja šalies istoriją ir šios dienos faktus, bet tiems žmonėms, kurie slapta skaitė uždraustus Rusijoje rašytojus ir iš tiesų didžiuojasi, kad yra bendratautiečiai garsiausių pasaulio klasikų, muzikoje ir literatūroje? Kodėl ta rusų kultūra nesustabdė karo prieš Ukrainą ir kodėl Ukrainoje žudo vaikus tie patys žmonės, kurie verkė, mokykloje skaitydami Turgenevo „Mumu“ – šitą klausimą neseniai vienas kitam uždavė du šiandienos Rusijoje priešais skelbiami Rusijos visuomenininkai ir patys sau tame pokalbyje į jį ir atsakė.
Džordžas Kenanas praėjusiame amžiuje, kalbėdamas apie Lenino ir Stalino Rusiją, aiškino, kad maniakiškas Kremliaus požiūris į tarptautinius santykius priklauso nuo istorinio nuosavo nesaugumo jausmo.
Ne apie tai čia, kad dar jokia iki šiolei kultūra nėra sustabdžiusi nė vieno karo, ir ne apie tai, kad Rusijos klasikų kūriniai retai nešlovina imperinių jos užmojų. Klausimas čia labiau apie tuos, kas eina žudyti, o kas atsisako.
O galimi atsakymai – visų pirma, nebūtinai dabarties žudikai vaikystėje iš viso skaitė. O antra – jeigu skaitė, ar jiems mokykloje tik liepė perskaityti, ar kas nors skatino patiems galvoti ir savais žodžiais pasakyti – kodėl Gerasimas, doras kaimietis, užmušė šunytį, kurį pats buvo išgelbėjęs nuo mirties. Nuskandino, nes juo atsikratyti liepė šeimininkė.
Ar kas nors šios dienos žudikų jų mokykloje vietoj privalomos programos arba egzamine paklausė – ar tu žudytumei nekaltą, jeigu taip lieptų tavo ponas ir, jeigu nužudytum, kaip po to gyventum.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
