Suomiai jį vadina „pukko“. Jis nukaltas iš vientiso nerūdijančio plieno gabalo, nesilanksto kaip kišeninis peiliukas, yra nešiojamas makštyje prie diržo. Dar vaikystėje žmonės apmokomi, kaip su juo elgtis ir nesusižeisti.
Kai gyvenau iš ilgalaikių kontraktų ir kontaktų su Arkties ledais bei medžiotojais arba nė kiek netrumpesniu plaukiojimu kertant pusiaują, grįžus į Lietuvą atrodydavo, kad namuose niekas nepasikeitę. Ypač drabužiai. Pirmiausia jaunų moterų. Paskui tas vienišumo namuose jausmas dingdavo.
20 amžiaus pradžioje elegantiškumo viršūnė buvo tinklelis ant veido ir juodi taškai jame. Asocijuojasi su musėmis. Dėvėdavo tik pasiturinčių šeimų panos, eidamos į bažnyčią ar į kitas šventes. Ir pirštinaitės, be abejo. Iš plonytės medžiagos, susegamos ant riešo. Ten, kur saga, tarpas paliktas, kad būtų galima pabučiuoti. Plaukai būtinai nesušukuoti, bent viena sruoga būtinai turi uždengti vieną akį.
Šeima Sanną paskyrė pardavinėti batukus. Tą darbą ji dirbo gerai. Tačiau tapo socialdemokratų aktyviste.
Kai ji išėjo į suvažiavimo tribūną, buvo sutikta audringais aplodismentais. Ne tiek dėl jos paprastų drabužių ir šukuosenos, kiek dėl kalbos. Dėl to, kad pirmoje kalboje ji sustatė visus taškus ant „i“. Nepabūgo kalbėti apie tai, kas Suomijoje iki tol buvo tabu.
– 1939 metais mus užpuolė Sovietų Sąjunga. Ar mes ją?!
– Uch, uch, uch, uch! – atsakymas buvo griausmingas iš visos trypiančios salės.
– Mes pralaimėjome karą, nes švedai mums nedavė užtektinai mūsų kalibro patrankos sviedinių?!
– Uch, uch, uch, uch! – galingi ir su švilpimais.
– Turėjome sumokėti sovietams milžinišką kontribuciją – atiduoti rusams Kareliją. 30 metų statėme sovietams laivus. Pažadėjome nesijungti į jokias sąjungas.
Daugiau batukų pardavinėti nereikėjo. Ją išrinko socialdemokratų partijos pirmininke ir tuoj pat paskyrė šalies ministre pirmininke. Už tai balsavo 80 proc. visų parlamentarų. Kodėl? Teisybę žinojo visi. Buvo net ironiškas posakis „suomiška taika“. Kitas skambėjo taip: „nuogas kūdikis ant ledo“. Bet suomiai nenorėjo tokie būti.
Daugiau batukų pardavinėti nereikėjo. Ją išrinko socialdemokratų partijos pirmininke ir tuoj pat paskyrė šalies ministre pirmininke.
Sanna Marin padarė dar vieną žingsnį, kurio padaryti nedrįstų nė vienas vyriausybės vadovas. Paskelbė apie savo šalies ginkluotę ir jos pasirengimo lygį:
·31 000 gerai ginkluotų ir apmokytų karių (Lietuva atsilieka labai mažai),
·280 000 rezervistų,
·260 modernių tankų (240 rezerve),
·šarvuotų pėstininkų transporterių – tiek, kiek reikia,
·betonuotų blindažų – išilgai visos sienos,
·aviacija išmokyta ir paruošta kilti nuo plentų,
·didelės atsargos iš rankų paleidžiamų prieštankinių raketų ir stiprioji artilerija,
·slėptuvėse kuro ir vandens atsargos.
Atlikus nuomonių tyrimą paaiškėjo, kad trys ketvirčiai gyventojų – vyrų ir moterų – pasiruošę kautis už savo tėvynę.
Kitose šalyse truputį kitaip.
Prancūzijoje, anoniminėse gyventojų apklausose, pusė prancūzų atsakė į tą klausimą neigiamai.
Chuliganiški Rusijos veiksmai pakeitė Europos veidą. Greitai kaip niekada. Rusijai užpuolus Ukrainą, palyginus nedidelė šalis puikiai gynėsi. Europa pasikeitė. Atsirado naujas posakis Europos diplomatijoje: „Rusija pirma užgrobia teritoriją, paskui siūlo derėtis.“
Švedijoje jau 200 metų, nuo Napoleono karų, neutralitetas išpažįstamas kaip religija.
Suomijos pavyzdys visiems buvo kaip elektros kibirkštis.
Viename švedų provincijos laikraštyje perskaičiau: „Jeigu toliau stovėsime išsižioję, atrodysime kaip bernas, atėjęs į kaimo vakarėlį ir užmiršęs, kad jis neužsisegęs kelnių.“
Kai Suomija padavė paraišką, prašydama priimti ją į NATO, Maskva pateikė jai pranešimą apie dujų tiekimo nutraukimą.
Tai buvo kvailiausias žingsnis, kurį Kremlius galėjo padaryti. Suomija išsivers. Arbatėlę galės pasišildyti ant elektros plytelės. Be to, Norvegija netoli, kuri turi daug dujų. NATO šalys, dabar jau kolegės, pasižiūrėjo į kitą pusę. Tegul Suomija moka Rusijai už tas dujas, maža ta suma.
Ne! Suomija norėjo tvirtai stovėti rikiuotėje.
Vienas rusų generolas dabar pasakė: „Jaučiuosi, tarsi būtume įvaryti į butelį.“
