Indijoje buvau penkis kartus. Du kartus kaip Ispanijos spaudos agentūros EFE korespondentas, dukart – vesdamas turistų grupes iš Lietuvos, o kartą pats vienas, norėdamas gerai suprasti tą šalį. Apsigyvendavau ašramuose – budistų vienuolynuose. Už kuklų atlygį jie duoda vakarienę ir švarų patalą. Neretai susitikdavau su amerikiečiais ir europiečiais. Jie noriai leidžiasi į pokalbius.
Harley Rustedas, britų dienraščio „The Guardian“ bendradarbis, nustebino mane pareiškęs, kad amerikiečiai ir europiečiai, bet ypač amerikiečiai, pabuvoję Indijoje mėnesį arba daugiau, suserga įvairiomis psichinėmis ligomis ir be pagalbos negali iš jų išsikapstyti. Amerikos konsulatai, o jų šalyje yra keliolika, apgulti, be savų gydytojų samdo ir vietinius medikus, pasakoja kitas žurnalistas Reggie Airaunlt’as. Visų tų medikų uždavinys – padėti paprastiems keliautojams, nes kai kurie būna beveik visai atitrūkę nuo tikrovės, vėl susiorientuoti.
Dešimt metų daktaras Airaunlt’as važinėja tarp Indijos ir Prancūzijos, daro bandymus, parašė mokslinį darbą, kuris prieinamas ir eiliniam skaitytojui – antrašte „Pamišę dėl Indijos“. Klausimas: ar Indija pakeičia jau sergančius žmones, ar pasikeitimų priežastis jau yra pats žmogus. Jis nori pasitarti ir dėl to važiuoja į Indiją.
Cituoju: „Indija labiau negu bet kuri kita šalis sujaudina sąmonę, sužadina vaizduotę, sukelia intensyvesnius estetinius pojūčius, o kartais susargdina žmogų. Todėl apie Indiją gali susidaryti ambivalentiškas įspūdis“, – rašo indų daktaras specialistas. Atvykėlio reakcija priklauso nuo to, ką jis anksčiau yra išgyvenęs, kodėl anksčiau atvažiuodavo į Indiją. Reakcija gali priklausyti nuo giliai žmoguje glūdinčių paslapčių. Iš žmogaus gali būti ištraukta tai, ko jis apie save net nemanė.
Tik nereikia painioti Indijos sindromo su kultūriniu šoku, kuris gali pasireikšti per kelias pirmąsias dienas dėl neįprastų Kinijos, JAV, Rusijos, budizmo įstatymų ir įpročių. Indijos sindromas yra visai kas kita. Pasireiškia ne iš karto, trunka maždaug vieną mėnesį, kartais visą gyvenimą. Vienas atvykėlis penkerius metus sveikas klaidžiojo po Indiją, bet jautėsi gerai. Jo tėvai manė, kad jis miręs ar žuvęs. Dar kitas aplankė šventąjį miestą Varanasį ir įtikėjo, kad deivė Kali girdi jo sapnus ir su juo kalbasi.
Daktaras Sunila Mittala, Indijos sindromo specialistas, tvirtina, kad kiekvienas žmogus jau pirmąją savaitę turi užčiuopti pramuštą slenkstį. Daktaras gali tik iš dalies tvarkyti paciento galvą. Liga vystosi lėtai.
Vienas atvykėlis penkerius metus sveikas klaidžiojo po Indiją, bet jautėsi gerai. Jo tėvai manė, kad jis miręs ar žuvęs. Dar kitas aplankė šventąjį miestą Varanasį ir įtikėjo, kad deivė Kali girdi jo sapnus ir su juo kalbasi.
Kitą grupę sudaro atvykstantieji dėl narkotikų. Indai žino, kad narkotikai jų tėvynėje gali daug pakeisti, arba, kaip jie sako, „uždėti naujus akinius“. Į tuos žmones, pasak daktaro Mittalo, gaila žiūrėti.
„Nauji akiniai“, per kuriuos keliautojas pradeda žiūrėti į pasaulį, gali išplauti bet kokį tikėjimą, apie kurį jis yra girdėjęs savo tėvynėje. Taip keliautojai įgyja naują tikslą. Kai kurie pradeda dėvėti sarį ir ilgus karolius. Pradžioje tai primena pasiruošimą religiniams šokiams. Dar po kiek laiko jie rišasi raudoną siūlą ant rankos. Siūlas simbolizuoja pakartotiną palaimą. Religingi turistai meta islamą, krikščionybę, budizmą, gyvena ašramuose arba jų atmainose.
Moterys plauna grindis, skalbia jogų ir žynių baltinius, gamina jiems valgį ir išpildo visus jų reikalavimus. Taip neva mokomasi paklusnumo. Studijuoja šventas knygas. Jeigu jis arba ji norėjo pabėgti nuo anos visuomenės tikslų, tai pabėgo.
Daktaras Mittalas išgydė kelis šimtus tokių pacientų. Tarp jų buvo visiškai sutrikusių amerikiečių ir žmonių iš kitų baltųjų žmonių tautų. Daktaras buvo sutikęs vieną žmogų, kuris visiškai praradęs orientaciją klaidžiojo Tadž Mahalo šventyklos apylinkėse. Vietinės užkandinės savininkas susijaudino, kad gali įvykti kokia nors nelaimė. Tai taip pat lengva, kaip įmesti akmenuką į prūdą.
Jis iškvietė policiją, atvažiavo JAV ambasados autobusiukas su amerikiečių gydytoju ir pora padėjėjų. Jie sutvarkė visus žmogaus dokumentus ir pristatė į ligoninę. Pastebėjo, kad tas jaunas amerikietis atvyko į Agamą visiškai sveikas. Nepajuto jokio sielos nušvitimo, tiesiog norėjo aplankyti garsųjį mauzoliejų. Amerikietis „užtraukė rankeną“ – metė rūkyti marihuaną. Jis ją gausiai rūkydavo dar Amerikoje. Tačiau šį kartą pasiekė išsilaisvinimą. Metė kanapes, žolę, viską, ką turėjo, ir nubėgo.
Grįžęs į JAV, po mėnesio jis vėl buvo sveikas ir guvus žmogus, kokį jį pažinojo anksčiau.
Kelerius metus save dresavo ir viena neišskiriama pora. Irgi amerikiečiai. Keliaudami po Indiją nustojo vartoti narkotikus. Bet po kurio laiko pora išsiskyrė – be ašarų. Moteris dingo Indijos toliuose. Tikimasi, kad nieko blogo jai neatsitiko, kad ji eina savo keliu. Jeigu žmonės sakys, kad štai sukvailėjusi moteris, tai aišku, jog tas žmogus ieško ir galbūt surado save.
