Kol nebuvo tikrų teleskopų, žvaigždės ir Visata atrodė labai paprastai ir prasmingai. Saulė ir Mėnulis ypač. Meteorus suprasdavo kaip krintančias žvaigždes. Taip jos ir vadinosi.
Mūsų epochos pradžioje visi astronomai mandagiai užmiršo, kas buvo iki jų. Atrodė, kad mistikai vietos jau nėra, kai amerikiečių astronautų batai trypė Mėnulio paviršių. Kinai parsivežė kelis gabaliukus pavyzdžių iš Marso, ir jokių ypatingų dalykų juose nerado. Be abejo, Mėnulio fazių įtaka vandenynams buvo akivaizdi, nors nelabai suprantama. Kad įtaka buvo ir yra didžiulė – kalbos nėra. Fandžio įlankoje Kanadoje vanduo pakyla 17 metrų, būtų per penkiaaukštį namą, o paskui nusileidžia iki šlapio smėlio, po kurį raitosi kirmėlaitės ir užsižiopsoję žuveliokai. Na tai kas? Jie nežino, kodėl rangosi. Klaustukų visada daugiau negu atsakymų.
Gamta turi savo ciklus. Bangos, atsirandančios Žemėje, Saulės ir Mėnulio įtaka, veikianti natūralų gyvenimą, visą laiką domino Brazilijos mokslininką, Kampinaso universiteto daktarą Kristianą di Melijo Galjopą. Naudodamas labai jautrią optinę įrangą jis stebėjo, kaip augalai reaguoja į Mėnulio ir Saulės įtaką.
Jo medžiaga buvo įvairios dygstančios sėklos. Pastebėjo kad keičiasi fotonai, elektroninio lauko kvantai, kada gemalas skleidžiasi. Arba kad jiems laikas skleistis.
Fotonų padaugėja iš ryto ir tai tęsiasi iki 12 valandos. Paskui nustoja. Bet tas „rytas“ būna labai skirtingu metu. Daktaras vežiojo sėklas po tolimas ir įvairias Žemės vietas. Visur genai pradėdavo labai nežymiai skleistis, pastebimai tik per elektroninį mikroskopą, bet tik 12 valandą vietos laiku. Buvo visiškai neaišku, kokiu būdu sėklos sužinojo, kiek valandų. Jos buvo uždarytos sandarioje dėžutėje.
Daktaras Galjopas tęsė eksperimentus su kolega Danieliu Robertu, Bristolio (Anglija) universiteto profesoriumi. Savo temą jie pavadino „Saulės ir Mėnulio traukos įtaka kriauklėms“ ir panaudojo profesoriaus J. T. Enrighto iš Kalifornijos Okeanologijos instituto tyrimais.
Jis daug kartų pasižymėjo dar praėjusio šimtmečio viduryje. Nuslūgus potvynio bangai visi trys mokslininkai rasdavo paplūdimio smėlyje pasilikusias geldutes, žinomas tuo, kad jos pasilieka sausumoje arba plaukia į jūrą pačios, be išorinės pagalbos. Mokslininkai paruošė tris akvariumus. Dviejuose įrengė dirbtinius bangavimus, vieną didelį, kitą mažesnį. Taip, kaip tai vyksta gamtoje. Trečiame akvariume vanduo buvo ramus. Jame geldelės plaukiojo laisvai. Jų mokslinis pavadinimas toks ir yra – „plaukiojančios“. Kai vandenyne prasidėdavo potvynis, jos visos imdavo nervingai plaukioti po indą. Kai potvynis baigdavosi, tapdavo apatiškos ir nusileisdavo ant akvariumo dugno.
Turime pridurti, kad geldutės nei mato, nei girdi.
Visi kiti koralai irgi priklausomi tik nuo dangaus kūnų. Galbūt todėl, kad jų meilės gyvenimas siejasi su Mėnuliu ir Saule. Ypač koralai acropora palmata. Jie paleidžia į vandenį, – tiek patinai, tiek patelės, – savo lytinius organus. Tai būtinai turėjo įvykti trečią ir ketvirtą dieną po Mėnulio pilnaties 21 val. 20 min. ir baigtis 21 val. 50 min. Rūpintis dėl tų koralų nereikia, jiems viskas ataugs.
Kiti koralai laisvesni, bet irgi planuoja panašų apvaisinimą pradėti per pirmą Mėnulio ketvirtį ir užbaigti per pilnatį. Kartais atsilieka arba pasiskubina, tačiau maždaug tose ribose.
Profesorius niekaip negalėjo suprasti, kaip tokie primityvūs organizmai, neturintys nei regos, nei klausos ir visam savo gyvenimui pritvirtinti prie uolos, gali ką nors suvokti apie Mėnulį. Mokslininkai padarė specialų baseiną. Koralus patalpino baseine. Pro juos tekėjo natūralus vanduo, tos pačios temperatūros kaip vandenyne.
Koralai elgėsi lygiai taip pat. Ramiai sėdėjo ant akmenų, prie kurių buvo priklijuoti, maitinosi tuo, ką atnešė jūros vanduo, kol kažkokiu nesuprantamu būdu gaudavo komandą, kad atėjo Mėnulio pirmasis ketvirtis, o paskui ir pilnatis.
Kuklus Jūsų autorius irgi neturi jokio paaiškinimo. Tik norėjau pasakyti, kad mokslo dirvonai labai platūs ir dar neišarti. Jeigu Tamsta jaunas, tie dirvonai Tavo.
