Dabar skrendame į Mėnulį, supratome, kad kažkas įdomaus įvyko prieš 43 tūkst. m. 10 tūkst. m. į vieną ar kitą pusę – reikšmės neturi. Panašu, kad religijos embrionas jau buvo. Supratome, kad mylėti savo vyrus, savo moteris, savo vaikus reikia. Jautėme, kad jeigu nebus meilės, tai ir mūsų nebus. Taip atsirado meilė.
Stačiose Indijos vandenyno rytinėse pakrantėse yra daug urvų. Patekti į juos sunku ir pavojinga, nes ne uolos, o molynai. Būtent tai sudomino archeologus. Tokioje vietoje gali būti senų dalykų. Neapsiriko. Vieno urvo asla buvo beveik plūkta. Sukietėjęs molis, jame anglių likučiai nuo ugniakurų, rado kaulų bei šiukšlių.
Mokslininkai prakasė pirmą sluoksnį, rūpestingai viską persijojo. Kasė toliau ir vis ką nors rasdavo. „Radau mamuto ilties nuolaužą!“ – šaukia per visą urvą, aukštą ir platų kaip sporto salė.
Subėgo visi. Vienas, į kurį buvo kreipiamasi „profesoriau“, paėmė radinį. Didinamąjį stiklą turėjo ant grandinėlės. Pažiūrėjo į kaulą. „Čia ne iltis. Čia danties nuolauža. Tai labai gerai, pažiūrėsim kuo jis maitinosi.“ Pasirodo, kad valgė viską, kas kramtoma: žoles, šakneles. Kažkokią mėsą, vaisius ir žuvį, rašo mokslinis žurnalas „Nature“, jis paskelbė sensaciją mokslinėje spaudoje. Nes iki tol mirusiųjų arba žuvusiųjų lavonai būdavo paliekami paukščiams ir žvėrims.
Atrastieji griaučiai išsilaikė taip gerai todėl, kad pateko į minkštą molį ir greitai užsikonservavo. 4–5 m. vaiko palaikai. Mokslininkai negalėjo pasakyti – tai buvo mergaitė ar berniukas.
Davė jam vardą – Mtoto. Suahilių kalba reiškia „vaikas“. Ši kalba vartojama visoje Rytų Afrikoje. Toje zonoje gyvena 60 tautų ir tautelių, kiekviena iš jų skirtingai vartoja suahilių, bet vienas kitą supranta. Kad maišaties būtų mažiau, mokyklose visos pamokos vyksta anglų kalba. Nors kalba evoliucionuoja. Kalbos elementai galvoje ilgai neužsilaiko. Išgaruoja ir užleidžia vietą kitai kalbai arba jos žodžiams. Dabar aš suahiliškai daugiau nei „labas“ nemokėčiau pasakyti.
Sakysime, Ramiojo vandenyno nuogaliai ir jų broliukai iš Havajų, Australijos žinojo, kad priešo nereikia viso suvalgyti. Užtenka išpjauti širdį.
Archeologai moka skaityti ir tokius ženklus, kurie kitam žmogui nepanašūs į ženklus. Tai, kad vaikinukas buvo paguldytas su meile, o ne numestas, taip pat turi reikšmės. Mokslininkai iš Berklio universiteto, Kalifornijos, JAV, tyrinėjo Mtoto kauliukus. Rado kauluose įbrėžimų, tik neaišku, iš kur jie. Galbūt artimieji buvo alkani? Tai kodėl ne visą suvalgė?
Tyrinėtojai padarė išvadą, kad kaulai buvo apgraužti ne iš bado. Kai kurios tautelės tai darė. Sakysime, Ramiojo vandenyno nuogaliai ir jų broliukai iš Havajų, Australijos žinojo, kad priešo nereikia viso suvalgyti. Užtenka išpjauti širdį.
Tiek triukšmo mokslininkų pasaulyje buvo todėl, kad Mtoto buvo rastas susirietęs, embriono pozoje. Taip jį palaidojo jo tėvai ir galbūt broliukai. Ilgam laikui – 43 tūkst. m. Daktaras Armitagė iš Burgoso, Ispanijos universiteto žinojo, kad vaiką paguldė ne ant nugaros ar pilvo kaip suaugusį, o ant šono, kad jis galėtų atsiklaupti kada to panorės, arba įsikasti į žemę ir grįžti iš kur atėjęs.
Buvo ir kita aplinkybė – vaikas buvo apibertas gėlėmis. Žinoma, gėlių neliko nė žymės. Gėlės išnyko, bet liko sėkliukės. Galbūt bus pamėginta jas atgaivinti.
Mokslininkų nuomone, kai laidojo Mtoto, jau buvo išsivystęs tam tikras sąmoningumas ir gebėjimas kai ką daryti rankomis. Be kita ko, mažiukas buvo visas išteptas ochros spalvos raudonais ir geltonais medžio sakais.
Dar visai neseniai, gal prieš 40 m., Europoje ieškojome neandertaliečių pėdsakų. Radome. Buvo net atvejų, kad matėsi, jog jie bendravo su ankstesniais gyventojais ir net mylėjosi. Dabar aišku, kad jie buvo lygūs su ankstesniais europiečiais. Žmonių laidojimai kai kur tapo daugiasluoksniai. Visų europiečių kraujyje žymi afrikietiško kraujo dalis, nuo 0,5% iki 3,6%. Vienodų genų nėra.
Visiškai aišku, kad žmonės prasidėjo Afrikoje, paskui bangomis ėjo į šiaurę, ten skilo į tris ar keturias grupes, kurios nuėjo skirtingomis kryptimis ir pametė tarpusavio kontaktus. Būreliai buvo nedideli – po 15–30 būtybių.
Mtoto vos nesubyrėjo, kai jį pasiekė pirmi šviežio oro gūsiai. Kaulus reikėjo neutralizuoti. Iškasė po griaučiais duobę ir užpylė ją gipsu. Tą gipsą kaip vieną gabalą iškėlė iš duobės ir nuvežė į nacionalinį Kairo muziejų.
Mtoto pasisekė. Kūdikiu buvo tik 3–4 m. O dabar jam jau 43 tūkst. Turbūt dar ilgai gyvens.
