„Tai yra demokratijos pagrindas, kad mažuma klauso daugumos“, – anuomet sakė Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Atrodo, kad būtent tokiu demokratijos suvokimu dabar remiasi tie, kurie nepritaria jokiam būdui įteisinti partnerystę ir, nė nepradėję svarstyti naujai registruoto Civilinės sąjungos įstatymo projekto, jau ūžia apie tai, kad jį priėmus valstybę esą ištiks kažkokia katastrofa, o tradicinės šeimos sugrius.
Jų lūpose vis sukasi tas pats argumentas: beveik 74 procentai Lietuvos gyventojų nepritaria partnerystei. Tačiau ko vertas šis faktas, jei kalbame apie tikrą, o ne pranckietišką demokratiją? Beveik nieko. Nes demokratija tuo ir gyva, kad joje girdima ne tik patogi dauguma. Ir dauguma tikroje demokratijoje kaip tik labiausiai rūpinasi tais, kurių mažai ir kurių balsas girdimas silpniausiai.
Turbūt niekas nesiginčys, kad šeimos santykiuose silpniausieji yra vaikai. Ir apmaudu girdėti naujojo projekto autorius kone išdidžiai skelbiant, kad būtent vaikų reikalai sureguliuojant nesusituokusių porų santykius niekaip nebus sprendžiami.
O šiandien Lietuvoje ne santuokoje gimsta kas ketvirtas vaikas. Ir jų tėvams, net ir priėmus išpreparuotą Civilinės sąjungos įstatymą, gyvenimas visai nepalengvės. Jiems, nors pragyvenusiems kartu dešimtmetį, vis tiek reikės pirmomis dienomis po gimdymo su naujagimiu ant rankų vykti pas notarą ir susimokėti už tėvystės pripažinimą, kad vaikas galėtų gauti tėvo pavardę, o tėvas – tėvystės atostogų.
Ką jau kalbėti apie atvejus, kai tokioje sugyventinių poroje auga ne bendras, o tik vieno iš partnerių vaikas. Jiems irgi nuolat teks vykti pas notarą, nes ir registravusiai civilinę sąjungą porai nebus užtikrinamos jokios teisės į partnerio vaikus. Nebus net galimybės nuvesti vaiką pas gydytoją ar į darželį be mokamos notaro pagalbos.
Bet ar kiek rūpi tie nesantuokiniai vaikai ir jų teisės turėti šeimą širinskienėms ir saudargams? Jiems baisiau, kad ginkdie, šeima nepasivadintų vienos lyties poros. Ir šį naują projektą, dar jo nepaskaitę, jie jau vadino nepriimtinu.
Bet ar kiek rūpi tie nesantuokiniai vaikai ir jų teisės turėti šeimą širinskienėms ir saudargams? Jiems baisiau, kad ginkdie, šeima nepasivadintų vienos lyties poros. Ir šį naują projektą, dar jo nepaskaitę, jie jau vadino nepriimtinu. Kitaip tariant, nors autoriai iš projekto išbraukė pernai svarstant Partnerystės įstatymą daugiausiai kritikos sulaukusias formuluotes ir net patį žodį „šeima“, nepritariantieji vis tiek liko nepatenkinti.
Nauju projektu neliko patenkinti ir tie, kurie laukia galimybės įteisinti savo santykius. Pirmiausia, žinoma, LGBT bendruomenė. Tačiau ji leidžiasi į tokį kompromisą. Žino demokratijos taisykles ir nevažiuoja vilkikais blokuoti parlamento, nemėto į Seimo langus kiaušinių. Tik prašo. Jau dvidešimt metų prašo paprasčiausių buitinių problemų sprendimo.
Bet santuokinės šeimos gynėjai mažumų prašymams kurti. Jie, kaip koks Dainius Gaižauskas, verčiau iš Seimo tribūnos grasins karu, šantaže naudos valstybės saugumo klausimus ir vėl dengsis visuomenės nuomonės apklausų argumentais, kad tik patenkintų daugumą. „Visuomenė nepritaria“, – sakys ir siūlys daugių daugiausia ūkinę jungtinę veiklą arba artimo ryšio naujadarą, bet ne normalų santykių įteisinimą.
O tuo metu dar vienas žmogus po dvidešimties bendro nesantuokinio gyvenimo metų, nes kita pusė tuoktis tiesiog nenorėjo, po skyrybų išeis tuščiomis – be jokių teisių į kartu užgyventą turtą. Tuo metu dar vienas naujagimis ketvirtą savo gyvenimo dieną bus tampomas po notarų kontoras tik tam, kad gautų teisę į savo tėvo pavardę.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
