Singapūras – dar viena šalis, kurią galima vadinti kiniška. KLR, Taivanas, paskui Honkongas su apendiksu Makao, nors, Pekinui iškraipius sutartį, pagal ją turėjo išsaugoti dominijoje tokį patį statusą dar 50 metų. Kur tau! Iš pitono gerklės Honkongo kyšo tik kojytės. Nepraėjo nė 20 metų.
Singapūras prieš porą šimtmečių buvo piratų ir žvejų prieglobstis, paskui priklausė Malajai, vėliau Didžiajai Britanijai, o dar vėliau tapo nepriklausoma valstybė, SNO nare.
Daugumą sudaro kinai – jų trys ketvirtadaliai. Po jų eina malajai (13 proc.), indai (9 proc.). Yra ir trupinėlis baltųjų.
Nedidelė sala pakibusi prie Malaizijos pusiasalio smaigalio kaip lašas prie nosies galiuko. 6 milijonai gyventojų. Dirbamos žemės tik procentas. Visa kita – parkai arba sodai. Palmės, gėlės ir dangoraižiai. Už išspjautą kramtomąją gumą ant šaligatvio ar asfalto – bauda 500 dolerių.
Vasarą ne per karšta – vandenynai iš dviejų pusių. Kas tokio žiema – nežino.
Singapūriečiai neišpasakytai verslūs. Sovietiniais laikais tokie Lietuvoje buvo tik keli kolūkių pirmininkai.
Singapūre remontuojami laivai. Atlieka didelį ar mažą remontą gerai ir greitai. Degalai gal tik pora procentų brangesni negu kitur apylinkėse, gėlas vanduo, maistas irgi, bet geras.
Didysis jų triukas – mažmeninė prekyba. Mašinomis austas plono siūlo kilimas toks plonas, kad tik ant sienos kabinti, mano laikais buvo pusantro svaro sterlingų. Dabar turbūt 5–6 eurai. Pirkėjas turi kišenėje sudėvėtą „jos“ batą. Pardavėjo tai nestebina, jis žino, ką reikia matuoti. Kojytė kur nors Murmanske, Vladivostoke ar Klaipėdoje tada suspurdėdavo iš laimės. Ir tai yra ne vien buvusių „socialistinių“ šalių jūreivių įprotis. Tokios ypatingos prekybos taškai jūros keliuose du – Singapūras ir Gibraltaras.
Man jūrininkiškoje jaunystėje teko kelis kartus apiplaukti Eurazijos žemyną varant Europoje pagamintus laivus į Tolimuosius Rytus. Nes Europoje laivai statomi, o Ramiajame vandenyne žuvies daugiau. Vasarą plaukdavome Šiaurės keliu, žiemą – Pietų. Dabar Arktis gerokai atšilo, perplaukti įmanoma, ypač jei ledlaužiai padės.
Singapūrui gavus nepriklausomybę, ministru pirmininku išrinktas Lee Kuan Yew. Bet jis atsisakė formuoti vyriausybę, kol nebus paleisti iš kalėjimo visi politiniai kaliniai. O jie buvo malajai, komunistai. Po to kinai ir malajai susidraugavo. Premjero ultimatumas buvo įvykdytas ir jis išbuvo valdžioje dvi kadencijas.
Kai į valdžią atėjo kitas, Lee nebuvo išmestas į šiukšlyną, o paskirtas „vyresniuoju ministru“. Ką tai reiškia – niekas nežino. Po 4 metų ministru pirmininku tapo Lee sūnus, irgi Lee. Bet tas, kuris buvo tarp jų, neliko be darbo. Irgi tapo „vyresniuoju ministru“. Su juo visada buvo tariamasi.
Laisva žiniasklaida yra. Bet jeigu paaiškės, kad sumelavai arba neteisingai nušvietei vyriausybės poelgį ir nenurodei jo priežasties, vyriausybė gali tokį drąsuolį patraukti į teismą. Į kalėjimą nesodins, bet bauda garantuotai bus kelis šimtus kartų didesnė negu kramtomosios gumos išspjovimas ant šaligatvio. Gal tai ir demokratija, bet paternalistinė. Nuo lotyniško žodžio „tėvas“.
Oficialios šalies kalbos yra keturios: kinų, malajų, indų ir anglų. Kadangi kinai sudaro 74 proc. gyventojų, galbūt jų kalba dominuojanti? Ne. Kinų kalba labai sunkiai tokiam dalykui tinka.
Kontinentinėje Kinijoje (KLR) yra 18 kinų kalbos variantų. Panaikinus hieroglifus, Kinija suskiltų į 18 tautų. Todėl Kinija kol kas bando visus išmokyti Pekino, „mandarinų“, tarmės. Jeigu tai pavyks, tik tada bus galima pereiti į fonetinę rašybą.
Singapūre lengviau. Valdžia pripažįsta tik keturias kinų kalbas: amojų, čaodžou, guandongų ir mandarinų. Indai kalba tamilų, sikhu, Pakistano ir singalėzų kalbomis. Malajai irgi susiskaldę. Kai sueina du kinai iš skirtingų provincijų, susikalbėti negali. Kai susitinka keturi – kavardakas.
Valdžia šiuo klausimu pasielgė irgi paternalistiškai, bet demokratiškai, nors gana brutaliai – visas mokslas nuo darželio iki universiteto vyksta tik anglų kalba be jokių ginčų, tik iš pradžių buvo protestų ir demonstracijų, nors gimusių anglakalbėse šeimose mažiau nei procentas. Visi kiti gimtosios kalbos gali mokytis, kiek nori, mokykla jiems parūpins korepetitorių.
Mokytojų jau turi savų, yra savų ir dėstytojų universitete, bet pas juos mėgsta atvažiuoti ir dėstyti metus, kitus aukšto lygio mokslininkai iš Europos, Jungtinių Valstijų ir Japonijos.
Singapūras pirmauja pasaulyje sintetinio maisto tyrimų ir gamybos srityje. Manau, kad susiraukėte. Be reikalo. Pasirodo, žmogus gali sėkmingai lenktyniauti su gamta – maistingumo, skonio, kvapų, atrodymo srityse irgi. Priminsiu, saloje yra tik procentas dirbamos žemės, bet yra kelios dešimtys maisto laboratorijų ir dirbtuvių.
Nuo jų nesklinda nei dūmai, nei blogi kvapai ar kitos atliekos. Jau dabar saloje pagaminamos – kitaip nepavadinsi – visos žalialapės daržovės, kiek tik piliečiai gali suvalgyti.
Vien įmonė „Commonwealth Greens“ per metus pagamina 100 tonų daržovių. Tai procentas salos poreikio. Ji dirba hidroponikos metodais. Apie juos girdėjome dar sovietiniais laikais. Bet tada tuo viskas ir pasibaigė.
Singapūras – pirma šalis pasaulyje, leidžianti pardavinėti mėsą, išaugintą ne tvarte ar ganykloje, o kolboje ar kituose dar nelabai žinomuose įrenginiuose. Šalyje yra 28 dirbtuvės, gaminančios (kitaip nepasakysi) daržoves, ir trys gaminančios paukščių, jautienos bei kitokias mėsas plastikiniuose metro ilgio induose, visi apšviečiami diodinėmis lempomis, kiekvienoje gamyklos salėje yra po du jutiklius, įeinančius į bendrą sistemą. Jie rodo oro temperatūrą, drėgmę, anglies dvideginio lygį, rūgštingumą. Kiti jutikliai praneša apie augalus maitinančių medžiagų pakankamumą. Kiekvienai augalų rūšiai atskiras meniu. Hidroponinė sistema naudoja 95 proc. mažiau vandens ir 85 proc. mažiau trąšų negu tradiciniu būdu lauke auginamos daržovės.
Mėsą „daro“ panaudodami gyvų organizmų motinines ląsteles, pačių gyvūnų nė kiek neskriausdami. Gamybos metu baltymų nuošimtį tokioje mėsoje galima reguliuoti.
Singapūro universiteto tyrėjai orientuojasi ne į šios dienos mokslą, o į rytdienos. Ir, kiek galima, nesivaržo bendrauti su verslininkais ir taikyti naujoves šiandien.
Japonų žurnalo „Nikkei Asia“ reporterė Sandy Oug užsisakė keptos vištienos. Džiaugėsi kaip mažas vaikas: „Mėsa švelni, bet labai skani! Gerai iškepta – paviršius trapus.“
42 proc. singapūriečių vyriausybės vykdytame tyrime atsakė, kad niekada nevalgo natūralios mėsos, nei žuvies, nors pagaminti produktai kainuoja brangiau.
Lietuva dar šiemet žada atidaryti ambasadą Singapūre. Pats laikas.
