„Vaiva, eikit skalbti sauskelnių arba tvarkytis namų ir netrieskite čia iš Havajų“, – tai buvo viena iš daugelio skirtingų reakcijų į mano emocingus pasidalijimus Ukrainos tema socialiniuose tinkluose. Ironiška, o gal kaip tik gerai, kad šį patarimą davė kita moteris?
Gerai todėl, kad ji pati, matyt, nebesitapatina su stereotipinėmis moterų priedermėmis, o kodėl ironiška, turbūt ir patys suprantate. Šitas pavienis bandymas parodyti mano vietą iš tiesų atspindi ir platesnį viešąjį diskursą, kuriame staiga matome ryškų senamadišką pasiskirstymą vaidmenimis: vyrai kalba apie karą, nes vyrai išmano, vyrai žino, o moterims tuo metu geriau tyliai pasitraukti (į savo vietą?).
Nepykstu, netgi iš dalies suprantu, kodėl karyba bei jos analizės šiandien tebėra daugiau vyrų sritis. Tai nulėmė istoriniai, tradiciniai, turbūt ir lyčių stereotipų veiksniai, kurių čia detaliau aptarinėti neketinu. Dėl to turime daug puikių specialistų – mėgėjų vyrų ir gerokai mažiau moterų. Tačiau šįkart noriu dėmesį atkreipti ne į tai, kaip pasiskirsčiusios lytys, o į nuomonę, kad apie karą kalbėti turi tik specialistai. Nesvarbu, vyrai ar moterys, apie šį karą kalbėti turėtų visi. Didelė moralinė atsakomybė tenka ir influenceriams, nes turint šimtatūkstantines auditorijas dera (idealiu atveju) turėti ir moralinę atsakomybę.
Influencerių fenomenas atsirado dėl susitapatinimo ir emocinių niuansų. Paprasčiau kalbant, egzistuoja tam tikras visuomenės segmentas, jie netikės tuo, ką sako Kojala, bet pasitikės savo manikiūrininke. Galbūt jie ir būtų linkę patikėti Kojala, bet jo tiesiog neskaito.
Todėl kategoriškai nesutinku su nuomone – „tegul apie karą kalba specialistai, nes jie geriau supranta, o mes kalbėsime apie savo mažus reikaliukus“. Mano logika, grįsta savo aplinkos patirtimi, yra tokia: toli gražu ne visi žmonės žiūri žinias, ne visi skaito politines analizes ar seka karybos ekspertus (aš, pavyzdžiui, apie Lietuvos kariuomenės socialinių tinklų paskyras sužinojau prieš keletą savaičių). Tačiau žmonės vartoja daug kitokio turinio. Kartais tie, kurie mėgina skaityti analizes, neturi kantrybės ar intelektinių gebėjimų suvokti sudėtingesnius, akademinius terminus. Didelę dalį minios geriausiai veikia, kai prabylama panašia į jos pačios kalbą, kai viskas pristatoma supaprastintai, sutrumpintai.
Informacinio karo atveju svarbi kiekviena sklaidos forma. Dar ir todėl, kad „aš nežiūriu žinių“ požiūrio besilaikantis žmogus apskritai mažai ką žiūri. Ir būtų labai gerai, kad tas kažkas nepatingėtų patransliuoti savo pozicijos ir nuomonės apie karą Ukrainoje.
Informacinio karo atveju svarbi kiekviena sklaidos forma. Dar ir todėl, kad „aš nežiūriu žinių“ požiūrio besilaikantis žmogus apskritai mažai ką žiūri. Ir būtų labai gerai, kad tas kažkas nepatingėtų patransliuoti savo pozicijos ir nuomonės apie karą Ukrainoje. Sakote, informacija kartojasi? Na, kiekvieno ja besidalijančio darbas – atrinkti ką nors įdomesnio, svarbiausia ją pateikti ir pakomentuoti savais žodžiais.
Ypač svarbus yra užsienio lietuvių vaidmuo. Šiuo atveju kiekvienas iš mūsų tampame Rytų Europos ambasadoriumi, tam tikru nuomonės formuotoju savo socialiniame rate. Ir tai nereiškia, kad turime tapti karybos ekspertas, ar, kaip juokavo komikas Olegas Surajevas, iš savo virtuvių aiškinti, ką dabar NATO lyderiai turėtų daryti. Dalytis naujienomis, kelti klausimus, išgirsti atsakymus, kalbėti apie tai, kas jums neaišku, pasakoti asmenines draugų ukrainiečių istorijas, dalytis pagalbos prašymais. Šiuo metu tai mūsų pareiga, o frazė „klaviatūros karys“ jau įgavo tiesioginę prasmę. Juk ne veltui Karolis Žukauskas feisbuke dalijasi būdais, kaip skleisti informaciją Rusijoje. Tą patį galime daryti kiekvienas ir savo aplinkoje. Privalome. Net jei mus išgirs tik vienas žmogus.
Neseniai iš draugės amerikietės gavau tokią žinutę: „Sveika, Vaiva, tu tiek daug kalbi apie Ukrainą, pagalvojau, kad turbūt norėtum žinoti tiesą…“ Žinutėje buvo prisegtas dokumentas su 19 puslapių menamos „tiesos“, kurią iki šiol nežinau, kaip vadinti: bepročio svaičiojimais ar Rusijos propaganda. Kita vertus, ar tarp jų yra skirtumas? Paties teksto turinio perpasakoti neketinu, ir prisipažinsiu – nebaigiau skaityti. Užstrigau ties frazėmis: „karą Ukrainoje iš tiesų pradėjo Romos popiežius, pavydėdamas Ortodoksų bažnyčios galių“, „rusai tik bando atkovoti savo gimtą žemę“. Bandžiau su šia drauge kalbėtis. Galiausiai supratau keletą dalykų.
Pirma: jos manymu, Tarybų Sąjunga vis dar egzistuoja ir yra korumpuota. Antra: ji nėra protingiausia iš mano pažįstamų. Trečia: pasaulis žino mažiau, nei mes manome, o Rusijos propaganda prasiskverbusi toliau, nei galėjome įsivaizduoti. Būtent todėl kiekvienas influenceris turi apie tai kalbėti ir kiekvienas žmogus turi jaustis savo aplinkos influenceriu. Naivu, idealistiška, na, bet pabandom…
