Po pasaulinį šoką ir nenumaldomą skausmą sukėlusių Rusijos agresijos veiksmų Ukrainoje – masinių žudynių Bučoje, Mariupolio tragedijos, Kramatorsko geležinkelio stoties atakos – nenutyla politikų, ekspertų ir kitų sukrėstųjų diskusijos, kaip vertinti šiuos drastiškus nusikaltimus.
Vakarų politinių lyderių lūpos vis dar atsargiai taria žodį „genocidas“. Nors retorika, pavyzdžiui Joe Bideno, jau keičiasi, kai kurie dar su itin dideliu atsargumu dėlioja šiuos pragariškus veiksmus į „karo nusikaltimų“ ar „nusikaltimų žmogiškumui“ lentynėles. Tačiau ilgus metus Rytų Europos regioną tiriantys istorikai neabejoja genocidiniu Rusijos agresijos Ukrainoje dėmeniu ar bent jau intencija.
Itin svarbu šioje situacijoje tai, kad Rusijos nusikalstami veiksmai šį kartą menkai maskuojami Vakarams skirtu propagandiniu rūku. Kaip pastebi istorikas, „Kruvinųjų žemių“ autorius Timothy‘s Snyderis, Vladimiras Putinas savo istoriniame esė „Dėl istorinės rusų ir ukrainiečių vienybės“ dar pernai liepą neigė Ukrainos, kaip tautos, atskiros nuo motininės Rusijos, egzistenciją. O štai neseniai „RIA Novosti“ pasirodęs Timofejaus Sergeicevo straipsnis dar kartą sudėliojo akcentus: Rusijos tikslas Ukrainoje yra visiškas jos politinio bei tautinio elito „eliminavimas“.
Šio sluoksnio perauklėjimas – neįmanomas (tai savaime reiškia fizinį šios grupės narių žudymą). Likusius gyventojus indoktrinuojant, perauklėjant, o iki tol ir fiziškai naikinant kariniais veiksmais ketinama visiškai išdeginti pačią ukrainietiškumo esmę ir šerdį. Siekiama it Mariupolio miestą nuo žemės paviršiaus absoliučiai nutrinti pačią Ukrainos tautinę tapatybę.
Ne veltui minėtame tekste kalbama apie siekį pašalinti net ir patį Ukrainos pavadinimą iš geografijos ir istorijos. Visa tai signalizuoja ne tik imperializmą, bet ir genocidines intencijas. Rusijos propaganda skelbia – planas maksimum yra visiškas Ukrainos, kaip atskiros tautos, ukrainiečių, kaip atskirą nuo Rusijos tapatybę turinčios grupės, eliminavimas. Bent jau iš Rusijos okupuotų teritorijų.
Įrodydama savo veiksmus, Rusijos kariuomenė ne tik medžioja politinį Ukrainos valdžios elitą, bet ir be pasigailėjimo represuoja ir naikina užimtų teritorijų savivaldos atstovus. Panašiai per pirmąją sovietinę okupaciją suėmimais, trėmimais ir kitomis represijomis buvo naikinamas nepriklausomos Vasario 16-osios Lietuvos elitas. O pokariu nusitaikyta į Lietuvą, kaip tautą, reprezentavusią jos dalį – ginkluotosios antisovietinės rezistencijos atstovus, jų padėjėjus, ryšinikus, šeimų narius. Panašiai buvo elgiamasi su Lenkijos elitu. Taigi, Buča yra naujoji Katynė, Rainiai ir Sausio 13-oji viename: genocidinis politinio elito žudymas (jau galime įsivaizduoti, kas per 1991 m. Sausio įvykius galėjo grėsti tuometinei Lietuvos valdžiai), negailestingos ir sąmoningos karinės atakos prieš civilius, kankinimai ir sadistiškas civilių žudymas bei niekinimas.
Įrodymų Ukrainos atveju, regis, pakanka. Ir jų daugės: liudininkų parodymai, fotografijos ir vaizdo įrašai, masinės kapavietės ir nukankintųjų palaikų tyrimai, Ukrainos pajėgų perimti Rusijos kariuomenės telefoniniai pokalbiai...
Taigi, Buča yra naujoji Katynė, Rainiai ir Sausio 13-oji viename: genocidinis politinio elito žudymas (jau galime įsivaizduoti, kas per 1991 m. Sausio įvykius galėjo grėsti tuometinei Lietuvos valdžiai), negailestingos ir sąmoningos karinės atakos prieš civilius, kankinimai ir sadistiškas civilių žudymas bei niekinimas.
Kaip lietuviams jau žinoma iš „Drėlingas prieš Lietuvą“ bylos, nagrinėtoje Europos Žmogaus Teisių Teisme, sąmoningas reikšmingos Tautą reprezentuojančios politinės dalies (ginkluotosios rezistencijos atstovų) naikinimas, vykdytas sovietų represinių struktūrų, Lietuvos teismuose teisingai klasifikuotas kaip genocidas. Ukrainoje susidorojama su savivaldos atstovais, medžiojamas Ukrainos politinė vadovybė, bet vyksta ir daugiau. Ateityje teisininkai tikrai nuodugniai ištirs kiekvieną atskirą atvejį ir Nusikaltimo visumą bei esmę.
Skaitydami oficialiosios Rusijos ideologijos bei kolektyvinių karo veiksmų programos tekstus, stebėdami Ukrainoje vykdomų žudynių vaizdus, tarsi iliustracijas klasikiniam Hannah Arendt veikalui apie totalitarizmo ištakas, rusiškajame imperializme stebime akivaizdų posūkį: nuo autoritarizmo, prasidėjusio su Chruščiovo destalinizacija, didelį Putino valdžios metų laiką žaisto „posttiesos“ žaidimo (tuo bent iš dalies apmulkinant naivius Vakarus) iki savo tikrųjų, giluminių intencijų apnuoginimo.
Tai, ką daugelį metų buvo mėginama maskuoti po Sausio 13-osios Lietuvoje (tikrąsias agresoriaus intencijas, tikrąjį nusikaltimo žmogiškumui bei karo nusikaltimų „dizainerį“ ir vadą, leidimo taikytis į civilius faktus ir koordinuotus ginkluotos grupės nusikalstamus veiksmus prieš civilius), Rusija šiandien atvirai ir net besigirdama deklaruoja Ukrainoje.
Todėl dabar, kai Vakarų ir Vidurio Europos politikai nepatogiai muistosi dėl jau nebeįmanomo troškimo vykdyti „vertybinę politiką“ perkant kruvinas Putino dujas ir naftą, kai net radikalūs Europos kairieji budinasi iš sapno apie „Rusijos anarchizmą ir tikrąjį socializmą“, o štai radikalūs dešinieji savo pasaulėvaizdyje jau nebesuderina paniekos vadinamiesiems Vakarų „liberastams“ (beje, pasak tyrėjų, panieka vakarietiškam liberalizmui yra vienas pagrindinių Rusijos propagandos motyvų[1]) ir gresiančios nešlovės remiant putinizmą ar jo tarno Kirilo dvasines klejones – margas, kietas bei spalvingas kultūrinis Rusijos lukštas pratrūksta, imdamas skleisti nepakeliamą vidinės politinės sistemos puvėsių tvaiką.
Todėl šiandien yra reta proga Lietuvai ir jos Baltijos bei Rytų Europos sąjungininkėms iki galo nuplėšti sutrūkinėjusią rusiškojo fašizmo kaukę. Ir reikalauti teisinės atsakomybės už nuo pat 1917 m. Bolševikų perversmo vykdytus nusikaltimus.
Dabar yra tas laikas, kai pasaulio universitetų auditorijose mes, Rytų Europos tyrėjai, pasakodami apie sovietines represijas jau nebebūsime vadinami „nacionalistais“ ar „rusofobais“ (didžiuojuosi tais, kurie nepavargo, nepaisant įvairiausių etikečių, vis iš naujo apie SSRS ir Rusijos nusikaltimus tose nedraugiškose auditorijose bei mokslo žurnaluose pasakoti). Atrodo, jog pagaliau atėjo metas, kai galime reikalauti simbolinės ir teisinės atsakomybės už Rytų Europos istorikų bei teisininkų dokumentuotus, bet Vakaruose dar menkai žinomus daugiau nei šimtą metų Rusijos imperijos (nesvarbu, carine, sovietine, gorbačiovine ar putinine forma) vykdomus karo nusikaltimus, nusikaltimus žmogiškumui ir genocidą. Tad yra mūsų – istorikų, teisininkų, politikų ir kitų – laikas veikti.
Tiesa, reikia pripažinti ir prognozuoti tokio veikimo sunkumus ir rizikas, kurių pavojingiausia pasekmė būtų vidinis Rytų bei Vidurio Europos valstybių ar, dar blogiau, jų visuomenių susiskaldymas. Didžiųjų totalitarinių imperijų organizuotų karų ir genocidų kontekste, deja, būta ir agresija, karo nusikaltimais ar nusikaltimais žmogiškumui pasibaigusių susidūrimų tarp atskirų Rytų Europos tautų: pavyzdžiui, lenkų ir ukrainiečių. Holokaustas čia lieka išskirtinis reiškinys, nors Vokietijos nacių režisuotas ir organizuotas, deja, įtraukęs ir kai kuriuos vietinius okupuotų Rytų ir Vidurio Europos šalių gyventojus.
Pokariu, sutriuškinus nacizmą, buvo pradėtas geras totalitarizmo teisinio įvertinimo ir moralinio pasmerkimo darbas. Atėjo metas visomis išgalėmis remiant Ukrainą šį darbą užbaigti.
Tačiau dabar ne laikas kibti į atlapus: Vengrijos nuoskaudos Ukrainos atžvilgiu, akivaizdu, pasitarnauja būtent didžiajam blogio architektui. Susitaikymas, atsiprašymas, atleidimas, išmintis, atmintis ir bendra kova su tuo Didžiuoju – receptai, dėl kurių šiandien mes, vakar dienos priešai Lenkija ir Lietuva, esame artimi sąjungininkai bei draugai.
Tiesa, „Kruvinųjų žemių“ istorijoje nestinga ir pavyzdžių, kai tas pats asmuo tampa ir nusikaltėliu bei blogio sąjungininku, ir didvyriu. Vienas pavyzdžių – Sausio 13-osios byloje teisiamas Ukrainos karo prieš Rusijos separatistu didvyris A. Radkevičius. Savo istorijoje mes, Lietuvos gyventojai, taip pat dar turime vilkinamų klausimų apie didvyrius ir kolaborantus su okupaciniais režimais. Kiekvienas toks pavyzdys reikalauja kruopštaus ištyrimo bei visų susijusių šalių geros valios ir įsipareigojimo Tiesai, deja, ne visada sutampančiai su Didvyrio ar Didmoterės įvaizdžiais.
Atrodo, kad bent jau dabartinėje karo fazėje Ukrainos kariuomenė puikiai suvokia – net ir savi kartais padaro veiksmus, nesuderinamus su Tiesa ir Teise. Todėl būtina išsamiai bei sąžiningai ištirti kiekvieną atvejį, teisiškai bei moraliai klasifikuoti kiekvieno kario, pasipriešinimo kovotojo, okupanto bei kolaboranto veiksmus. Reikalinga įamžinti, ateities kartoms perduoti visą kiekvieno tokio asmens – didvyrio ar nusikaltėlio, rezistento ar kolaboranto – biografiją. Bet dar svarbiau įamžinti kiekvienos Aukos ir Didvyrio atminimą. Ir į istoriją aukso raidėmis įrašyti, amžina pagarba apsupti šių Laisvės, Gėrio ir Tiesos kankinių bei herojų vardus ir veidus.
Žinoma, būtina nenuilstant kartoti: Lietuva nuo 1940 iki 1990 m. buvo okupuota ir ištrinta iš politinio žemėlapio. Lietuvos gyventojai, visos etninės grupės kentėjo nuo Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos okupantų. Nuo jų kentėjo ir daugybė kitų tautų, daugelis kitų grupių bei asmenų. Vokietija bent jau sulaukė simbolinio nacizmo teismo, o rusiškojo imperializmo šmėkla vis dar klaidžioja po Zombistaną... Jaukdama Rusijos gyventojų protus ir skatindama vis pasikartojančias Absoliutaus Blogio manifestacijas.
Todėl naujasis Niurnbergas – vienintelis taikos Europoje garantas. O teisinis šio Blogio Įvertinimas ir moralinis pasmerkimas – tai teisingumas, kurio šaukiasi milijonai jo aukų: nuo Holodomoro metu baisia mirtimi nukankintų ūkininkų iki šiandien prievartaujamų ir žudomų Ukrainos moterų ir vaikų. Ne išimtis čia ir Tikrojo Kaltininko nuteisimo vis dar laukiančios mūsų Sausio 13-osios aukos.
Pokariu, sutriuškinus nacizmą, buvo pradėtas geras totalitarizmo teisinio įvertinimo ir moralinio pasmerkimo darbas. Atėjo metas visomis išgalėmis remiant Ukrainą šį darbą užbaigti.
[1] Žr. daugiau: U.S. Department of State, The Department’s Global Engagement Center (GEC) Special Report „Pillars of Russia’s Disinformation and Propaganda Ecosystem“ (August, 2020), p. 13, prieiga internete: https://www.state.gov/wp-content/uploads/2020/08/Pillars-of-Russia%E2%80%99s-Disinformation-and-Propaganda-Ecosystem_08-04-20.pdf [žiūrėta 2022 04 10].
Šis straipsnis finansuojamas Lietuvos mokslo tarybos, projektas Nr. S-LIP-20-14 „Sausio 13-osios byla ir įvykiai: teisinis, kriminologinis ir istorinis tyrimas“
