Lietuvą jau antra savaitė purto atminties karai: nuo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininko atsistatydinimo iki Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro reikalų. Išties įvykių kontekstas, didelis visuomenės susidomėjimas atskleidžia, kokia šiandien įsielektrinusi yra mūsų istorinė vaizduotė.
Ir šis įsielektrinimas, turbūt, nėra atsitiktinis. Istorija, jos žaizdos bei skirtingos jos reprezentacijos pastaraisiais metais tapo itin populiaria geopolitinių ir politinių kovų strategija ir taktika. Taip, iš tikrųjų vyksta informacinis karas. Tačiau, kaip ir Antrasis pasaulinis, šis karas kovojamas daugybe frontų, konvenciniais ir partizaniniais metodais, visiškai šalia mūsų – ir net labai toli nuo Lietuvos. O priežastys tokio globalinio konflikto bei jo istorinės dimensijos – pačios įvairiausios.
Nors vadinamasis Okamo skustuvo principas teigia, kad paprasčiausias paaiškinimas greičiausiai yra pats tikėtiniausias – karams dėl atminties suprasti šis teiginys neveikia. Pats naujausias pavyzdys: vienas aktyviausių Atminties fronto karių Vytautas Sinica savo „Youtube“ kanale neseniai paneigė jau mėginusį įsitvirtinti mitą apie Kremliui ar Izraeliui tarnaujančius septyniolika Genocido centro istorikų. Pasak Sinicos, minėtą instituciją iš tiesų krėtė tam tikros vidinės problemos – tad nebūtinai visur glūdi sąmokslas, net jei tokia versija atrodo įtikinamiausia ir paprasčiausia.
Reikėtų akcentuoti, kad hibridinis ir propagandinis karas tarp Vakarų demokratijų ir jo pagrindinės kurstytojos, mafijinės diktatūros Rusijos, taip pat nėra išsigalvojimas. Su Krymo aneksija daugelis Rytų ir Vidurio Europos šalių, iki tų lemtingų 2014-ųjų vis dar skendėjusių fukujamiškoje „istorijos pabaigos“ iliuzijoje, buvo supurtytos brutalios putinistiškos akivaizdybės. Tuokart ir aš pati, tais metais kaip tik gyvenusi akademiniu augimu ir kalnų ramybe karo šitiek metų neregėjusioje Šveicarijoje, pirmą kartą gyvenime uždaviau sau ne spekuliatyvų, teorinį, o patiriama regimybe nuspalvintą klausimą: ar esu pasiruošusi, rizikuodama gyvybe, eiti ginti tėvynės Lietuvos? Manau, šito savęs tais metais klausėme kiekvienas.
Toliau situacija tik blogėjo: Donbasas ir britiškas konfliktas dėl Europos, amerikietiška poliarizacija, galiausiai ištryškusi dviejuose priešiškuose kontekstuose: vadinamųjų „konfederatų“ bei „užlygybininkų“ mūšiuose. Ir visi šie konfliktai turėjo aiškią istorinę dimensiją.
Toliau į Rytus tikri karai kariauti ir grobiamieji žygiai vykdyti labiausia tam, kad nuramintų ir konsoliduotų viduje bręstančias pasipriešinimo nuotaikas – juk imperinis mitas ėmė atvirkščiai koreliuoti su tuščia eilinio ruso pinigine. O toli Vakaruose išplėtoti istoriniai pasakojimai buvo ir tebėra per socialinius tinklus perkeliami į visai kitas geografines erdves, adaptuojami lokaliuose „karštuosiuose istorijos židiniuose“, praturtinami vietiniais naratyvais.
Bet grįžkime į Lietuvą. Nors esame veikiami visų jau minėtų geopolitinių atminties sanpynų, turime ir įsisenėjusių savų žaizdų. Kaip parodė dar 2013–2015 m. Vokietijoje istorinės atminties mokslininkų bei praktikų atliktas tyrimas, daugelyje komunistinius režimus išgyvenusių Europos šalių dekomunizacijos procesai nevyko sklandžiai. Ir mes, deja – ne išimtis.
Reikėtų paminėti, kad Lietuva visame kontekste atrodo neblogai. Per posovietinę transformaciją čia susikūrė politinių represijų aukų teises ginti turėjusios institucijos, represijų aukų organizacijos (tokios, kaip politinių kalinių ir tremtinių), įvairios kitos draugijos. Veikia ir jau minėtasis LGGRT centras, ir net daugelio, turbūt, tik dabar išgirsta Rezistentų teisių komisija. Vyksta istoriniai tyrimai, iš karto (tačiau su liustracijos nulemtais apribojimais) atverti represinių struktūrų archyvai – o tai tikrai įvyko ne visose komunizmą patyrusiose Europos šalyse. Turime net įstatymus, kurie aiškiai į vietas sudėlioja, ką Lietuva teisine prasme vadina nukentėjusiais ir rezistentais1.
Paminėtina, kad pastaruosiuose aiškiai suformuluota, jog vieno totalitarinio režimo rezistentu tapęs asmuo nenusipelno tokio statuso, jei kito totalitarinio režimo metu dirbo to režimo represinėse struktūrose, vykdė nusikaltimus žmogiškumui ar karo nusikaltimus. Taip aiškiai ir be išvedžiojimų nurodo „Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo“ 6-asis paragrafas.
Tačiau esama čia ir bėdų, arba, kaip populiarus istorijos lauko „influenceris“ Vidmantas Valiušaitis sakytų – „nepadarytų namų darbų“.
Pirmasis darbas – reikėtų pagaliau įvardyti tikruosius kaltininkus. Teisus profesorius Vytautas Landsbergis teigdamas, jog žudikas neturi tautybės. Genocidus, kitus nusikaltimus žmogiškumui paprastai organizuoja nusikalstamos organizacijos, o įgyvendina jų bendrininkai. Visos jos ir visi jie nusipelno teisinio ir moralinio pasmerkimo.
Tiesa, kartais tokios nusikalstamos organizacijos užvaldo ištisas valstybes, ir net būna daugumos remiamos. Tačiau dažniau jos įsitvirtina ginkluotų perversmų, teroro bei svetimų valstybių užgrobimo ir okupacijų būdu. Todėl, manyčiau, kad kalbėti apie ištisas tautas, kaip genocidų kaltininkes, nėra nei logiška, nei nuoseklu. Net ir nacistinėje Vokietijoje buvo per rezistencines kovas žuvusių vokiečių, o sovietinėje Rusijoje – nesuskaičiuojama daugybė gulaguose nukankintų rusų. O Rytprūsiuose negyvai užprievartautos moterys ir mergaitės – organizuoto smurto prieš moteris aukos, o ne nacistės, nors tokia logika savo veiksmus teisino jų žudikai ir prievartautojai.
Tikiu, kad visgi net ir tragiškiausiomis sąlygomis (nebent asmuo neveiksnus) – individualus pasirinkimas ir individuali atsakomybė už įvykdytą blogį vis tik išlieka... Tad tikrai būtina – jei tik istoriniai šaltiniai leidžia – aiškiai įvardinti, kas tapo budeliais Holokausto Lietuvoje metu, kas buvo jo organizatoriai ir vykdytojai. Tas pats galioja ir visiems, prisidėjusiems prie komunizmo vardu įvykdytų nusikaltimų, jų pavardes būtina viešinti. Tad teiginiai apie sovietinių struktūrų archyvų užvėrimus, nesinaudojimą jais yra nedovanotini. Tiesa, kad tokius archyvus tirti turi specialiai tam parengti istorikai, nes tik jie geba „perskaityti“ sovietinę naujakalbę, atpažinti Blogio Imperijos sukurtos sistemos klastas ir tokiu būdu ištraukti iš tų dokumentų patikimą, ne klaidinančią informaciją. Bet tai paties viešinimo poreikio nenuginčija – juk gyvename skaitmeninėje eroje.
Tad tikrai būtina – jei tik istoriniai šaltiniai leidžia – aiškiai įvardinti, kas tapo budeliais Holokausto Lietuvoje metu, kas buvo jo organizatoriai ir vykdytojai. Tas pats galioja ir visiems, prisidėjusiems prie komunizmo vardu įvykdytų nusikaltimų, jų pavardes būtina viešinti
Manau, kad paviešinus žudikus, visų pirma būtų įvykdytas simbolinis teisingumas dėl Holokausto siaubo. Be to, žinodami nusikaltėlius, žinotume, kiek žmonių Lietuvoje iš tiesų prisidėjo prie Holokausto, kitų represijų. Šis namų darbas istorikų, tokių kaip Arūnas Bubnys, yra pradėtas – bet vis dar neužbaigtas.
Kitas labai svarbus aspektas – dekomunizacija. Liustracija ir KGB bendradarbių įslaptinimas atgimstant Lietuvai atrodė iš tiesų prasmingas. Tikėtasi taip neutralizuoti ką tik imtos griauti santvarkos agentų pavojingumą atsikūrusiai Naujai Valstybei. Tačiau daliai visuomenės, ypač kai kurioms komunizmo aukoms, toks žingsnis gėlė pačią jų šitaip trokšto Teisingumo šerdį. Ir įtvirtino širdyse tam tikrą naują nepasitikėjimą. Manau, kad būtų vėl prasminga atverti pagarbias ir jautrias diskusijas dekomunizacijos klausimu ir pasidalinti, kokių čia turime skaudulių.
Trečiasis darbas yra Holokausto įpaminklinimas. Reikalingas reprezentacinis paminklas Holokausto atminimui Lietuvos sostinėje, kokį turi daugelis Europos šalių sostinių – nuo Berlyno iki Budapešto. Analogiškai svarbus ir paminklas Žydų gelbėtojams. Dalis šio darbo jau yra padaryta – 2018 m. Genocido tyrimo centras ir Lietuvos žydų bendruomenė Vilniuje, Tymo kvartale, greta pasaulio teisuolės Onos Šimaitės gatvės bendromis jėgomis pastatė paminklinį akmenį. Žadėta, kad čia bus ir įrengtas paminklas.
Žinoma, Holokausto atminimo dienos taip pat turėtų būti pažymėtos kiekvieno Lietuvos piliečio kalendoriuose – susikaupimu, atjauta ir tyla. Lygiai taip pat, kaip amžiais širdies kalendoriuose yra įrėžtos tokios datos kaip birželio keturioliktoji – Gedulas ir Viltis. Žydai ir buvo, ir yra mūsų bendrapiliečiai. Todėl jų skausmas – tai skausmas Lietuvos.
Ketvirtasis iš šių penkių prioritetinių „namų darbų“ – pagaliau išspręstas Lukiškių aikštės likimas. Visų pirma reikėtų pripažinti, kad abiejų pusių argumentai buvo sėkmingai išnaudoti vietinėms priešrinkiminėms politinėms kovoms. Turbūt dar prieš metus būčiau norėjusi čia modernių ir abstrakčių formų paminklo, nes jis labiau atitinka mano asmeninį estetinį skonį. Bet „paplūdimio“ akibrokštas aiškiai parodė, jog pernelyg didelis kontrastas tarp abiejų grupių lūkesčių neša tik dar didesnį priešiškumą.
Ketvirtasis iš šių penkių prioritetinių „namų darbų“ – pagaliau išspręstas Lukiškių aikštės likimas. Visų pirma reikėtų pripažinti, kad abiejų pusių argumentai buvo sėkmingai išnaudoti vietinėms priešrinkiminėms politinėms kovoms
Neseniai, kalbėdamasi su sovietinės prievartos aukomis, galutinai supratau: mes, jaunesnieji šios visuomenės nariai, turime begalę viešų erdvių saviraiškai. Mums, dvidešimtmečiams, trisdešimtmečiams ar keturiasdešimtmečiams (metų skaičiumi ar sielų polėkiu) – būtų tiesiog garbinga bei jautru palikti šią viešąją erdvę formuoti tiems, kurie tokią nuostabią Laisvę ir Lietuvą savo krauju ir kančia mums sukūrė. Juk be jų Pasiaukojimo nebūtų ir mūsų Laisvės.
Ir visai nesvarbu, kad vyresniųjų kartos estetinės vizijos bei ritualai ne visada sutampa su mūsų pačių Laisvės išraiškomis. Taip pat būtų gražu patiems dalyvauti tuose ritualuose – bent jau svarbiomis progomis, tokiomis kaip masinių trėmimų ar Laisvės kovų minėjimai. Bei savo buvimu ištarti „ačiū“ už JŲ dėl MŪSŲ iškovotas Laisvę ir Valstybę.
Ir paskutinis „namų darbas“ – istoriją tirti, analizuoti, rašyti. Jaunimą ir moksleivius – šviesti. O atmintį – gerbti, įamžinti, perduoti bei puoselėti.
Tikiu, kad šių „namų darbų“ atlikimas – vienintelė ilgam laikui veiksminga „taikos sutartis“ lietuviškajame pilietiniame Atminties kare.
1.„Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymas“, „Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymas“.
