Vladimiras Putinas, oligarchų atvestas į prezidento postą, savo tikslą suprato greitai. Iš karto jis sukūrė valdžios vertikalę, apribojęs gubernatorių savarankiškumą, po to parodė oligarchams jų vietą Michailo Chodorkovskio pavyzdžiu: jei prieštarauji, atsidursi kalėjime. Sunaikino žiniasklaidą, ją paversdamas propagandos priemone, informacines technologijas panaudojo savo šalies piliečių sekimui. Žodžiu, pamažu, bet užtikrintai judėjo diktatūros link. Jo aplinkoje galėjo klestėti korupcija, bet jie buvo neliečiami, nes savi.
Užsiėmęs savo valdžios tvirtinimu jis nedaug ką padarė, kad Rusijos žmonės gyventų geriau. Egzistuoja Maskvos, Peterburgo Rusija ir likusi Rusija. Jei pirmoji Rusija atrodo turtinga, tai antroji – be galo nuskurusi ir neturinti jokios vilties dėl savo ateities. Ir ta antroji Rusija yra žymiai didesnė.
Kaip suklijuoti tokią šalį? Kaip ją suvienyti, kad neiškiltų neišvengiami socialiniai neramumai? Vienintelis dalykas – pasiūlyti reikiamą ideologiją. Tokią, kuri skatintų pasididžiavimą. Na ir kas, kad nei šilto, nei šalto vandens namuose nėra, o praustis reikia upėje. Visa tai tik laikini sunkumai. Ir šio pasididžiavimo objektu tapo rusų armija.
Mintis paprasta: nors gyvename blogai, bet užtat turime galingą armiją, kurios visas pasaulis bijo. Ilgus metus Rusijoje buvo kuriamas jos mitas: tai galinga, nepailstanti, nesulaikoma ir visada kovojanti už gėrį. Buvo kuriami ir meniniai, ir dokumentiniai filmai, popdaininkai kūrė dainas, o propagandistai aiškino, jog Rusija kuria „analogų pasaulyje“ neturinčius ginklus, prieš kuriuos NATO ginklai atrodo kaip žaisliukai.
Gyvenantiems socialinėje atskirtyje rusams kario profesijos pasirinkimas tapo kone vieninteliu būdu išvengti visiško skurdo. O propaganda įpratino rusus į aplinkines valstybes žvelgti pagal tai, kaip, jų supratimu, greitai galėtų jas pervažiuoti su savo tankais. Jei greitai, tai pagarbos neverta valstybė, jei ilgiau – tai ją galima šiek tiek gerbti.
Normalu, kad kiekviena tauta nori savimi didžiuotis. Tačiau rusai savo pasididžiavimą pagrindė kitų baime. Jų pasididžiavimo šaltinis – ne mokslo, sporto pasiekimai ir net ne kultūra, bet baimė. Rusijos valdžia nusprendė, kad jų nacionalinė idėja yra kaimynų baimė.
Pažvelkime į sociologinius tyrimus: rusų palaikymas savo vyriausybės veiksmų sustiprėja tuomet, kai pradedamas karas. Taip buvo karo Sakartvele atveju, taip buvo užgrobiant Krymą, taip yra ir dabar. Ir šie karai periodiškai kas šešerius – septynerius metus kartojasi. Jau seniai buvo liūdnai juokaujama, kad Putinui reikia mažo karo, norint mobilizuoti savo rinkėjus. Tačiau atidesnis žvilgsnis rodo, jog karinės ideologijos pripumpuotai visuomenei irgi būtinas karas. Tik tuomet ji gali pasijusti suvienyta, besididžiuojanti savimi. Po karo Ukrainoje Rusijos liaudžiai reikės vėl naujo karo, tam, kad ji galėtų vėl pasijusti gyva. Tai labai pavojinga ideologija, nes ne tik Rusijos valdžiai reikia karo, bet ir visuomenei.
Tiesa, karas Ukrainoje sudavė didelį smūgį rusų armijos mitui. „Analogų pasaulyje“ neturintys ginklai neparodė jokių stebuklų, išgirtieji rusų „elitiniai“ kariai patyrė ne vieną gėdingą pralaimėjimą. Rusų kariniai vadai pasirodė neišmanėliai karo veiksmuose, bet tikri genijai korupcinėse schemose. O rusų kareiviai – jokie didvyriai, bet patys tikriausi sadistai. Jų žudynės, karo nusikaltimai Bučoje, Irpenėje, Mariupolyje ir kituose Ukrainos miestuose tai atskleidė. Tik štai klausimas: kada tai sužinos ir supras Rusijos gyventojai?
