Rusijos agresija prieš Ukrainą, atrodo, jau nebeturi jokių neatsakytų teisinių klausimų. Juolab, kad šįkart agresija net praktiškai nemaskuojama jokiais „žaliaisiais mandagiais žmogeliukais“, atvirai skelbiami ir įgyvendinami ketinimai sunaikinti Ukrainos valstybę vien dėl jos pasirinkimo nebebūti „jaunesniąja sese“ tariamoje neatskiriamų „rusiškojo pasaulio“ tautų šeimoje, kurioje tik Rusija geriausiai žino, ko reikia jaunesniems „šeimos“ nariams, ji turi neginčytiną teisę „šeimos“ narius už nepaklusnumą bausti.
Ką dabar Rusija ir daro, nes „šeimos“ santykių specifika leidžia Rusijai sukti tarptautinę teisę ten, kur norisi, galiausiai apie tarptautinę teisę nė neprisiminti, nes juk norima ją taip pat konceptualiai perrašyti pateikus atitinkamus reikalavimus „kolektyviniams Vakarams“.
Ir vis dėlto kai kuriuos atsakymus verta priminti. Vien tam, kad nevartotume neteisingos terminijos (kad ir „krizė Ukrainoje“ ar „Ukrainos konfliktas“ kalbant apie tarp valstybių vykstantį karą arba „atsiskyrusios respublikos“ kalbant apie „lugandono liaudies respublikas“). Taip pat ir tam, kad teisingai sudėlioję akcentus pažvelgtume į priekį, į tai, ką reikės padaryti Ukrainai nugalėjus šiame žiauriame kare. Kad Ukraina jame galiausiai nugalės, abejonių kasdien lieka vis mažiau. Turime prie to kuo labiau prisidėti, pirmiausia veiksmingais ginklais. Tik tokią kalbą supranta agresorius.
Tačiau ne vien tik kariniai ginklai gali būti svarbūs. Galios požiūriu silpnesnių valstybių tradicinis ginklas yra tarptautinė teisė, kuri liepia gerbti kiekvienos, tiek silpnos, tiek stiprios valstybės suverenitetą ir jam būdingas lygias teises (įskaitant būti ar nebūti tarptautinių organizacijų, tarp jų ir kolektyvinės gynybos aljansų, narėmis), taip pat kitas šiuolaikinės civilizacijos vertybes, pirmiausia žmogaus teises. Žmogaus teisės, o ne vien tik valstybių suverenitetas yra šiuolaikinės tarptautinės teisės dėmesio centre.
Tad norėtųsi kartu savotiškai reabilituoti tarptautinę teisę, kuri dažnai nepagrįstai kaltinama tariamu silpnumu, neveiksmingumu, abejingumu demokratinėms vertybėms, nes Rusijos agresijos jau seniai nepavyksta sutramdyti. Kaltinama nepagrįstai, nes kaltinant pamirštama, jog pirmiausia tarptautinė teisė yra valstybių veiksmų teisėtumo matas, t. y. pagal jos principus ir normas mes sprendžiame, ar valstybė elgiasi teisėtai; pamirštama ir tai, kad tarptautinės teisinės atsakomybės įgyvendinimas jau yra ne tiek teisės, kiek valstybių valios klausimas. Dėl to, kad agresorius yra įvardintas, bet lieka nenubaustas, kalta ne tarptautinė teisė, o valstybės, kurioms pristinga valios vadovautis tarptautine teise.
Agresyvaus karo draudimas – šiuolaikinės tarptautinės teisės pagrindas
Šiuolaikinės tarptautinės teisės ir kartu visos tarptautinės saugumo sistemos branduolys yra jėgos nenaudojimo principas, kuris įtvirtintas Jungtinių Tautų Chartijoje (2 str. 4 d.) atsižvelgiant į liūdną žmonijos patirtį ir siekiant, kad karinė jėga būtų naudojama tik bendrais interesais. Šis principas neatsirado iš niekur – iki JT Chartijos 1928 m. buvo sudaryta Bendroji sutartis dėl atsisakymo nuo karo kaip nacionalinės politikos priemonės (labiau žinoma Briando–Kelogo pakto vardu), uždraudusi agresiją prieš bet kurios valstybės suverenitetą ir teritorinį vientisumą. 1933 m. SSRS dalyvaujant buvo sudarytas Londono konvencijų dėl agresijos apibrėžimo kompleksas (viena iš šių konvencijų buvo su Lietuva), kuris tapo pagrindu tarptautiniuose santykiuose draudžiamos agresijos apibrėžimui, išdėstytam specialioje 1974 m. JT Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje.
Pirmiausias agresijos įrodymas yra tas, kad valstybė panaudoja jėgą pirma. Be to, ne savigynai nuo ginkluoto užpuolimo ir ne įgyvendinant JT Saugumo Tarybos rezoliuciją dėl priemonių taikai atkurti ir saugumui palaikyti konkrečiu atveju; kitaip tariant, agresija reiškia karą būtent nacionalinės politikos tikslams pasiekti. 2022 m. vasario 24 d. bus chrestomatinis tokio agresyvaus karo pradžios pavyzdys, nes prieš tai V. Putinas išsamiai išdėstė istorines ir psichologines nuoskaudas, tapusias jo paties paskelbto puolimo priežastimi, o skelbdamas puolimą pranešė apie tikslus „denacifikuoti“ ir „demilitarizuoti“ Ukrainą.
Tai paskelbta jau anksčiau iškeltų reikalavimų Vakarams paralyžiuoti NATO ir pripažinti išskirtinių Rusijos interesų sferą, kuriai neabejotinai pirmiausia priklausytų Ukraina, kontekste. Tad tiesiog juokingai atrodo Rusijos mėginimas remtis savigynos teise. Kaip matyti, net ji pati ne itin stengiasi (na, nebent tik savo vidinei auditorijai) įrodyti, jog Ukraina užpuolė Rusiją ar jos pripažintas marionetines „lugandono liaudies respublikas“. Tokios Rusijos nuorodos į JT Chartijoje įtvirtintą savigynos teisę niekas ir nepriėmė domėn. Galima pastebėti, kad savigyna galima tik nuo prasidėjusio ginkluoto užpuolimo, tad argumentai apie Ukrainos keliamą grėsmę, net jei turėtų kokio nors pagrindo, negalėtų pateisinti jėgos naudojimo. Taigi sutarimas, kad Rusija vykdo agresiją prieš Ukrainą, yra visuotinis.
Ukrainos pergale laikau pirmiausia vykstančios agresijos atrėmimą, kas savaime yra V. Putino režimo pralaimėjimas. Tikėtina, prasidės ir šio režimo byrėjimas, tad galėsime kalbėti apie kitokią Rusiją.
Labai svarbu yra tai, kad pagal tarptautinę teisę jokie sumetimai, įskaitant politinio, ekonominio, karinio pobūdžio argumentus, negali būti naudojami agresijai pateisinti. Tai reiškia, kad visi pseudoistoriniai V. Putino kliedesiai apie dirbtinį Ukrainos valstybės pobūdį bei SSRS griūtį, kaip ir skelbiamas siekis mažinti NATO pajėgumus, negali būti pateisinamas pagrindas karo veiksmams. Beje, šių kliedesių viršūnė yra Ukrainos ir kitų buvusios SSRS tautų teisės į nepriklausomą valstybingumą paneigimas pretenduojant į istorinės Rusijos erdvę, kuri, V. Putino įsitikinimu, kaip tik ir yra apibrėžta buvusiomis Sovietų Sąjungos sienomis.
Todėl šįkart tai yra neeilinis Rusijos agresijos aktas. Juo siekiama sunaikinti ne tik ir ne tiek Ukrainą, kiek JT Chartija grindžiamą tarptautinę tvarką. Kitaip tariant, siekiama pasaulį atblokšti šimtmečiu atgal, t. y. į laikus, buvusius iki 1928 m. Briando–Kelogo pakto, o gal net dar seniau, kai XIX a. nebuvo suverenių valstybių lygiateisiškumo ir Rusijos imperija galėjo griežti pirmuoju smuiku „Europos koncerto“ sistemoje, t. y. kai buvo įprasta turėti savo išimtinių interesų zonas ir naudoti jėgą kaip lygiavertę kitoms nacionalinės politikos įgyvendinimo priemonėms. Užsimota iš esmės ir prieš visą civilizaciją su jos europiniais vertybiniais pagrindais. Tad, jei Rusijai pavyktų įveikti Ukrainą, ko gero, pavyktų įpiršti ir tokią pasaulio viziją, kurioje tarptautinei teisei, kaip mes suprantame ją šiandien, nebeliktų vietos.
Tačiau, jei laimės Ukraina (o tai nėra tokia jau neįsivaizduojama perspektyva), tai reikš ir tarptautinės teisės pergalę. Ukrainos pergale laikau pirmiausia vykstančios agresijos atrėmimą, kas savaime yra V. Putino režimo pralaimėjimas. Tikėtina, prasidės ir šio režimo byrėjimas, tad galėsime kalbėti apie kitokią Rusiją. Tarptautiniai santykiai galės būti ne vien deklaratyviai grindžiami teisės viršenybe, demokratijos ir žmogaus teisių vertybėmis.
Šį kartą yra dvi agresorės – Rusija ir Baltarusija
Teisiniu požiūriu vertinant Rusijos agresiją derėtų nepamiršti kelių svarbių aspektų. Pirma, 2022 m. vasario 24 d. pradėtas Rusijos puolimas nėra šiandien prasidėjusi agresija, o yra naujas agresijos aktas – anksčiau pradėtos Rusijos agresijos tąsa, įgijusi įmanomai plačiausią pobūdį. Rusijos agresija prieš Ukrainą prasidėjo ne šiais metais, o 2014 m. vasarį, kai Rusija pradėjo okupuoti Krymo pusiasalį. Šios agresijos aktais yra ir tų metų kovą įvykdyta Krymo aneksija, ir tų metų kovą–gegužę steigtos ir skelbtos „lugandono liaudies respublikos“, ir kiti savo pajėgų tiesiogiai ar tų „respublikų“ pajėgų vykdyti karo veiksmai prieš Ukrainą 2014–2015 m.
Galima pastebėti, kad Rusijos agresijai prieš Ukrainą priskirtinas kone visas tarptautinėje teisėje žinomų agresijos aktų spektras – ir ginkluotųjų pajėgų įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją, ir kitos valstybės teritorijos bombardavimas, ir kitos valstybės teritorijos okupacija, ir kitos valstybės teritorijos aneksija, ir kitos valstybės uostų blokada, ir ginkluotų gaujų organizavimas bei siuntimas ginkluotiems veiksmams prieš kitą valstybę vykdyti.
Galima pastebėti, kad Rusijos agresijai prieš Ukrainą priskirtinas kone visas tarptautinėje teisėje žinomų agresijos aktų spektras – ir ginkluotųjų pajėgų įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją, ir kitos valstybės teritorijos bombardavimas, ir kitos valstybės teritorijos okupacija, ir kitos valstybės teritorijos aneksija, ir kitos valstybės uostų blokada, ir ginkluotų gaujų organizavimas bei siuntimas ginkluotiems veiksmams prieš kitą valstybę vykdyti.
Antra, agresijai maskuoti ir teisinti buvo įsteigtos „lugandono liaudies respublikos“, kurių vienintelis šaltinis yra Rusijos karinė jėga. Tai yra marionetiniai pseudovalstybinio pobūdžio dariniai, kuriuos pripažinti pagal tarptautinę teisę yra uždrausta, nes tokiu pripažinimu pažeidžiama imperatyvi pareiga nepripažinti teisėta situacijos, sukurtos agresija (be to, kad marionetinis darinys negali būti laikomas valstybe, nes neturi suvereniteto). Ši pareiga žinoma dar iš 1932 m. susiformavusios Stimsono doktrinos, kai JAV griežtai atsisakė pripažinti marionetinį Mandžūrijos režimą.
Marionetiniai dariniai agresijai maskuoti plačiai naudoti tiek SSRS, tiek šiuolaikinės Rusijos praktikoje (nuo 1939 m. Suomijos „liaudies respublikos“ iki šiuolaikinių Pietų Osetijos ir Abchazijos pseudovalstybių). Pagal tarptautinę teisę jie neturi jokios savarankiškos egzistencijos, t. y. jie laikytini agresoriaus organais, kurių visi veiksmai automatiškai priskiriami agresoriui. Taigi Rusijos suteiktas „lugandono liaudies respublikų“ pripažinimas teisės požiūriu situacijos nepakeitė, „lugandono“ užimta terotorija ir toliau yra Rusijos okupuota, bet Ukrainai priklausanti teritorija (kaip, beje, ir Krymas, nepaisant jo aneksijos).
Trečia, nauja yra tai, kad šįkart į agresiją įsijungė nauja valstybė – Baltarusija (nors labiau norėtųsi sakyti, kad jos neteisėtas režimas). Pagal agresijos apibrėžimą vienos valstybės teritorijos suteikimas kitai valstybei agresijai prieš trečiąją valstybę vykdyti taip pat laikomas agresijos aktu. Tad, kad ir ką šiandien besakytų Lukašenka, net jei iš tiesų Baltarusijos pajėgos nėra įžengusios į Ukrainą, Baltarusija jau yra agresorė, nes iš jos teritorijos Rusijos pajėgos veržiasi į Ukrainą ir apšaudo Ukrainos teritoriją.
Taigi yra dvi valstybės agresorės, vykdančios agresiją prieš Ukrainą, – Rusija ir jai padedanti Baltarusija.
Atsakas agresoriams pagal tarptautinę teisę
Pagal tarptautinę teisę galima padaryti ne tiek jau ir mažai. Tarptautinė teisė (turiu omeny pirmiausia JT Chartiją ir valstybių atsakomybės normas, kodifikuotas JT Tarptautinės teisės komisijos) įpareigoja valstybes bendradarbiauti šalinant agresijos pasekmes, nepripažinti agresijos pasekmių teisėtomis ir neteikti pagalbos agresijai. Svarbiausia yra tai, kad agresijos draudimas yra imperatyvi jus cogens norma, įtvirtinanti erga omnes įsipareigojimą, t. y. kiekvienos valstybės įsipareigojimą visai tarptautinei bendrijai. Taigi agresijos atveju nukentėjusiąja laikoma ne tik valstybė, prieš kurią agresija nukreipta tiesiogiai, bet visa tarptautinė bendrija, t. y. taip pat ir visos kitos valstybės. O tai reiškia, kad priemonių prieš agresorių gali imtis ir bet kuri kita, nebūtinai tiesiogiai nukentėjusi, valstybė.
Kokios gi priemonės galimos pagal tarptautinę teisę? Reiktų pripažinti, kad dauguma jų pavėlavo gal net ne vieną dešimtmetį. Jei jos būtų taikytos Rusijai užpuolus Sakartvelą 2008 m. ar bent jau 2014 m. po Krymo aneksijos, galbūt nebūtume atsidūrę ten, kur šiandien esame. Bet gal išties geriau vėliau negu niekad. Bet kuriuo atveju Rusijos agresija reiškia appeasemento politikos krachą.
Pirma, JT Chartijoje (51 str.) pripažįstama neatimama kiekvienos valstybės teisė į individualią ir kolektyvinę savigyną nuo ginkluoto užpuolimo. Taigi pagal tarptautinę teisę bet kuri valstybė turi teisę Ukrainos prašymu teikti jai visokeriopą pagalbą agresijai atremti, įskaitant ginkluotą jėgą. Teisę, bet ne pareigą (pareiga tokia teise pasinaudoti bet kurios NATO narės ginkluoto užpuolimo atveju yra nustatyta visoms Aljanso narėms pagal Šiaurės Atlanto sutarties 5 straipsnį). Kaip ten bebūtų, net tiesioginis dalyvavimas kare Ukrainos pusėje būtų visiškai teisėtas. Tad juo labiau teisėtas yra Ukrainos gynybai reikalingų ginklų tiekimas, kas net nelaikoma jėgos naudojimu.
Taigi pagal tarptautinę teisę bet kuri valstybė turi teisę Ukrainos prašymu teikti jai visokeriopą pagalbą agresijai atremti, įskaitant ginkluotą jėgą.
Antra, tarptautinėje teisėje yra individualių atsakomųjų priemonių (represalijų) kategorija. Teisėta yra nevykdyti savo tarptautinių įsipareigojimų kitai valstybei atsakant į tos valstybės tarptautinių įsipareigojimų nevykdymą, jei tai yra proporcinga priemonė. Akivaizdu, kad individualiais valstybių sprendimais (ar veikiant bendrai per ES) savo oro erdvės uždarymas Rusijos orlaiviams, Rusijos bankų atjungimas nuo tarptautinės atsiskaitymų sistemos, bet kurios kitos nekarinio pobūdžio (jei karinio – tektų priskirti jas kolektyvinei savigynai) priemonės, net jei jos reikštų Rusijai prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų nevykdymą, galėtų būti traktuojamos kaip teisėtos (ir akivaizdžiai neperžengiančios proporcingumo ribų) represalijos atsakant į Rusijos įsipareigojimų visai tarptautinei bendrijai pažeidimą. Represalijoms taikyti nebūtina laikytis kokios nors dvišalės sutarties su Rusija nustatytos tvarkos sutarčiai nutraukti ar suspenduoti.
Trečia, kolektyvinės priemonės per tarptautines organizacijas pagal jų taisykles. Visų pirma, per Jungtines Tautas. Idealiuoju atveju tai būtų veikimas per Saugumo Tarybą, kuri turi įgaliojimus agresijos atveju taikyti agresoriui nekarinio ir karinio pobūdžio sankcijas. Tačiau praktiškai tai neįmanoma, nes būdama nuolatine Saugumo Tarybos nare Rusija vetuotų bet kokių priemonių sau pačiai taikymą (ką tik vetavo jos agresiją turėjusią pasmerkti rezoliuciją). Todėl dabar naudojamas kitas kelias – per JT Generalinę Asamblėją pasinaudojant 1951 m. Generalinės Asamblėjos rezoliucijos „Vienybė taikos labui“ sukurtu precedentu. Jo esmė – JT Saugumo Tarybai dėl vienybės stokos nevykdant savo funkcijų agresijos atveju, susiklosčiusiai situacijai svarstyti gali būti sušaukta nepaprastoji Generalinės Asamblėjos sesija, kurioje gali būti priimta rekomendacija dėl veiksmingų įmanomų (nekarinių ir karinių) priemonių taikai ir saugumui atkurti. Taigi gali būti taip, kad JT Generalinė Asamblėja pasmerks Rusijos (ir Baltarusijos) agresiją ir rekomenduos priemones jai atremti. Atrodo, kad nebus daug valstybių, galinčių tam sutrukdyti.
Kaipgi su Rusijos naryste Jungtinėse Tautose ir JT Saugumo Taryboje? Nors pagrindo stabdyti ar nutraukti Rusijos (ir Baltarusijos) narystę būtų (šiurkštus JT Chartijos pažeidimas), pagal JT Chartijos nustatytas taisykles tai praktiškai neįmanoma, nes tokias priemones turi rekomenduoti Saugumo Taryba. Tačiau JT praktikoje žinomas de facto narystės sustabdymas, kai pirmiausia JT Generalinės Asamblėjos sprendimu nepripažįstami tam tikros valstybės atstovų įgaliojimai ir ta valstybė faktiškai nutraukia dalyvavimą JT veikloje (taip buvo, pavyzdžiui, su apartheido politiką vykdžiusia Pietų Afrikos Respublika). Rusijos ir Baltarusijos atstovų įgaliojimai taip pat galėtų būti nepripažįstami, nes juos išdavė vyriausybės, vykdančios JT tikslams ir principams priešingą agresyvią politiką ir nesančios gana reprezentatyvios (t. y., jos iki galo neatstovauja šalies gyventojams).
Kai kuriose tarptautinėse organizacijose tokios politinės sankcijos suspenduojant ar nutraukiant Rusijos ar Baltarusijos narystę galimos, jeigu būtų surinkta tam reikalinga kvalifikuota valstybių narių balsų dauguma. Rusijos narystė Europos Taryboje (Baltarusija nėra ET narė) iš dalies suspenduota už šiurkštų ET statuto pažeidimą sustabdžius jos atstovavimo teisę Ministrų komitete ir Parlamentinėje Asamblėjoje. Ar Rusija nuspręs dėl to pasitraukti iš ET, ar jai bus pasiūlyta tai padaryti, dar matysime.
Tarptautinė baudžiamoji atsakomybė Putinui ir Lukašenkai
Galiausiai yra baudžiamoji fizinių asmenų atsakomybė pagal tarptautinę teisę už tarptautinius nusikaltimus – agresiją, genocidą, nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus. Tokiems nusikaltimams tirti ir už juos atsakingiems asmenims teisti yra įsteigtas Tarptautinis Baudžiamasis Teismas (neretai populiariai pavadinamas Hagos teismu).
Nėra jokios abejonės, kad V. Putinas, kaip valstybės vadovas ir vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, asmeniškai atsakingas už agresiją prieš Ukrainą. Jis yra pats priėmęs arba inicijavęs teisės aktus, skirtus agresijai vykdyti. Panašiai ir A. Lukašenka atsakingas už Baltarusijos įtraukimą į agresiją. Problema ta, kad panašu, jog TBT šiuo atveju agresijos nusikaltimui jurisdikcijos neturi, nes Rusija ir Baltarusija nėra TBT Romos statuto dalyvės (TBT turi jurisdikciją dėl veiksmų, kurie atlikti valstybės, TBT Romos statuto dalyvės, teritorijoje arba tokios valstybės piliečio). TBT Romos statuto dalyvė nėra ir Ukraina, bet ji 2015 m. specialia deklaracija pripažino TBT jurisdiciją dėl Teismo jurisdikcijai priklausančių nusikaltimų, įvykdytų Ukrainoje nuo 2014 m. vasario mėn. (t. y. nuo Maidano).
Tuo metu Teismas dar apskritai neturėjo jurisdikcijos agresijos nusikaltimui, tad atrodytų, jog jo jurisdikcijai nepriklausytų dabartinė Rusijos ir Baltarusijos agresija prieš Ukrainą (TBT jurisdikcija agresijos nusikaltimui aktyvuota 2018 m. liepos 17 d.). Mat Ukraina, pripažindama TBT jurisdikciją, tuo metu negalėjo jos pripažinti dėl agresijos nusikaltimo, kurio tada TBT jurisdikcija dar neapėmė.
Tad V. Putinas, kaip vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, prieš TBT galėtų atsakyti pirmiausia už agresijos metu Ukrainoje Rusijos ginkluotųjų pajėgų vykdomus karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui (pavyzdžiui, civilių ir civilinių objektų puolimą, pavojingų objektų – branduolinių jėgainių ir saugyklų, hidroelektrinių puolimą, neproporcingą žalą gamtai darantį puolimą, kt.), jei pavyktų įrodyti, jog V. Putinas įsakė tokius veiksmus atlikti ar aplaidžiai vykdydamas savo pareigas neužkirto jiems kelio.
Nors ir svarbu, tai akivaizdžiai nėra pakankama. Pirmiausia, ko V. Putinas nusipelno, tai būti teisiamas už būtent agresiją, nes be jos nebūtų kitų nusikaltimų (panašiai ir A. Lukašenka pirmiausia nusipelno būti teisiamas už nusikaltimus žmoniškumui, įvykdytus prieš savo šalies žmones – masinius kankinimus, neteisėtą laisvės atėmimą, kitokį persekiojimą dėl politinių motyvų, kt.).
Tad, ko gero, vertėtų susimąstyti apie galimybę po karo specialia sutartimi steigti specialų tarptautinį baudžiamąjį tribunolą teisti už Putino ir Lukašenkos režimų nusikaltimus, pradedant agresija. Kaip kadaise Niurnbergo tarptautinis karinis tribunolas, specialus tribunolas leistų įvertinti visus Rusijos įvykdytus agresijos aktus prieš kitas valstybes, taip pat įvertinti dabartinę oficialią Rusijos neonacistinę ideologiją, įtvirtintą net konstituciniu lygiu, kuri pradėta formuoti vos V. Putinui atėjus į valdžią ir kuri sudarė prielaidas Rusijos agresijai plėsti bei kitiems tarptautiniams nusikaltimams vykdyti. Pagrindinis tos ideologijos leitmotyvas – SSRS, kaip „istorinės Rusijos“, atkūrimas bet kokiomis priemonėmis, kaip tik ir įkūnija nacizmui būdingus bruožus (revanšizmą, vienos tautos iškėlimą virš kitų, kitų tautų niekinimą ir jų teisės nepriklausomai egzistuoti neigimą).
Toks specialus tarptautinis tribunolas būtų didžiausia įmanoma tarptautinės teisės ir teisės viršenybės pergalė. Ką gali žinoti, gal dar sulauksime.
