Kondominiumas (iš angl. condo – žodžio condominium trumpinys) yra privati rezidencija (statinys ar bendruomenė su keliais pastatais), kurios savininkas yra vienas asmuo arba šeima. Toks prabangus daugiabutis.
Šiandien aptikau, kad mūsų kondominiume Floridoje gyvena kažkoks ponas Mažeika. Pastebėjau prie pašto dėžučių padėtą laišką, o ant laiško parašytą adresatą. Dar vienas lietuvis. Įdomu, ar kalba lietuviškai. Girdėjau, kad kažkur viršuje dar gyveno tokia ponia Marija, kuri neseniai pasimirė. Gyvenu tipiškame daugiabučiame name su visa infrastruktūra – biuras, santechnikas, elektrikas, valytojas ir pan., netoliese – golfo aikštynas, o namo pagrindinis kontingentas yra pensininkai, Floridoje gyvenantys savo paskutiniuosius – galbūt geriausius – metus. Man gera tarp tų senukų. Jie vakarais lošia pokerį ir žaidžia domino. Sporto salėje mina dviračius ir baseinėlyje daro aerobikos pratimus. Jie išgyvena tai, ką mes Lietuvoje vadiname oria senatve. Ir lietuvių čia, Floridoje, jau nereikia su žiburiu ieškoti, kaip šiauriniuose Sirakūzuose. Vis vienas kitas ima ir išnyra – tai pokalbyje, tai per bendrus pažįstamus. Kadangi skrisdama atostogų, pasigaunu baisų bronchitą, čia aš jaučiuosi kaip Tomo Mano „Užburtame kalne“ – tarsi sanatorijoje. Mane čia jau pastebėjo, žino, kad aš lyg iš Čekijos ar panašiai. Atsakau, kad na taip, netoliese Čekijos. Ir tai tiesa, nes Florida nuo Niujorko tikrai ne arčiau.
Čia gyveno ir Birutė Pūkelevičiūtė. Keista, kad žiemos atostogas leisdama Floridoje tarp palmių, visiškai panirau į rašytojos pasaulį ir tik versdama vis naują puslapį beveik abejingai žvilgteliu į palmes. Aišku, smagu, kai gali neapsitūlojęs sėdėti balkone ir skaityti. Per Kalėdas. Per naujuosius. Per šalčius. Arba nueiti prie vandenyno. Jei nebus rūko. O jis čia būna tarsi pieno kisielius.
Didelis įvykis yra važiuoti į paštą pirkti pašto ženklų. Mano amerikiečiai diedukai draugiški – vis paskambina, ar ko nereikia. Patys tokie trapūs, kad atrodo, subyrės, o tik švyst į automobilį – ir nurūko ..
Štai ir galvoju – kodėl gi visi trokšta čia pasenti ir numirti. Ir nieko gudraus negaliu atsakyti. Čia ramu. Ir neima piktumas ant vaikų, kurie tavęs seno neprižiūri. Vaikai atvažiuoja, skambina, svečiuojasi. Ateina medicinos slaugės, jei turi negalią. Klausimas, kurio nedrįstu paklausti – kokias pajamas turėtų turėti žmonės, kad pajėgtų nusipirkti tokį butą. Pasirodo, ne taip jau ir daug. Butas čia kainuoja maždaug 200 000 USD. Plius kas mėnesį apie 500 mokesčių, nes reikia išlaikyti infrastruktūrą. Akivaizdu, čia gyvena buvę profesionalai, kurie užsidirbo. Jie gali sau leisti turėti butuką Daytona Beach. Pagal Niujorko valstijos standartus, viskas Daytona Beach miestelyje yra labai pigu. Beje, didžioji dauguma mano sutiktų pensininkų buvo karo lakūnai arba jūrininkai. Matę pasaulio žmonės, neklausinėję, kur yra Lithuania. O pigiau, nei Niujorko valstijoje yra todėl, kad čia valandos apmokėjimo kaina 8 doleriai. Taip man paaiškina iš Lietuvos kažkada atvykusi, o šiandien čia besidarbuojanti moteris. Vietinė lietuvė, kuri čia jau bene 20 metų, dirbanti įvairius ūkio darbus ir valanti kondominiumus po 8 dolerius per valandą, mane auklėjo, kam aš perku kavą kavinėje, jei galiu namie jos atsigerti. Žmones, stovinčius eilėje prie „Starbucksų“ ji irgi labai ūdijo, o dėl Trumpo pasakė trumpai – netikus buvo ta Hillary. Mums labiau tinka Trumpas. Tautietė kiek ironiškai žvelgia į daktaro laipsnius Lietuvoje, ir sakosi, kad siūlė ne vienam įsikurti čia. Nes ką su tuo daktaru Lietuvoj. Ir iš tiesų? Ką su tuo daktaru Lietuvoj? Paklausiau, ką čia įdomaus galima pamatyti. Na, yra teatras, jame dabar rodo „Spragtuką“.
Kodėl per atostogas neskaitau kokio madingo „fikšino“? Kas čia man pasidarė, kad Pūkelevičiūtę išsitraukiau.... Nes ten visi puslapiai alsuoja buvusia Lietuva.
Tai vis amžinatilsį močiutės bufetėlio biblioteka. Gyvenu šios ponios bute ir jaučiuosi ne Amerikoje, ir net ne Lietuvoje, o kažkur anapus laiko. Vis klausinėju septynių dešimčių sulaukusios aktyvios visuomenininkės, Lietuvių tautos fondo darbuotojos Niujorke – o kada išvažiavot? Per kur važiavot? Kuriais metais? Kurią sieną kirtot?
Taip sužinau, kad visi keturi jos šeimos vaikai gimė Lietuvoj – mažiausioji gimė pusvalandis iki kertant Lietuvos sieną. Važiavo iš Zarasų, nes tėtė tuo metu ten turėjo tarnybą. 1944-aisiais traukėsi frontas, buvo labai pavojinga. Didelio pasirinkimo daugiavaikei šeimai nebuvo.
Ingolštatas, netoli Miuncheno. Dipukų stovykla. Kiek lietuviukų čia yra gimę?
Paskui, kaip žinome iš Meko kronikos – bruklinai, čikagos, klyvlendai.
Visi keturi minėtos šeimos vaikai užaugo dorais ir savarankiškais žmonėmis. Amerikietis sunkiai įsivaizduoja, kad dėstytojas Lietuvoje gali neuždirbti net pragyvenimo vidurkio – 615 eurų. Kiek teko domėtis, Amerikoje bent jau trejetą – penketą tūkstančių dolerių per mėnesį mokytas žmogus tikrai uždirba. Daug ko amerikiečiai iš tarybukų gyvenimo Lietuvoje nebesupranta ir būkime atviri – suprasti nebepajėgūs.
Perskaičiau lietuvių spaudoje, kad naujoji Lietuvos vyriausybė neigiamai nubalsavo ketinimus pakelti dėstytojams algas. Tačiau gauti trigubo vidurkio neatsisako mūsų jaunoji vyriausybės kanclerė.
Dabar jau turiu pasirinkimą – 8 doleriai per valandą už sutvarkytą kondominiumo fojė Floridoje arba dirbti akademinį darbą šešias dienas per savaitę Lietuvoje, įskaitant šeštadienį, ir dar šūsnis mokslinės produkcijos. Už tą pačią kainą. Iki mokesčių.
Socialinių mokslų daktarės Irenos Alperytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.
