Vėjas vieniems paukščiams patinka, ir jie nardo jo gūsiuose it bangose. Kiti slepiasi pasišiaušę už medžių kamienų. Nepatinka, kai vėjas uodegon pučia (o kam patinka?) ir sparnuočiai geriau renkasi kryptį prieš vėją. Bet kalba bus ne apie oro masių judėjimo subtilybes ir paukščių sparnų aerodinamiką, o apie vėją, kuris mums energiją gamina. Taigi apie paukščius ir malūnus.
Daug iečių dėl vėjo energetikos plėtros sulaužyta ir dar laužoma. Vieniems malūnai negražūs, kitiems per gražūs. Palangos merui iš jūros jie saulę užstos ir juk turistai ne už tokią Lietuvą kovojo, kad saulė leistųsi ne į eilėje laukiančius tanklaivius, o į kažkokią švarią energiją gaminančius malūnus.
Prisikėlęs grafas Tiškevičius tiltą į kitą pusę pastatytų. Vieniems malūnai sukelia mistinius skausmus, tretiems (Vladimirui Vladimirovičiui) gaila kirminiukų, kurie tiesiog spiečiais bėga nuo šių elektrinių. Ornitologams gaila paukščių, teriologams – šikšnosparnių, mikologams – grybų, Putinui – sliekų, geografams – kalvų kalvelių, miškų miškelių ir „neįkainojamojo agrarinio kraštovaizdžio“.
Ir dažniausiai visi kažkodėl žiūri į siaurą savo sritį ir visiškai nenori matyti visumos, nors problematiką puikiai suvokia. Juk stebint, ką išdarinėja mūsų kaimynai, energetinė nepriklausomybė bei energijos kainos šiuo ir artimiausiu metu bus pats svarbiausias klausimas. Aš nekalbėsiu apie kraštovaizdį, manau, ten netrukus bus rasti kompromisai ir sutarimas. Bet pašnekam apie paukščius.
Mūsų ir tarptautinės ornitologų organizacijos pasisako tik už atsinaujinančios energetikos plėtrą, nes supranta, kad ta žala, kurią atneša iškastinis kuras ir rapsai, yra keletą kartų didesnė nei vėjas ir saulė kartu sudėjus.
Iškastinis kuras skatina klimato krizę, o tai tiesiogiai neigiamai veikia tiek pačius paukščius, tiek jų buveines. Rapsai ir kitos monokultūros visiškai sunaikina atvirų vietų bioįvairovę. Paukščiai šioje grandinėje kenčia labiausiai. Ir būtent atviro kraštovaizdžio paukščių mažėjimas Europoje yra drastiškas dėl intensyvaus monokultūrinio ūkininkavimo. Trumpa remarka ūkininkams – vienais metais sėti kviečius, kitais rapsus nėra sėjomaina.
Ar vėjo jėgainėse žūva paukščiai? Taip, žinoma. Štai dar prieš kelerius metus vokiečiai paskaičiavo, kad dėl susidūrimo su vėjo jėgainėmis kasmet jų šalyje žūva apie 100 000 sparnuočių. Atrodo daug?
Negalima lyginti, bet palyginkim. Per tą patį laiką į jų namų langus atsitrenkę krenta apie 115 000 000 paukščiukų, sumedžiojama 1 200 000 paukščiukų, į elektros laidus atsitrenkia apie 2 800 000 paukščių, apie 70 000 000 susiduria su transporto priemonėmis, mielos žmonių katytės gali suryti nuo 20 000 000 iki 100 000 000 paukštukų. 2021 metų duomenimis nuo vėjų jėgainių Didžiojoje Britanijoje žuvo tarp 10 – 100 tūkstančių sparnuočių. Palaidos katės ten pat surijo beveik 55 milijonus paukščiukų.
Šiaurės Amerikoje įvairiais paskaičiavimais vėjo jėgainėse žūsta nuo 150 iki 600 tūkstančių sparnuočių. Vien JAV naminės katės suryja apie 2.5 milijardo sparnuočių. Kaip matot, įprasta kasdieninė žmogaus veikla daro kur kas didesnę įtaką, bet nei mes ruošiamės namus be stiklų statyti, nei mašinas į dviračius iškeist (net nesiruošiam už auto taršą mokėt), nei savo „mielas“ kates vieną kartą uždaryt namuose. Žinau, ornitologai nemėgsta, kai lyginami šitie skaičiai su vėjo jėgainių daroma žala. Ir iš dalies jie yra teisūs.
Mūsų ir tarptautinės ornitologų organizacijos pasisako tik už atsinaujinančios energetikos plėtrą, nes supranta, kad ta žala, kurią atneša iškastinis kuras ir rapsai, yra keletą kartų didesnė nei vėjas ir saulė kartu sudėjus.
Vėjo energetika gali būti visiškai saugi ir gali kelti didelių problemų. Viskas priklauso, nuo to, kur bus statomi malūnai. Jei jėgainių parkais apstatysim miškus, juos įrengsime saugomose teritorijose, šlapžemėse – tada bus bėdų. Jei malūnai suksis vidury rapsų laukų, žala bus minimali arba jos nebus visai (nu, ok, Putino kirminiukai gali nukentėt).
Taigi svarbiausia, kad kuriant elektrinių parkus nebūtų pasirinktos natūralios, pavyzdžiui, šlapžemių ekosistemos, kur jas statybų metu sunaikinus būtų prarasta ir visa ten tūnanti gyvastis.
Taip, vėjo jėgainės nedaro tokios didelės įtakos bendram paukščių žuvimui, tačiau atskiros rūšys kenčia labiausiai. Tai yra didesni paukščiai, o ypač plėšrūnai. Lietuvoje tendencija panaši. Didžiausias galimas poveikis yra plėšriesiems paukščiams: mažiesiems ereliams rėksniams, jūriniams ereliams, vapsvaėdžiams, kažkiek gandrams. Jokio žymesnio poveikio nerasta žąsims ar gervėms. Kodėl ereliai? Nes tokia jų biologija. Jie dažnai sklandydami vėpso žemyn ir tiesiog nepamato jėgainės. O jei toks malūnas stovėtų netoli lizdo, žuvimo rizika smarkiai išaugtų.
Kita vertus. Vėjo jėgainė juk gali būti paleidinėjama naktimis ar tol, kol paukštis tūsinas Afrikoje. Taigi esmė yra planavimas ir kokybiškas situacijos įvertinimas.
Šiuo metu yra žinomos paukščiams jautrios teritorijos. Prieš įrengiant jėgainių parką tiriamas galimas poveikis. Taip pat egzistuoja daugybė apsaugos priemonių, tokių, kaip jėgainių atitraukimas tam tikru atstumu nuo perimviečių ar migracijos kelių, automatinis jėgainių stabdymas arba net išjungimas tam tikru jautriu laikotarpiu, menčių dažymas ir panašiai. Galima daryti monitoringus įvertinant papildomas rizikas. Taip pat yra puikios iniciatyvos, kai jėgainių parkai kaip kompensaciją dėl galimo poveikio saugiose teritorijose iškelia lizdų ereliams, inkilų paukščiams ar šikšnosparniams.
Tai koks saulėlydis jums labiau prie širdies – tanklaivių eilė, ar vos matomi malūnai, kuriuos turėdami mes galime Meškai parodyti vieną pirštą?
Taigi vėjo energetika gali puikiai sugyventi su sparnuočiais vystant ją saugiai, tinkamai įvertinus aplinkinių teritorijų jautrumą ir grėsmes bei parinkus saugius veikimo principus ir dėl jos nerimauti nereiktų. Na kaip, reiktų kačių savo laukan neišleist ir langus vertikaliomis juostelėm apklijuoti, gal tai turėtų tapti stiklinių pastatų privaloma priemonė, ypač Klaipėdoje?
Šikšnosparniai yra kita, dažnai nepelnytai pamiršta grupė gyvūnų, kuri irgi kenčia nuo mūsų veiklos. Vėl gi jie, žinoma, kur kas labiau kenčia nuo bioįvairovės mažėjimo ir ypač nuo klimato kaitos poveikio.
Jau visas pasaulis trimituoja apie vabzdžių nykimą. O juk vabzdžiai yra maisto grandinės dalis daugybei kitų gyvių, įskaitant paukščius ir tuos pačius šikšnosparnius. Vėjo jėgainė, pastatyta netinkamoje vietoje, gali irgi pridaryti milžiniškos žalos šiems skraidantiems vabzdžiaėdžiams (pavyzdžiui, Šiaurės Amerikoje gali žūti iki milijono šikšnių vėjo jėgainėse). Tačiau poveikį šikšnosparniams yra kiek lengviau numatyti, nes viskas priklauso nuo to, kurioje vietoje bus statoma jėgainė. Šalia neturėtų būti vandens, miško, krūmynų. Tuščiame lauke nėra ką veikti nei šikšnosparniui, nei paukščiui. Taip pat galima stabdyti jėgaines migracijų metu ar pučiant tam tikro stiprumo vėjui.
Taigi nors ir bet kokia žmogaus veikla yra žalinga ir mes jos nesiruošiam nutraukti, nebent aš kažko nežinau, mes vis vien norime gyventi, vartoti, keliauti – vadinasi, mums reiks energijos. Kol nėra atrastų naujų energijos šaltinių, mes puikiai galime išnaudoti esamus atsinaujinančius šaltinius, žinodami, kad iškastinis kuras yra kur kas blogiau ir blogai veikia visas ekosistemas (gerai, gerai, augalai kažkiek džiaugiasi, kad daugėja CO2).
Ne, tikrai nėra tikslo apstatyti Medvėgalį ir Šatriją malūnais, bet nereiktų į vėjo energetiką žiūrėti kaip į baubą. Iš kitos pusės Energetikos ministerija galėtų greičiau inicijuoti šiaurės Lietuvos (te už Pakruojo) esančių rapsų laukų elektrifikaciją, kad vėjo jėgainių parkai ta kryptimi galėtų plėstis, nes ten būtų mažesnė įtaka bioįvairovei beigi kraštovaizdžiui.
Tai koks saulėlydis jums labiau prie širdies – tanklaivių eilė, ar vos matomi malūnai, kuriuos turėdami mes galime Meškai parodyti vieną pirštą?
Autorius yra Aplinkos ministro Simono Gentvilo patarėjas.
Taip pat žiūrėkite:
Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.
