Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje konkuravo du požiūriai į Rusiją. Pragmatikai visada reikalavo nuosaikios užsienio politikos, nes reakcija į griežtesnę Lietuvos poziciją būdavo panaši – su Rusija dirbantį verslą iškart ištikdavo sunkumai.
Ne tik verslas spaudė valdžią galvoti, kas kalbama Rytų atžvilgiu, ir nepamiršti, kas yra nuolankumas. Politikus už trumpo pavadžio laikė priklausomybė nuo pigių energinių išteklių ir lengvai jais valdomi rinkėjų sprendimai balsuoti už tuos, kurie žada leisti gyventi pigiai ir gerai.
Didieji šalies pramonininkai buvo ir didžiausi pragmatiškos užsienio politikos lobistai, bet šiandien iš esmės negirdėti reikalavimų iš verslo keisti užsienio politikos toną Vladimiro Putino atžvilgiu. Panašiai nutiko ir su Baltarusija, nors dar kurį laiką buvo puoselėjama iliuzija, kad Lukašenka – vis dėlto ne Putinas.
Tam tikra prasme tapo prasto tono ženklu keisti santykius su Rusija. Jei kas prieš keletą metų būtų pasakęs, kad aršiausiai už neįgyvendintas JAV sankcijas „Belaruskalij“ šią Vyriausybę kritikuos Ramūno Karbauskio valstiečiai, tikrai nebūtum patikėjęs. Tie pavieniai veikėjai, pasisakantys šia tema, nesulaukia didesnio palaikymo. O kažkada Sauliaus Skvernelio bandytas „perkrovimas“ su Rusija ruošiantis prezidento rinkimų kampanijai irgi patyrė nesėkmę.
Šis virsmas neįvyko per dieną. Bendro supratimo, kad Putino režimas kelia gyvybinį pavojų Lietuvos egzistavimui, nebuvo net ir tada, kai Rusija 2014 m. ką tik įžengė į Krymą ir organizavo ten referendumą pagal visas geriausias sovietinės praeities tradicijas.
Referendumas Kryme turėjo įvykti kovo 16-ąją, o kovo 14-ąją viešojoje erdvėje buvo gausiai cituojamas lietuvis verslininkas iš Šiaurės Lietuvos Vilius Kaikaris, kuris su žemėmis maišė tuometinę Lietuvos poziciją, beje, premjeras tuomet buvo socialdemokratas Algirdas Butkevičius, nė per pėdą nesitraukti – ginti Ukrainą ir įtikinėti naivius Vakarus, kuo gresia, jei Ukraina bus palikta viena.
V. Kaikaris kalbėjo tam metui įprastai: „Jau išgirdome įspėjimus iš Rusijos, kad nebegamintume jų rinkai sūrio, dešros, nekrautume grūdų ir jų produktų“, „kad griežta Lietuvos užsienio politika, politikų pasisakymai apie įvykius Ukrainoje ir Rusiją, šalies ekonomikai pridarys didžiulės žalos“.
Ir mes girdime iš esmės tą patį, ką jau girdėjome, tik vietoje Rusijos, verslas ragina politikus galvoti prieš darant sprendimus Kinijos atžvilgiu.
Jis sarkastiškai siūlė patrankas tepti sviestu, o sūrį susikišti ten, kur nesueina.
Bet šis verslininkas tikrai ne vienintelis kritiniais 2014 m. ėmėsi gelbėti savo ir kitų pelno maržas tokiais viešais pasisakymais. Buvusio Viktoro Uspaskicho politinio bendražygio Antano Boso žmona Daina Bosas 2014 m. balandį „Lietuvos ryto“ priede „Stilius“ atpasakojo savo šeimos vizitą Rusijoje, kur su rusais – savo verslo partneriais ir naujais draugais – kėlė tostus už nuostabiuosius rusus ir tai, kad politika nepakenktų draugystei.
Dabartinis Kauno meras Visvaldas Matijošaitis tais pat metais viename interviu pasakė, kad užsienio politika tikrai kenkia verslui, bet sušvelnino savo požiūrį paaiškindamas, kad esą tam ji ir yra užsienio politika.
Bet jei Rusijos, o dabar jau ir Baltarusijos atžvilgiu išties reikalai pasikeitė iš esmės – Lietuvos ekonomika niekaip nežlugo, mūsų užsienio politika ir verslas darsyk vertybiškai susikirto. Ir mes girdime iš esmės tą patį, ką jau girdėjome, tik vietoje Rusijos, verslas ragina politikus galvoti prieš darant sprendimus Kinijos atžvilgiu.
Neretai galima išgirsti raginimų nelyginti, bet patį naratyvą tikrai galima palyginti. Ir jo panašumas išties stebinantis.
Garsiausiai girdimos verslo asociacijos. Štai, pavyzdžiui, teigiama, kad verslas norįs, jog valstybė taikytų atsargesnę ir nuosaikesnę užsienio politiką, vengiant veiksmų, galinčių pakenkti prekybiniams santykiams.
Kinija tokia pat kaip ir Rusija autoritarinė, represinė valstybė. Tik daug išmaniau laiko „parišusi“ Vakarų pasaulį tuo metu, kai visi manė, kad nedemokratija yra tik laikina liga ir ji ribų neperžengs.
Taip sako Lietuvos inžinerinės pramonės atstovas.
Privačioje bendrovėje dirbantis dažnai kalbinamas vienas ekonomistų Aleksandras Izgorodinas dar atviresnis: jo nuomone, Lietuvos užsienio politika turėtų būti iš dalies pragmatinė.
Aukštųjų technologijų įmonės „Brolis Group“ vienas įkūrėjų Kristijonas Vizbaras, ėmus taikyti precedento neturinčias antrines sankcijas Lietuvos verslo atžvilgiu, griausmingu pranešimu pasisakė esą jei nesikeistų politinė situacija, suprask, Lietuva neišduotų savo partnerių, „kai keli politikai gali neprognozuojamai, negrįžtamai ir žaibiškai pakeisti visą verslo klimatą šalyje, jie ketina gamybos įmonę steigti kurioje nors kitoje Europos Sąjungos šalyje“.
Iš vienos verslo asociacijos kartą jau išprašytas, tačiau kitoje įsitaisęs Sigitas Besagirskas apskritai yra tapęs vienu garsiausių balsų dėl Lietuvos politikos Kinijos atžvilgiu. Beje, kažkada taip buvo ir su Rusija.
2014 m. liepą, jau kai buvo visiškai aišku, kas įvyko su Krymu, dar kalbėdamas kaip Lietuvos pramonininkų konfederacijos atstovas, jis sakė:
„Reikėtų formuoti bendrą ES poziciją, o ne atskiriems mūsų politikams, siekiant reitingų ar dėl kitų motyvų, bandyti „krūtine uždengti“ visą ES su jos taikomomis sankcijomis. Manau, Lietuva neturėtų griežti pirmu smuiku viešojoje erdvėje pristatant ES poziciją, kritikuojant Rusijos prezidentą ar pačios Rusijos veiksmus.“
2021 – 22 m. šiame pasisakyme pakeiskime vienintelį žodį – vietoje Rusijos įrašykime Kiniją ir girdime štai ką:
„Reikia kelti klausimus Briuselyje, kad sunkiasvorės Europos Sąjunga ir JAV kovotų prieš Kiniją. Mes esame kitoje svorio kategorijoje, net netinkamoje muštynėms, mūsų gyventojų skaičius lyg mažo Kinijos miestelio. Reikia kažką daryti, bet pasirinkta priemonė – naivi ir kvaila: neva įkąskime Kinijai į koją ir pažiūrėkime, kas bus (...).“
Kartais klausantis sunku suvokti, kokia logika S. Besagirskas dėlioja savo atstovaujamo verslo pozicijas, nes vienur jis aiškina, kad būtina gerinti santykius su Kinija – Lietuvai derėtų žengti žingsnį atgal ir vėl pakeisti atstovybės pavadinimą į Taipėjaus.
O kitur kritikuoja, kad valdančiojoje koalicijoje liberalai – nebe liberalai: „Liberalizmu nebekvepia, jau Aliaksandro Lukašenkos kvapas skverbiasi į Lietuvą, o to mes visai nenorime“, – sako Besagirskas.
Kinija tokia pat kaip ir Rusija autoritarinė, represinė valstybė. Tik daug išmaniau laiko „parišusi“ Vakarų pasaulį tuo metu, kai visi manė, kad nedemokratija yra tik laikina liga ir ji ribų neperžengs.
Nematyti panašumų tarp retorikos ir vertybinių takoskyrų būtų kvaila. Tačiau dar blogiau būtų neieškoti priežasčių, kodėl po trisdešimt vienų metų laisvę per plauką iškovojusios valstybės naujosios kartos verslininkai, o broliai Vizbarai yra būtent tokie, reikalauja pragmatiškos užsienio politikos.
Bet kai ekonominio karo akivaizdoje net jauni verslininkai linkę kartu su Karbauskiu rašyti atsiprašymo laišką Kinijai, yra apie ką pagalvoti. Ypač po šios dramatiškos sausio tryliktosios.
Jų verslas yra ne šiaip prekyba pienu ir sviestu. 2019 m. Lietuvos žiniasklaida mirgėjo antraštėmis, kaip broliai įsiveržė į pasaulio karo pramonės rinką ir dalijosi patarimais, kaip Lietuva turėtų atsikratyti nevisavertiškumo komplekso.
Jų karinei pramonei kuriami lazeriai ir aukštosios technologijos naudojamos daugelyje NATO šalių, o šiandien girdime vertybinį disonansą, kad „Kinija padarė stiprią pažangą, joje yra darbščių ir gabių žmonių, o jei Lietuva atsiribotų nuo autoritarinių valstybių, tuomet nebegalėtų veikti ir „Lietuvos geležinkeliai“ ir Klaipėdos uostas.
Jei brolių Vizbarų argumentai, kad jų NATO gaminami produktai gyvybiškai priklauso nuo Kinijos, yra bent kažkiek arti tiesos, tai skamba fantasmagoriškai. O tuo pačiu ir tragiškai, kai Europa nuo 1945 m. pirmą kartą yra taip arti tikro didžiulio karo slenksčio.
Gal šių pareiškimų priežastis – politikų nesitarimas ir nesiderinimas. Nes net tarp Vyriausybės ir Prezidento tos pozicijos akivaizdžiai išsiskiria, tik neaišku, ar jos pradėjo skirtis kaip tik tada, kai suintensyvėjo verslo lobizmas. Gal tai, kad Lietuvoje ir ne tik joje absoliučiai niekas, net tas pats verslas, nesitikėjo, kad Kinija prieš Lietuvą pradės patį aršiausią ir iki šiol precedento neturintį ekonominį karą.
Verslas ne pirmą kartą grasina, kad dėl to, jog viskas nevyksta taip, kaip jie norėtų, žlugs Lietuva. Bet kai ekonominio karo akivaizdoje net jauni verslininkai linkę kartu su Karbauskiu rašyti atsiprašymo laišką Kinijai, yra apie ką pagalvoti. Ypač po šios dramatiškos sausio tryliktosios.
