Mokslas ir IT

2021.10.21 22:15

Silvestras Dikčius. Pamirškite baltuosius lokius ir tirpstančius ledynus – kalbėti turime ne apie tai

Silvestras Dikčius, LRT.lt2021.10.21 22:15

Esu matęs daugybę ant ledo lyties įsitaisiusių baltųjų meškų nuotraukų ir byrančių į jūrą ledkalnių vaizdų. Tokie vaizdai keletą dešimtmečių tarnavo kaip klimato kaitos ikonos. Dalis su klimato kaita kovojančių organizacijų šiuos atvaizdus realiai naudoja kaip logotipus. Atėjo metas juos visus pamiršti.

Nereiškia, kad klimato kaita nebedaro žalos šiaurės gamtai. Priešingai, ten ji vis dar veikia stipriausiai. Tačiau vien gamtinio klimato kaitos diskurso vystymas turi nueiti į antrą planą. Jis tiesiog nebeveiksmingas. Retas gali išties atjausti lokius ar įvertinti, ką pasaulinio vandenyno ekosistemoms reiškia nykstantys koraliniai rifai. Vargu ar mūsų, gyvenančių drėgnose lygumose, elgesio modelius gali paveikti tirpstančio kalnų ledyno vaizdinys. Lai tirpsta, kodėl kas nors turėtų dėl to jaudintis. Bet jei mums papasakotų istoriją apie tai, ką patiria vietos bendruomenės, kai degraduojantys kalnų ledynai išdžiovina vandenį jiems teikiančias upes, turbūt pajaustume daugiau empatijos.

Šiuo metu klimato kaitos komunikacija susiduria su didžiuliais sunkumais. Tie sunkumai susiklostė iš dalies dėl pačios temos sudėtingumo, iš dalies dėl to, kad problemos nušvietimo kampas ilgą laiką buvo vienkryptis. Visame pasaulyje kalbama apie klimato kaitos komunikacijos krizę. Kalbama, kad apie klimato krizę reikia kalbėti kitaip.

Informavimas klimato kaitos tema keletą dešimtmečių vyko teikiant visuomenei skaičius ir prognozes, iliustruotas... meškiukais. Daugėjo gana abstrakčių reportažų iš gaisrų ir uraganinių vėjų siaubiamų pakrančių. Sparčiai kintančių jūrinio ledo laukų palydovo nuotraukų koliažai prieš dešimt metų buvo labai populiarūs. Trumpo vaizdo įrašo kamputyje pašėlusiai greitai sukosi laiko skalė ir per pusę minutės galėjai pažiūrėti, kiek ledynų plotai aptirpo per 50 metų. Visai pagaulu, bet socialiniuose tinkluose dabar yra daug atraktyvesnio ir asmeniškesnio turinio.

Ilgą laiką buvo manoma, kad tikslesnė ir išsamesnė informacija apie klimato kaitos keliamus pavojus ne tik padės suprasti situacijos rimtumą, bet ir padarys mus sąmoningesnius, paskatins daryti reikiamus žingsnius. Dabar aiškėja, kad norint susikalbėti su visuomene ir įkvėpti ją veikti, o būtent veiksmų klimato krizės akivaizdoje labiausiai reikia, vien informuoti nepakanka.

Pirmiausia, klimato kaitos kaip padėties be išeities nusakymas paprasčiausiai nebeveikia. Psichologai seniai pastebėjo, kad neigiamos emocijos, baimė ar kaltė nėra tie jausmai, kurie skatintų veikti ir kurti ką nors naujo. Niekas nenori nuolat jausti įtampos dėl to, ko negali pakeisti. Dažnai šios emocijos sukelia pasyvią būseną, norime pamiršti grėsmę arba imame jai priešintis. Grėsmingas žinias, kurios aktualios ne šiandien ir ne konkrečiai man, smegenys linkusios nustumti į sąmonės pakraščius. Dalis žmonių pradeda ieškoti problemą menkinančios informacijos ir tampa aktyviais neigėjais. Kita visuomenės dalis, nors būdama sąmoninga ir jautri problemai, nemato realios galimybės ką nors pakeisti. Su klimato kaitos neigimu ir ignoravimu susiduria daugelis valstybių, skiriasi tik vienaip ar kitaip apie klimato krizę manančių žmonių santykis. Apklausos rodo, kad apie 85 proc. Lietuvos gyventojų tiki klimato kaita, bet šis tikėjimas nereiškia, kad kas nors bent pirštą pajudins, kad tą kaitą stabdytų.

Antroji klimato kaitos komunikacijos savybė, gerokai apsunkinusi informacijos apie klimato kaitą priėmimą, yra laiko distancija. Ilgus dešimtmečius atrodė, kad klimato kaita yra tolimos ateities problema. Kai ta ateitis bus čia, tada viską ir spręsim, o kol kas netrukdykite mums gyventi. Kasdienybė ir taip pilna rūpesčių. Sudėtinga koncentruotis į problemą, kuri užgrius tik po kelių dešimtmečių. Nors tai ir netiesa, nes klimato krizė jau dabar pradeda kelti didžiulius iššūkius, vis tik daugelis klimato kaitą suvokiame kaip ateities problemą.

Trečias aspektas, kuris dažnai įsivaizduojamas ne visai teisingai, tai vieta, kurioje klimato kaita vyksta. Paviršutiniškai stebint klimato kaitos komunikaciją galėjo susidaryti vaizdas, kad čia ne mūsų problema. Lietuvoje nėra ledynų, dykumos dar nesiformuoja, o geriamojo vandens pakanka. Be to, nemeluokime sau, mums patinka šiltesnis klimatas. Nors klimato kaitos poveikis Lietuvos gamtai ar žmonių psichinei bei fizinei sveikatai yra juntamas ir dabar, tačiau jį ne visada lengva pastebėti. Lietuva patenka tarp tų šalių, kurias klimato kaita pavojingomis savo pasekmėmis paveiks mažiausiai, bent kol kas. Tik kaip parodė koronaviruso pandemija, globaliame pasaulyje kylančios įtampos labai nesunkiai gali skaldyti antausius visai žmonijai. Lokalios krizės, sukeltos pasikeitusio klimato, atskiromis valstybėmis neapsiribos. Sirijos konfliktą ir didžiulius pabėgėlių srautus katalizavo užsitęsusi sausra. Žmonės bėgo ir tebebėga nuo karo, bet analitikai pastebi, kad pirmiausia vidines įtampas užaštrino sausėjantis Sirijos klimatas.

Kaip kalbėti su visuomene, kad jos išmanymas ir sąmoningumas klimato kaitos tema didėtų? Kokių strategijų turi imtis žiniasklaida, mokslininkai ir politikai, norėdami ne tik bauginti, bet ir pasiūlyti ką nors konstruktyvaus? Kaip galėtume suvaldyti planetos klimatą bent jau ties riba, kuri galutinai nesuardytų visos klimato sistemos ir neišjudintų negrįžtamų procesų joje? Tai sudėtingi klausimai, į juos nėra vieno atsakymo, tačiau aišku viena – rodyti meškučių nuotraukų jau nebepakanka.

Turime tinkamą pavyzdį, kaip susivienijusi žmonija išsprendė globalią gamtos krizę. Prisiminkime ozono skylę. Praėjusio amžiaus pabaigoje retėjantis ozono sluoksnis kėlė didžiules įtampas. Pirmą kartą susidūrėme su globalia aplinkos krize, kurią patys ir sukėlėme. Ozono sluoksnį ardė freonai – medžiagos, plačiai naudotos šaldytuvuose, tiesiog plaukų lako flakonuose ar kitoje buitinėje chemijoje.

Čia reikia pažymėti, kad ozono sluoksnio plonėjimas ir dabar matoma klimato kaita nėra bendramačiai procesai. Ozono kiekis atmosferoje turi įtakos klimatui, bet ji nėra labai reikšminga. Dabartinę klimato kaitą sukelia vadinamosios šiltnamio dujos, daugiausia anglies dvideginis ir metanas. Ozono sluoksnio nykimas pavojingas dėl ultravioletinės saulės spinduliuotės (UV), kurią šis sluoksnis sulaiko. Trumpai tariant, didesni UV kiekiai atmosferoje sukelia odos vėžį.

Klimato kaitos problema nepalyginamai sudėtingesnė ir kompleksiškesnė, tačiau ozono krizės sprendimas yra puikus pavyzdys, kaip gali suveikti įtaigi komunikacija. Tuo metu pasiūlytas „ozono skylės“ terminas buvo toks paveikus, kad plaukų lako pardavimas pradėjo ryškiai mažėti net neuždraudus juose naudoti ozoną naikinančių elementų. Niekas nenorėjo kenkti planetai vien dėl šukuosenos. Visuomenė ėmėsi veiksmų, freonų naudojimas pramonėje ilgainiui buvo uždraustas, o ozono sluoksnis pamažu atsikuria. Skaičiuojama, kad ankstesnį savo lygį jis pasieks apie 2065-uosius.

Jeigu ne suprantamai suformuluota problema, ypač paveikus „ozono skylės“ terminas ir aiškios gairės, ką reikia daryti (arba ko nedaryti), ozono sluoksnio retėjimas galimai būtų nunešęs mus į gilesnę bedugnę. Išsprendę problemą gyvename švaresnėje ir saugesnėje aplinkoje. Į tokią pat aplinką orientuoti ir klimato kaitos sprendimai.

Yra tyrimų, kad į pirminį „globalinio atšilimo“ ir dabar plačiausiai naudojamą „klimato kaitos“ terminą reaguojame skirtingai. Nors „klimato kaita“ labiau atitinka vykstantį procesą, manoma, kad „globalinis atšilimas“ daliai žmonių labiau siejasi su tikrąja jo priežastimi – antropogenine tarša, o „klimato kaita“ gali būti asocijuojama su natūraliais gamtiniais procesais. Tikėtina, kad jau netrukus juos abu nukonkuruos „klimato krizės“ sąvoka. Krizė yra tai, ką reikia spręsti. Prie šių terminų skirtumų ir poveikio mąstymui grįšiu kituose savo tekstuose, tai svarbus niuansas, bet šį kartą užteks konstatuoti: komunikacinė žinutė gali būti lemiama.

Mokslo kalba yra skaičiai, bet ne visi gebame juos interpretuoti ir teisingai suprasti. Kalba, kurią supranta daugelis žmonių, yra papasakota istorija. Nepaprastai svarbus vaidmuo čia tenka žiniasklaidai plačiąja prasme. Mokslininkų žinutės yra tiesios ir faktinės, o kalbantys apie klimato kaitą turėtų jas išskleisti kaip visiems suprantamus pasakojimus, kad istorijos apie besikeičiantį klimatą taptų asmeniškesnės ir mums artimesnės. Baltųjų lokių turėtume matyti vis rečiau. Naujas klimato kaitos komunikacijos kampas privalo ne tik nusakyti problemą, bet suteikti jai apibrėžtus rėmus, pasiūlyti įkvepiantį ir mažiausiai skausmingą veiksmų planą. Į klausimus, „ar tai vyksta“ ir „kodėl tai vyksta“, jau atsakyta, tik šie atsakymai dar ne visus pasiekė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt