Sužinoję, kokia mano profesija, žmonės nori pasikalbėti jiems rūpimomis temomis. Klausimų pobūdis dažniausiai priklauso nuo sezono. Neseniai populiariausia buvo bobų vasaros tema, o jau netrukus užgrius klausinėtojų, ar turėsime baltas Kalėdas, lavina. Pokalbiai apie orus kaip plunksniniai debesys. Jie tiesiog plūduriuoja ore ir niekam netrukdo. Kita kategorija klausimų – susiję su klimatu ir klimato kaita. Tai jau nebe plunksniniai pokalbiai. Kalbos apie klimatą gali būti audringos ir baigtis perkūnijomis.
Kalbos apie klimatą artimesnės religinėms temoms. Pokalbio pradžioje visada atsakoma į esminį klausimą – tikiu arba netikiu. Pašnekovas ateina su pradine nuostata ir kadangi tai bendras pasitikėjimo mokslu klausimas, ją retai galima pakeisti. Esu turėjęs daugybę tokių pokalbių ir ilgainiui išmokau identifikuoti pašnekovų tipus.
Tie, kurie pasitiki oficialia mokslo pozicija, paprastai būna labiau įsigilinę. Jie nori sužinoti daugiau, ieško patikslinimų ir užduoda konstruktyvius klausimus. Klimato kaitos neigėjai ir skeptikai ateina ne klausti, o įrodyti savo tiesą ir kovoti. Diskutuojant su jais saugumas jau ne visada garantuotas. Neigėjai paaiškina viską savaip, sujungia mokslą su pseudomokslu, iš interneto šiukšlynėlio ištraukia jiems palankius faktus, yra emocionalūs ir pasipiktinę.
Mano asmeninė patirtis su klimato kaitos neigėjais ir skeptikais labai nenutolsta nuo sociologinių tyrimų ir paties reiškinio aprašymo. Vokiečių klimatologas ir okeanologas Stefanas Rahmstorfas dar 2004 m. išskyrė tris klimato skeptikų tipus. Jo parengta klasifikacija pasirodė tokia taikli, kad ją pradėjo naudoti ir sociologai. Galima tik numanyti, kiek skeptikai turėjo užėsti vandenyno fizikos profesorių, kad vietoje okeanų srovių jis imtųsi aprašinėti ir rūšiuoti nepasitikinčiuosius mokslu.
Pirmasis tipas, išskirtas S. Rahmstorfo, yra tendencijos skeptikai (angl. trend sceptics). Tendencijos skeptikai, arba tiesiog neigėjai, priešinasi pačiai klimato kaitos idėjai ir apskritai neigia globalinį atšilimą. Tendencijos skepticizmas plačiai naudotas politizuojant klimato kaitos temą. Jis vis dar gajus JAV, nors ir ten dėl dažnėjančių pavojingų reiškinių nueina į antrą planą. Vienas garsiausių klimato kaitos neigėjų, JAV senatorius Jamesas Inhofe kadaise į senatą atsinešė sniego gniūžtę. Taip jis neva pateikė nenuginčijamą įrodymą, kad globalinis atšilimas yra pramanas, apie kurį kalbama net tada, kai lauke šalta. Tendencijos skeptikų argumentus galėtų atremti ir sumanesnis aštuntokas, bet medijose jų pasisakymų padaugėja per kiekvienus šalčius. Jie tiesiog neskiria kasdienių orų nuo klimato ir savo ribotą patirtį laike bei erdvėje perkelia į globalius vandenis.
Tai pats banaliausias neigėjų tipas, be to, nykstanti rūšis. Per paskutinius dešimt metų tendencijos skeptikų sutinku vis mažiau. Akivaizdūs klimato pokyčiai jų pozicijai buvo nepalankūs ir dalis persikvalifikavo į kitokio tipo skeptikus. Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkų tyrimas atskleidė, kad tik 5,3 procento Lietuvos gyventojų apskritai neigia klimato kaitos egzistavimą (2018 m. duomenys).
Antrasis, labiau paplitęs, tipas yra pobūdžio skeptikai (angl. attribution sceptics). KTU sociologinio tyrimo duomenys rodo, kad tokių Lietuvoje turime 10,4 procento. Pobūdžio skeptikai pripažįsta klimato kaitą, bet teigia, kad jos priežastys natūralios. Čia painiavos ir argumentų laukas gerokai išsiplečia. Su pobūdžio skeptikais tenka kalbėtis apie praeityje vykusius klimato kaitos svyravimus, šiltnamio dujas ir šiluminį atmosferos balansą, Saulės aktyvumo ciklus, vulkaninę veiklą ir dar daugybę kitų faktorių. Kartais apie klimatinį ginklą ir reptiloidus.
Šiltnamio dujų poveikis atmosferai pradėtas tyrinėti dar devyniolikto amžiaus pabaigoje. Dabar ši sritis tiek ištirta, kad nebekelia klausimų. Anglies dvideginio, metano ir azoto suboksido (daugiausia jo išsiskiria žemės ūkyje naudojant trąšas) kiekiai atmosferoje didėja dėl žmogaus veiklos ir planeta nebesugeba jų absorbuoti. Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC) ataskaitos tai galutinai patvirtino. Tačiau skeptikai netiki, kad mes, būdami tokie mažyčiai, galime daryti poveikį visos planetos mastu. Kartais neįtikėtina, kaip tie patys asmenys vienoje vietoje abejoja žmonijos galiomis, o kitoje jas pervertina. Pobūdžio skeptikas gali užtikrintai atmesti mintį, kad žmonės galėtų paveikti klimato sistemą net sudeginę visą pasaulio naftą, bet jis visai rimtai rutulios mintį, ar tik virusas nėra paleistas iš laboratorijos. Esu susidūręs su tokiais personažais socialiniuose tinkluose. Nuostabu, kaip galima netikėti mokslo teiginiais vienoje srityje, bet kartu galvoti, kad šiuolaikinis mokslas geba daugiau, nei pats pripažįsta.
Trečiasis skeptikų tipas – poveikio skeptikai (angl. impact scepticts). Jų nuomone, klimato kaita nekelia grėsmės ir netgi gali būti naudinga. Tokie skeptikai mano, kad klimato kaitos poveikis bus nereikšmingas arba atneš naudos. „Pagyvensime šiltesniame klimate“, – sako jie. Poveikio skeptikų Lietuvoje beveik tiek pat, kiek ir pobūdžio skeptikų, anot KTU sociologinės apklausos, 9,6 procento. Pobūdžio skeptikų sutinku daug. Toks žemas procentas, kurį nustatė apklausa, šiek tiek stebina. Šiaurės šalyse šiluma yra siektina vertybė. Mažas pobūdžio skeptikas slepiasi daugelyje mūsų. Populiari frazė „kur yra globalinis atšilimas, kai jo labiausiai reikia“ jau tapo interneto tautosaka. Net jei pasaulis ir perkais, vienas kitas papildomas laipsnis Lietuvai juk neatneš daug žalos. Priešingai, sutaupysime ir kada nors gyvensime kaip Pietų Prancūzijoje.
Deja, bet negyvensime. Jeigu viskas būtų taip paprasta, gal tikrai nevertėtų vargintis. Klimato sistemos perėjimas iš vėsesnės į karštesnę nėra ir nebus tolygus, tą puikiai parodo ekstremalių reiškinių intensyvėjimas pastaraisiais metais. Be to, nėra jokios ribos, kur klimato kaita pati savaime imtų ir sustotų.
Egzistuoja ryšys tarp to, kiek šalis turi iškastinio kuro išteklių ir skeptikų skaičiaus joje. Aktyvi lobistų veikla ir intensyvi skeptikų komunikacija neabejotinai daro poveikį viešajai nuomonei. Skaičiuojama, kad nuo Paryžiaus susitarimo klimato kaitos neigimui JAV buvo išleista daugiau nei milijardas dolerių. Europoje klimato kaitos klausimas nėra taip stipriai politizuotas. Melagienos apie klimato kaitą Europoje retesnės. Tą rodo ir neigėjų skaičius visuomenėse. JAV aktyvūs pobūdžio skeptikai, žmogaus sukeltos klimato kaitos neigėjai, sudaro apie 13 procentų. Vokietijoje jie tesudaro 7, Prancūzijoje 6, o Jungtinėje Karalystėje – vos 4 procentus gyventojų. Aukštesnis skeptikų procentas yra būdingas ir daliai kitų vėsesnio klimato šalių.
Klimato kaitos skepticizmo formos persipina tarpusavyje ir dažnai eina kartu. Kai jiems patogu, pobūdžio skeptikai naudoja tendencijos skeptikų argumentus. Pastebėkite, kad kai kitą kartą stipriau atšals, jie patenkinti atsiloš ir užtikrintai ištars auksinę savo frazę: „Sakiau, kad visos šitos kalbos yra nesąmonė, ledynmetis čia, o ne globalinis atšilimas.“
Vienas garsiausių klimato skeptikų, perėjęs visas neigimo fazes ir vis dar tarp jų šokinėjantis, yra Vladimiras Putinas. Seniau Rusijos prezidentas apskritai neigė klimato kaitą, vėliau sakė, kad klimatas keičiasi, bet tikrai ne dėl žmogaus įtakos: „Klimato kaita vyksta dėl globalaus pobūdžio pasikeitimų, pokyčio kosmose, nematomų judesių galaktikoje“, – dar 2017-aisiais komentavo jis. Dabar prezidentas lyg ir pakeitė nuomonę ir prakalbo apie iškastinio kuro deginimo pavojus, bet Rusija tebėra viena iš labiausiai teršiančių pasaulio šalių, tačiau ji nepateikė jokio rimtesnio kovos su klimato kaita plano.
Klimato kaitos skeptikų kompasas šiuo metu krypsta į naujas teritorijas. Dabar vis dažniau neigiama ne pati kaita ar jos pasekmės, bet brangiai kainuosianti kova su klimato kaita ir apskritai galimybė sušvelninti jau įsibėgėjusį vyksmą. Mokslininkai sako, kad procesą dar įmanoma suvaldyti ir aš linkęs jais pasitikėti. Niekas tiksliai nežino ateities, bet kaip profesionalus prognozuotojas numatau daugybę emocingų pokalbių šia tema, kuriuose pats dalyvausiu. Kalbėjimas apie klimatą su abejojančiaisiais, kaip kovos su klimato kaita forma, yra rekomenduojamas ekspertų.
