Seimo komitetuose svarstomas kitų metų valdžios pajamų ir išlaidų planas. Jame numatyta, kad valstybė 2022 m. išleis 1,3 mlrd. eurų daugiau nei šiemet. Jau ne kartą vardintos didesnių išlaidų kryptys – švietimo, sveikatos apsaugos sektorių darbuotojų darbo užmokesčiui ir pensijoms didinti, pasienio tvorai, su pandemija susijusioms priemonėms ir kt.
Tuo tarpu valdžios sektoriaus pajamos 2022 m., palyginti su 2021 m. numatomomis, didės puse mlrd. eurų daugiau nei išlaidos ir tai leis nuo 4,1 iki 3 proc. sumažinti valdžios sektoriaus deficitą. Taip bus mažinama ir valstybės skola.
Visa tai gerai. Ypač gera žinia, kad toliau didėja – beveik iki 33 proc. – mokesčių pajamų dalis bendrajame vidaus produkte (BVP). Valstiečių vadovaujamos koalicijos kadencijos pradžioje ji tebuvo tik 30 proc. Tačiau bloga žinia, kad tos pajamos vis tiek lieka per mažos adekvačiai gerovės valstybės plėtrai. Višegrado šalys ir Estija jau nuėjo gerokai toliau, jos mokesčių surenka apie 35 proc. BVP ir yra pusiaukelėje tarp Lietuvos ir visų ES šalių vidurkio, kuris viršija 41 proc. BVP (žr. 1 pav.).
Tas rodiklis reikšmingas geresniam sveikatos, švietimo, mokslo, krašto saugumo ir socialinės apsaugos finansavimui. Juk tik vienas BVP procentas lygus pusei milijardo eurų. Daug ką būtų galima padaryti, jei pasiektume bent Estijos, juolab – Lenkijos lygį. Beveik nebėra kiek rimtesnių politinių partijų, kurios nepasisakytų už tai. Kaip minėta, pastarųjų metų tendencija gera, tačiau didele dalimi tik tiek, kiek leidžia ekonomikos prieaugis ir algų augimas. Būtent algų augimas lemia ir didesnį mokesčių pajamų valstybei srautą. Struktūriniai pokyčiai, reikalingi gerovės valstybės plėtrai, vyksta lėtai. Spartus dalies namų pajamų augimas mokesčių instrumentais netransformuojamas į dosnesnį viešųjų paslaugų finansavimą.
Taigi su ekonomikos plėtra vėluojam 30 metų, o su gerovės valstybės finansavimu – net 60 metų.
Nebegalima teisintis, kad ekonomika per silpna, neva „pradžioje sukurkime, paskui dalinsime“. Jau sukūrėme. Taip, Lietuvos ekonomika vis dar gerokai atsilieka nuo Vakarų Europos pagrindinių šalių ir niekas negali pasakyti, kada ir ar išvis jas pavysime. Jos taip pat nestovi vietoje. Tačiau pagal BVP vienam gyventojui jau esame pasiekę tų šalių 1990 m. lygį. Galime sakyti, kad pagaliau Sąjūdžio laikų svajonė išsipildė – jau gyvenam kaip švedai. Tiesa, ne taip, kaip jie gyvena dabar, bet taip, kaip gyveno 1990 m., kai tos svajonės užgimė (žr. 2 pav.). Tačiau tai didelis ekonominės plėtros pasiekimas, o kartu ir atsivėrusios galimybės atitinkamo lygio gerovės valstybei.
Žinoma, Lietuvoje gyventojų pajamų nelygybė ypač didelė ir vidutiniai ekonominiai rodikliai atskiroms gyventojų grupėms gali atrodyti nerealistiški. Bet vis dėlto bent dalis gyventojų yra daug labiau pajėgūs mokesčiais gerokai dosniau finansuoti socialinę apsaugą nei dabar. Lietuvos išlaidos socialinėms išmokoms 2020 m. tėra tik 12,3 proc. BVP. Ir tai tėra tik 1960 m. Vakarų Europos šalių lygis (1 lentelė). Taigi su ekonomikos plėtra vėluojam 30 metų, o su gerovės valstybės finansavimu – net 60 metų.
Kaip Lietuva gali reikšmingai gerinti socialinių paslaugų finansavimą, kai visos valstybės pajamos iš mokesčių, nors ir, kaip minėta, turi tendenciją augti, bet vis dar tebėra irgi tik 1950–1960 m. išvystytų gerovės valstybių lygio (žr. 3 pav.)? Nors mūsų ekonomika, primenu, jau pasiekė tų valstybių 1990 metus.
Mokesčių pajamos santykinai (BVP procentais) didėjo pastaraisiais metais daugiau dėl spartesnio darbo užmokesčio nei dėl kokių nors valdžių vykdomų mokesčių politikos priemonių. Nuo algų atskaitomi gyventojų pajamų mokesčiai ir socialinio draudimo įmokos yra didysis valdžios pajamų srautas. Antrasis srautas – tas algas išleidžiant per pridėtosios vertės ir akcizo mokesčius. Todėl algų spartesnis augimas, nei auga BVP, ir lėmė mokesčių dalies BVP padidėjimą.
Tačiau be mokesčių pertvarkymo valstybės pajamų toliau reikšmingai didinti nepavyks. Populiaru sakyti, kad didelis potencialus šaltinis yra ir šešėlinė ekonomika. Tačiau, deja, tik potencialus, o socialines reikmes tenka finansuoti ne potencialiais, bet realiais pinigais.
Galime sakyti, kad pagaliau Sąjūdžio laikų svajonė išsipildė – jau gyvenam kaip švedai. Tiesa, ne taip, kaip jie gyvena dabar, bet taip, kaip gyveno 1990 m., kai tos svajonės užgimė
Gaila, bet dabartinė valdžia pirmuosius kadencijos metus paskyrė ne mokesčių pertvarkos sprendimams, o tik jos svarstymui, vadinamajai peržiūrai. Peržiūra buvo atliekama šešiomis tikrai svarbiomis kryptimis: pelno reinvestavimo skatinimo, investavimo ir ilgalaikio taupymo priemonės modelio peržiūros, specialiųjų apmokestinimo sąlygų ir lengvatų peržiūros, žaliojo kurso, savivaldos finansinio savarankiškumo skatinimo bei pajamų nelygybės mažinimo. Tačiau iki šiol neaiškus tos peržiūros turinys. Ar tikrai tai reikšmingai sustiprins valdžios finansinius pajėgumą finansuoti gerovės valstybę?
Mokesčių sistemos peržiūros grupėje dominavo ne ekspertai, bet interesų grupių atstovai. Ar jie nepaveiks valdžios atstovų ryžto, ar neišsuks nuo didesnių mokesčių kaip tik juos pajėgiantį mokėti turtingiausią gyventojų sluoksnį, tikėkimės netrukus pamatyti. Dar šiais metais mokesčių pokyčius įgyvendinantys teisės aktų projektai pažadėti Vyriausybei, o 2022 m. pavasario sesijoje – ir Seimui.
Vėl atsisukę į Vakarų Europos gerovės valstybių istoriją, matytume, kad ten gyventojų pajamų mokesčių maksimalūs tarifai iki 1980 m. siekė 60–80 proc., o vėliau ir iki dabar yra išlikę 40–60 proc. (žr. 4 pav.). Ir tokie maksimalūs mokesčio tarifai taikomi ne ypač didelėms pajamoms. Belgijoje, Danijoje, Suomijoje, Airijoje, Olandijoje, Švedijoje tokie tarifai pradedami taikyti pajamoms net nepasiekus dviejų vidutinių atlyginimų.
Prisiminkim, kad Lietuvoje turime tik 32 proc. darbo pajamų daliai virš penkių vidutinių algų ir 15 proc. bet kokio dydžio individualios veiklos pajamos, taip pat ir tų, kurie dalyvauja Finansų ministerijos mokesčių peržiūros grupėje. Jau dabar bet koks siūlymas pajudinti turtingųjų mokesčių privilegijas jų atstovų minėtoje grupėje kritikuojamas kaip žalingas ekonomikos augimui. Gudri taktika – asmeninėms pajamoms žalingą mokestį skelbti žalingu visai visuomenei. Tuo tarpu skurdžios socialinės politikos žala ekonomikos ir tautos gyvavimui nėra pakankamai įvertinama.
Ką gi. Matysime, ar pakaks politikams ryžto ir stiprybės kiek reikšmingiau padidinti bent 2023 m. biudžeto pajamas ir tuo pagerinti visą biudžetą.
