Nuomonės

2021.08.11 10:58

Romas Lazutka. Darbas be darbo užmokesčio. Ar seniūnijose Kovo 11-oji dar neišaušo?

Romas Lazutka, VU Ekonomikos ir Filosofijos fakultetų profesorius, LRT.lt2021.08.11 10:58

Sveikintina, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pagaliau pajudino gėdingą „atidirbimo už pašalpas“ praktiką. O problema tokia – galiojantis įstatymas savivaldybėms leidžia reikalauti, kad pretendentai į socialinę pašalpą dirbtų užduodamus darbus, nesudarius su jais darbo sutarties ir nemokant darbo užmokesčio. 

Esama tvarka, nors taikliau ją būtų vadinti betvarke, palaikoma nemažos dalies politikų, savivaldos ir net pačios ministerijos biurokratų. Ką jau kalbėti apie profesionaliai socialine apsauga nesidominčius, bet viską išmanančius piliečius. Palaikantieji turi net kelis argumentus.

Pirma, žmonės gauna pašalpas, kodėl už gautus pinigus negali atidirbti? Juk visi dirbame ir mokesčiais finansuojame tas pašalpas.

Antra, neteisinga mokėti pinigus (pašalpas) darbingiems žmonėms, jei jie nedirba.

Trečia, darbas disciplinuoja, nes bent dalis pašalpų gavėjų atpratę nuo kitiems įprasto režimo, „tingi net laiku atsikelti“.

Ketvirta, daugelis atidirbančiųjų už pašalpas nepajėgtų dirbti darbo rinkoje, nes turi priklausomybę nuo alkoholio.

Penkta, „atidirbimas už pašalpą“ yra visuomenei naudinga veikla, todėl neteisinga ją vadinti darbu ir reikalauti įforminti darbo sutartimi bei mokėti algą.

Nesunku pastebėti, kad argumentai prieštaringi, kai kurie iš jų neigia vienas kitą. Pavyzdžiui, jeigu žolynų šienavimas 40 valandų per mėnesį yra visuomenei naudinga veikla, bet ne darbas, vadinasi, žmogus ir neatidirba už tą pašalpą. Kaip atidirbsi nedirbdamas, tik veikdamas veiklą? Jeigu pašalpų gavėjai yra iš lovos nepakylantys alkoholikai, kaipgi jie pajėgia veikti naudingai visuomenei?

Akivaizdu, kad tokie vienas kitam prieštaraujantys argumentai tėra manipuliavimas sąvokomis, kai dalykai vadinami ne tikraisiais vardais vien tam, kad paslėptų tikruosius tikslus. Ir tai yra sovietinės tikrovės reliktas.

O manipuliuojama ne be savanaudiško išskaičiavimo. Reikalaujant dirbti už pašalpas, užuot darbininkus samdžius pagal darbo sutartis, yra „sutaupomos“ mokesčiais mokėtinos lėšos. Vietoj ketvirtadalio minimalios algos – 160 eurų už ketvirtį etato per mėnesį – tesumokamos kelios dešimtys eurų mėnesinės pašalpos (priklausimai nuo kitų šeimos pajamų) ir jokių mokesčių – darbo užmokestis apmokestinamas, o pašalpos – ne.

Jeigu pašalpų gavėjai yra iš lovos nepakylantys alkoholikai, kaipgi jie pajėgia veikti naudingai visuomenei?

Ir kaip tuomet valdžia gali apeliuoti į privačių darbdavių sąžinę mokėti legalias algas, kaip ji gali sėkmingai kovoti su mokesčių vengimu, kai jos pačios įstaigose mokesčių vengimas įteisintas, o reikalavimo už darbą mokėti bent minimalią algą ir dirbantįjį apdrausti socialiniu draudimu nesilaikoma?

Teisinamasi, kad tie pašalpas gaunantys žmonės nelinkę įsidarbinti, piktnaudžiauja valstybės dosnumu, nėra būdo juos sudrausminti. Tačiau pajėgiantys, bet vengiantieji dirbti asmenys Užimtumo tarnyboje nėra laikomi registruotais bedarbiais, o neturėdami tokio statuso neturi teisės ir į pašalpą. Taip ratas turi užsidaryti ir bet kokie argumentai, kad tinginiai lepinami pašalpomis, – netekti prasmės.

Ir kaip tuomet valdžia gali apeliuoti į privačių darbdavių sąžinę mokėti legalias algas, kaip ji gali sėkmingai kovoti su mokesčių vengimu, kai jos pačios įstaigose mokesčių vengimas įteisintas, o reikalavimo už darbą mokėti bent minimalią algą ir dirbantįjį apdrausti socialiniu draudimu nesilaikoma?

Tačiau ne paslaptis, kad darbo vietų stinga, Užimtumo tarnyba jų pasiūlyti negali. Savivaldybės nesteigia, nes, kaip minėta, algoms su socialinio draudimo įmokomis reikėtų daugiau lėšų, nei jų reikia pašalpoms. Neapmokamas darbas sprendžia savivaldybės lėšų stokos problemą skurstančiųjų sąskaita – jie realiai dirba, bet, kitaip nei legaliai dirbantieji, lieka neapdrausti socialiniu draudimu, nesaugomi darbo įstatymų.

Ir tai daugelį metų buvo priimtina. O šios gėdingos realybės užglaistymui – vėl sovietinis reliktas – „visuomenei naudinga veikla“. Tas, kas taip įstatymo tekste pavadino darbą už pašalpą, akivaizdu, tebegyveno sovietinėj realybėj.

Kai sovietinė ekonomika merdėjo, darbininkai nebūdavo suinteresuoti našiai dirbti už elgetiškas algas ir statomo komunizmo miražas vis tolo, buvo išrasta prievolė neapmokamo darbo, kuris ir buvo vadinamas visuomenei naudingu. Žmonės privačiai šaipėsi, bet viešai pasakyti dėl žinomų priežasčių privengdavo. Stebėtina, kad laisvė kalbėti atėjo, bet kritiškas mąstymas dingo. Argi visų mūsų už algas dirbami darbai visuomenei nenaudingi? Tik kai seniūnas nustato prievolę nušienauti pakelę ir nemoka algos, tuomet tampame naudingi visuomenei?

Neapmokamas darbas sprendžia savivaldybės lėšų stokos problemą skurstančiųjų sąskaita – jie realiai dirba, bet, kitaip nei legaliai dirbantieji, lieka neapdrausti socialiniu draudimu, nesaugomi darbo įstatymų.

O alkoholizmas dėl medicinos mokslo yra pripažintas liga. Ne, lapų grėbimu jis neišgydomas, mieli seniūnai, atsakingi už miestelių švarą ir „visuomenei naudingus darbus“. Galbūt jūs buvot puikūs zootechnikai, inžinieriai ar mokytojai. Tačiau net ir kasdien matant neišsiblaivantį kaimyną ar savo vaikų neprausiančią kaimynę, net ir nesuvaldant neigiamų savo jausmų, juos reikia skirti nuo profesionalių santykių.

Panašiai ir su pašalpos gavėjų disciplinavimu darbu. Pataisos darbų kolonijos, bausmės už veltėdžiavimą irgi ne Kovo 11-osios išradimas, tik jos gėda. Darbo aukštinimas ir žmogaus žeminimas jau buvo. Buvo visuomenei naudingi darbai ir pataisos darbai bei bausmės už veltėdžiavimą. Nenuostabu, kad tokioje visuomenėje nereikėjo socialinio darbo.

Gal vis atsinaujinančio Seimo politikai pagaliau išravės iš įstatymų sovietinius visuomenei naudingų veiklų ir pataisos darbų reliktus. Puiku, kad paragina ir Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas.

Stebėtina, kad laisvė kalbėti atėjo, bet kritiškas mąstymas dingo.

Neretas paklaus – tai ką siūlai daryti? Juk socialinių problemų nenuneigsi. Atsakymas žinomas – socialinės problemos demokratinėse, teisės viršenybę bei žmogų gerbiančiose visuomenėse sprendžiamos socialinio darbo metodais. Socialinių problemų sprendimą savivaldybėse ir seniūnijose reikia patikėti ne administratoriams, bet socialiniams darbuotojams. Suteikti jiems galimybes ir laisvę dirbti tai, ko jie mokomi, neperkvalifikuoti jų į prievartos pareigūnus.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt