Naujausiojo Taivano draugo virtuvėje – dramblys, Amerikos dydžio dramblys. Lietuvos Vyriausybė nusprendė nekomentuoti JAV prezidento Joe Bideno atsakymo apie Taivano gynimą. Vienareikšmis prezidento atsakymas papiktino Kiniją ir privertė jo administraciją dar sykį patvirtinti, kad vykdoma vienos Kinijos politika išlieka nepakitusi. Ar tikrai saugumo garantijų pažadas išsprūdo netyčia? Vargu.
Kinijai vis atviriau grasinant panaudoti jėgą, klausimas dėl vienos Kinijos politikos perspektyvų vis dažniau keliamas ne tik vyriausybės kabinetuose ir politologų konferencijose, bet ir viešojoje erdvėje. JAV prezidento komentaras mažų mažiausiai suteikia progą prisiminti, kas ta vienos Kinijos politika, kurią, būdama Europos Sąjungos narė, įsipareigojusi vykdyti ir Lietuva.
Atšilus JAV ir Kinijos santykiams po Mao Dzedongo mirties, JAV ir Kinija 1979 m. užmezgė diplomatinius santykius ir išleido bendrą pranešimą (santykių normalizavimo komunikė), kuriuo įšaldė savo nesutarimus dėl Taivano statuso. Toks modus operandi suteikė galimybę išvengti tolesnio konflikto eskalavimo.
JAV ir Kinijos pranešime nebuvo įtvirtinta Taivano nepriklausomybė. JAV pripažino Kinijos Liaudies Respublikos vyriausybę kaip vienintelę teisėtą Kinijos vyriausybę, atmesdamos tuometines Taivano pretenzijas. Tačiau nebuvo pripažintas ir Kinijos suverenitetas Taivanui. Komunikė apsiribojo patvirtinimu, kad tokia yra Kinijos pozicija. Tolesni JAV santykiai su Taivanu apibrėžti taip: „Jungtinių Valstijų ir Taivano žmonės išlaikys kultūrinius, komercinius ir kitus neoficialius ryšius.“
Vėlesnis bendras pranešimas 1982 m. dar kartą patvirtino, kad JAV neturi tikslo vykdyti dviejų Kinijų politikos ar vienos Kinijos ir vieno Taivano politikos, tačiau taip pat nepripažino ir Kinijos suvereniteto saloje. Beje, pastarasis pranešimas mini JAV įsipareigojimą atsisakyti Taivano ginklavimo politikos. Visi vėlesni dvišaliai Kinijos ir JAV vadovų susitikimai be išimties patvirtino Valstijų ištikimybę jos vienos Kinijos politikai ir principams, įtvirtintiems minėtuose bendruose pranešimuose. Tokį įsipareigojimą patvirtindavo kiekvieno naujo JAV prezidento administracija.
Vienašalius JAV įsipareigojimus Taivanui nustatė 1979 m. įstatymas, įtvirtinęs tikėjimą, kad Taivano ateitis bus sprendžiamas taikiais būdais. Įstatymas nurodo, kad bet kokį bandymą jėga keisti Taivano statusą JAV laikys grėsme taikai ir saugumui Vakarų Ramiojo Vandenyno regione, ypatinga grėsme Jungtinėms Valstijoms, suteiks Taivanui gynybai reikalingą ginkluotę ir išsaugos Jungtinių Valstijų pajėgumus atremti bet kokį jėgos panaudojimą ar bet kokią kitą prievartą prieš Taivano žmonių saugumą, jo socialinę ir ekonominę santvarką.
Kita vertus, Kinijos Liaudies Respublika niekada neatsisakė pretenzijų į suverenitetą Taivanui. Kinijos 2005 m. įstatymas dėl atskilimo draudimo numato tris sąlygas, kurioms esant Kinija turi teisę panaudoti jėgą ir kitas reikiamas priemones suverenitetui ir teritoriniam vientisumui apsaugoti: 1) jei jėgos, pasisakančios už Taivano nepriklausomybę, nulemtų Taivano atsiskyrimą nuo Kinijos, 2) jei įvykę incidentai lemtų Taivano atsiskyrimą nuo Kinijos ir 3) jei galimybės taikiam susijungimui būtų visiškai išsemtos.
Trumpai tariant, dvišaliai politiniai įsipareigojimai užkerta kelią prievartiniam Taivano aneksavimui mainais į įsipareigojimą nepripažinti jo valstybingumo.
Trumpai tariant, dvišaliai politiniai įsipareigojimai užkerta kelią prievartiniam Taivano aneksavimui mainais į įsipareigojimą nepripažinti jo valstybingumo. Visgi teisinės tokių abipusių įsipareigojimų pasekmės turėtų būti vertinamos atsižvelgiant į tarptautinės teisės normas ir valstybių praktiką.
Susidariusi situacija negali būti aiškinama kaip nulemianti Kinijos Liaudies Respublikos suvereniteto Taivanui pripažinimą ir, atitinkamai, negali reikšti Taivano valstybingumo įtvirtinimo. Laikinas modus operandi, įtvirtintas dvišaliuose komunikė, laikytinas paliaubų sąlygų, o ne tarptautinių teisinių įsipareigojimų patvirtinimu. Panašus teisinių pasekmių nesukuriantis konflikto įšaldymas reguliavo Lietuvos ir Lenkijos santykius tarpukariu.
Toks paliaubų susitarimas įtvirtina skirtingas šalių pozicijas tol, kol nebus pasiektas kompromisas, ir galioja tol, kol visos šalys jo laikosi. Jo pažeidimas reikštų grįžimą į nereguliuojamą įšaldyto konflikto stadiją ir tolstančias jo sprendimo perspektyvas, prarastą pasitikėjimą. Tačiau dar kartą: vienos Kinijos politika neįtvirtina nė vienos iš šalių pozicijos teisėtumo. Teisinio situacijos vertinimo reikia ieškoti galiojančiose tarptautinės teisės normose.
Valstybė dėl politinių priežasčių gali nuspręsti nepripažinti faktiškai savo teritoriją kontroliuojančios valstybės, tačiau tai nepaneigia, kad tokia teritorija ir jos gyventojai turi teises ir pareigas pagal tarptautinę teisę. Kinijos Liaudies Respublika niekada nekontroliavo Taivano teritorijos. Jėgos panaudojimo draudimas, įtvirtintas Jungtinių Tautų Chartijoje, visuotinai pripažįstamas bendrąja privalomąja tarptautinės teisės norma – jus cogens. Bet kuri pasaulio valstybė turi teisę ir pareigą imtis priemonių, kad ši norma nebūtų pažeista. Bet kokia tarptautinė sutartis, prieštaraujanti jus cogens teisės normoms, yra niekinė.
