Nuomonės

2021.09.26 08:38

Coco Chanel: moteris, sukėlusi perversmą

Leidykla „Briedis“, LRT.lt2021.09.26 08:38

Leidykla „Briedis“ pristato Chiaros Pasqualetti Johnson knygą apie garsiąją mados ikoną „Coco Chanel. Moteris, sukėlusi perversmą“. Mados karalienės Coco Chanel vardas bus amžiams susijęs su jos išskirtiniu, su niekuo nesupainiojamu stiliumi. 

Užaugusi skurde Coco anksti suprato, kad norint tapti žinomai vien įgimtų gabumų nepakaks. Kai mergaitei buvo 12-ka, motina mirė nuo tuberkuliozės, tad tėvas atidavė dukrą į vaikų prieglaudą ir dingo iš jos gyvenimo. Chanel čia ir išmoko siūti. Palikusi prieglaudą aplinkiniams ji neužsimindavo apie sunkią vaikystę, ją slėpdama pasakodavo išgalvotas istorijas.

Slapyvardis Coco atsirado, kai Gabrielle Bonheur Chanel, dar prieš tapdama žinoma dizainere, dainavo kabarete. Populiariausios jos atliekamos dainos buvo „Ko Ko Ri Ko“ ir „Qui qu'a vu Coco“, pastaroji ir pasufleravo Coco slapyvardį.

Dizainerės sėkmės raktu tapo turtingi vyrai, kurie ne tik padėjo jai praturtėti, bet ir atvėrė duris į niekuomet alkio nejutusią visuomenę. Coco tapo labiausiai sėkmės lydimų Europos vyrų meiluže, o kelionės po ištaigingus dvarus ir lapių medžioklė paįvairino jos kasdienybę. Vienas pirmųjų meilužių buvo turtingas karininkas Etienne’as Balsanas. Jis padėjo Coco pradėti savo verslą, savo bute Paryžiuje leido jai pardavinėti skrybėlaites.

Vėliau Pirėnuose ji sutiko tikrąją gyvenimo meilę – verslininką Arthurą Capelį. A. Capelis padėjo jai atidaryti savo banko sąskaitą, parduotuvėlę ir išmokė vairuoti automobilį. Vyras supažindino ją su menininkais, rašytojais, politikais ir grietinėlės damomis. Tačiau ir ši meilės istorija nesibaigė tradiciškai. 1919-aisiais A. Capelis žuvo automobilio avarijoje. „Praradusi Capelį aš praradau viską“, – vėliau pasakys dizainerė.

Su kunigaikščiu Dmitrijumi Pavlovičiumi ją suvedė ne tik gerovės troškimas, bet ir skaudžios netektys. Kitu mėlyno kraujo turinčiu mados kūrėjos meilužiu tapo Vestminsterio kunigaikštis Hugh Grosvenoras. Jis troško, kad ji jam pagimdytų įpėdinį, tačiau Coco negalėjo susilaukti vaikų.

„Dievas mato, aš norėjau meilės. Bet tą akimirką, kai turėjau pasirinkti tarp mylimo vyro ir savo suknelių, pasirinkau sukneles“, – prisiminė ikona.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui gyvenimas Pirėnuose tapo pernelyg nuobodus, ir Coco grįžo į Paryžių. Ir vėl įsivėlė į aistringą nuotykį. Coco meilužiu tapo trylika metų jaunesnis vokietis Hansas Guntheris. 1944-aisiais dizainerė buvo apkaltinta kolaboravimu su priešu, mat paaiškėjo, kad Hansas buvo nacių šnipas. Įprastai šalies išdavikai būdavo baudžiami nuskutant jiems galvą, išdeginant svastikos simbolį, įkalinant arba nužudant. Coco buvo nubausta 18-ka mėnesių kalėjimo. Ją išgelbėjo Winstono Churchillio skambutis. Jis buvo brito H. Grosvenoro bičiulis.

Maištingos sielos Coco susikūrė ateitį ir sukėlė perversmą moteriškos mados pasaulyje, pristačiusi savo klasikiniais tapusius kūrinius, tokius kaip juodas švarkelis, tvido kostiumėlis ir trikotažo drabužiai, bižuterija ir auksinėmis sagomis puošti kostiumėliai. Iki XX a. juoda spalva buvo skirta laidotuvėms ir simbolizavo gedulą, bet 1926 m. juodos samprata pasikeitė. Tais metais Coco Chanel, ieškodama paprastumo ir elegancijos sintezės, sukūrė mažą juodą suknelę, kurią išspausdino garsus mados žurnalas „Vogue". Nuo tada juoda tapo elegancijos ir prabangos simboliu.

Coco Chanel kūrybai būdingos sumažintos kišenės, puošiančios švarkelius, sukneles ir paltus. Mažų slaptų kišenėlių galima rasti ir kai kuriose „Chanel" rankinėse. Kurdama rankinę „2.55" Coco Chanel įsiuvo kišenėlę, skirtą meilės laiškams.

Grožio pasaulyje perversmą madmuazelė Chanel sukėlė išpopuliarindama trumpų plaukų šukuoseną, tapusią geidžiama tendencija, nors anksčiau moterys augino kuo ilgesnius plaukus, o trumpos šukuosenos vadintos prasčiokiškomis.

„Dievas mato, aš norėjau meilės. Bet tą akimirką, kai turėjau pasirinkti tarp mylimo vyro ir savo suknelių, pasirinkau sukneles“, – prisiminė ikona.

Jos sukurti kvepalai „Chanel N°5“ dar ir šiandien yra viena populiariausių parfumerijos prekių. Galbūt Chanel numerį 5 kvepalams pasirinko todėl, kad tai buvo jos laimingas skaičius. Coco Chanel buvo pirmoji dizainerė istorijoje sukūrusi savo vardo kvepalus.

Coco legenda atgyja šioje biografinėje knygoje, iliustruotoje gausybe fotografijų, kuriose drąsi ir didinga ikona tobulai įkūnija laikui nepavaldžią eleganciją, ją pavertusią nemaria.

Knygos ištrauka

Netrukus Chanel pradėjo kurti ilgus vėrinius iš stiklinių karoliukų ir glazūros apyrankes, kurie buvo siūlomi kaip kontrastas jos griežto minimalistinio stiliaus suknelėms arba derinami prie dieninės aprangos, tiesiog megztinio. Ji buvo moteris, turinti tūkstančius intuicijų; bendradarbiauti šiame naujame sektoriuje ji pasirinko du savo bičiulius – Étienne‘ą de Beaumont‘ą ir kunigaikštį Fulco di Verdurą, nes abu išsiskyrė nepriekaištingu skoniu ir galėjo garantuoti, kad jos naujausius kūrinius pamatys plačioji auditorija. Antikvarinių daiktų kolekcionierius Beaumont‘as Coco padėjo sukurti klasikinį jos dirbinį, gaminamą iki šiol, – ant ilgos auksinės grandinėlės pakabinamą papuošalą, inkrustuotą akmenimis.

Coco kunigaikštį – Sicilijos juvelyrą ir rašytojo Tomasi di Lampedusos pusbrolį – sutiko viename Cole‘o Porterio Venecijoje surengtame pokylyje. Jis buvo populiariosios baltos Maltos kryžiumi dekoruotos glazūros apyrankės, kuri 1937 metais buvo vienas daugiausia parduodamų jo prekės ženklo gaminių, kūrėjas. Netrukus ji paskyrė François Hugo, kuris buvo vieno poeto palikuonis ir Chanel džersio fabriko gamybos vadovas, kurti seges, prisegamus auskarus ir bižuterijos komplektus, kurie buvo prašmatnūs, bet prieinamos kainos.

Kai ji jais papildė savo paprasto silueto suknelių liniją, buvo akivaizdu, jog laužo tradicijas ir sudemokratina ne tik pačią suknelę, bet ir jos aksesuarus. Šie deriniai buvo prabangūs, bene įmantrūs, kadangi Coco itin mėgo suknelių paprastumą, bet tuo pat metu rinkosi jas papildyti kontrastingais, netikėtais aksesuarais. „Papuošalai iš juvelyrinių parduotuvių man yra nuobodūs“, – sakė ji.

Ji nė nebandė slėpti antipatijos itin paprastiems papuošalams ir tradiciniams juvelyriniams dirbiniams, kurie jai atrodė pilki ir neįdomūs. „Galima tuomet ant kaklo pasikabinti ir čekį, – kartą pareiškė ji ir pridūrė: – tiesą sakant, nors ir patys prašmatniausi, kai kurie juvelyriniai papuošalai man primena raukšles, nukarusią turtingų našlių odą, kaulėtus pirštus, mirtį, paskutinius norus ir testamentus.“

Visgi ji turėjo daug puikių juvelyrikos dirbinių, daugelį kurių buvo dovanoję buvę jos meilužiai, tokie kaip Dmitrijus ir Vestminsterio kunigaikštis, bet nemažai ji buvo nusipirkusi ir pati, kai pagaliau išgalėjo tenkinti savo užgaidas įsigyti brangakmenių. Kai kurie jų buvo tokie dideli ir prabangūs, kad jais pasipuošus prie paprastų megztinių ir nerūpestingai įpinant deriniuose su paprasta bižuterija, taip dar labiau išryškinant jų prigimtinį grožį, niekas nepamanydavo, jog jie tikri. Tarp jos mėgstamiausių buvo nebrangus žiedas su spalvotu kristalu auksiniu apvadu. Ar jis buvo mūvimas ant mažojo piršto, ar pakabinamas ant grandinėlės, paslėptas po palaidine – ji niekada jo nenusiimdavo. Sakoma, kad jį buvo gavusi būdama dvidešimties ir tik pradėjusi dirbti parduotuvės asistente Mulene. Tai buvo dovana, kurią ji gavo iš vieno nepažįstamojo, numačiusio, kad ateityje ji turės ir daug pinigų, ir vyrų.

1932-aisiais ji visus nustebino Holivudo vertu savo pirmos ir vienintelės aukštosios juvelyrikos kolekcijos pristatymu, prie kurio, žinoma, prisidėjo Iribe. Šis žingsnis buvo prieštara jos įsitikinimams, tačiau ji pagrindė jį vieno interviu Paryžiaus žurnalui L‘Intrasigeant metu, pasakydama: „Mano profesijoje egzistuoja daug instrumentų, kurie galimi tol, kol naudojami tik madai gryniausia šio žodžio prasme. Pradžioje kurti bižuteriją mane paskatino tai, kad joje nebuvo daug arogancijos laikmečiu, kai vulgarus puikavimasis buvo pernelyg paplitęs reiškinys – aspektas, pranykstantis ekonominės krizės metu, kai instinktyvus autentiškumo poreikis visame kame mus priverčia svarstyti pigių niekučių vertę, atsižvelgus tik į tai, kiek jie iš tikrųjų kainuoja.“

Lapkričio 7 dieną elegantiška Paryžiaus aukštuomenės grietinėlė būriavosi prie Faubourg-Saint-Honoré gatvės salono, į kurį susirinko pamatyti Chanel kurtų juvelyrikos darbų ekspozicijos, pavadintos Bijoux de Diamants. Šia proga Coco atvėrė savo namų duris, pirmame aukšte išnešusi visus baldus ir suteikusi erdvės savo eksponatams.

Po kelių mėnesių ji iš šių apartamentų išsikraustė ir persikėlė į naujus Rue Cambon gatvėje. Svečius pasitinkanti parodos aplinka buvo stulbinama. Veidrodžiai atspindėjo akmenų spindesį, jį padaugindami iki begalybės tuo metu populiariame pusšešėlyje, sukurtame švelnios netiesioginės šviesos, skleidžiamos patalpos krištolo sietynų. Marmuro stovai laikė XIX amžiaus nugludintus vaškinius biustus dažytomis akimis ir ryškiai raudonomis lūpomis, kuriuos Coco surado savo salono Paryžiuje dirbtuvėse ir ant kurių tviskėjo tiaros bei žvaigždės, lapo ir pusmėnulio formos segės.

Visur dominavo balta spalva, o absoliuti šio renginio žvaigždė buvo deimantai. Coco sukūrė transformuojamus dirbinius, sulaukusius stulbinamos sėkmės, tarp jų – kaklo papuošalas, turintis nematomą mechanizmą, kuris galėjo virsti skrybėlaitės smeigtuku ir trimis apyrankėmis. Ekspozicijos akcentas buvo deimantinių kirpčių dirbinys, kuris tarsi spindintis vualis buvo dedamas ant kaktos, derinamas su kaklo papuošalu be užsegimo Comète, apgaubiančiu kaklą ir pusiaukelėje sužyrančiu deimantų spinduliais. Nė vienas juvelyrikos kūrinys nebuvo parduodamas, skirtingai nei prabangūs katalogai su fotografijomis, darytomis Roberto Bressono – jauno, perspektyvaus kino filmų kūrėjo, vėliau režisavusio filmą Les Dames du Bois de Boulogne. Pajamos, gautos iš katalogo pardavimų, buvo skirtos dviem Coco pasirinktoms labdaringoms iniciatyvoms. Kaip visada, įplaukos nebuvo jos tikslas. Šiuo renginiu ji siekė didesnio matomumo ir dėl to neliko nusivylusi.

Kitą dieną po parodos karikatūrininkas Semas sau būdingu kandžiu tonu paskelbė: „Pagaliau tikrieji nusprendė kopijuoti netikruosius.“ Deimantų kompanijos De Beers akcijos pakilo dvidešimčia punktų, Chanel vardas atsidūrė viso pasaulio laikraščiuose, o šis įvykis buvo aprašomas daugiau nei 250 straipsnių.

Netrukus po to, kai atrado aistrą aksesuarams ir įkvėpta Iribe, Coco ėmėsi dekoruoti didžiules patalpas, naujus savo apartamentus antrajame aukšte Rue Cambon 31, kuriuos įrengdama ir siekdama padaryti įspūdį svečiams apgalvojo kiekvieną, net menkiausią detalę. Tai buvo tikras retenybių muziejus, kurį šviesa užliejo pro šešis didžiulius langus, išeinančius į gatvę. Atsivėrus durims prieangyje pasitiko dvi prabangios natūralaus dydžio renesansinės maurų statulos, čia taip pat stovėjo nuostabus XVIII amžiaus baltu satinu aptrauktas bergère krėslas, kuriame Coco buvo dažnai fotografuojama.

Salone rikiavosi jos mėgstamos rytietiškos širmos, dekoruotos Kinijos kultūros motyvais, kurioms panaudota Hanų dinastijos laikus siekianti technika, nors jos buvo pavadintos Koromandelio, regiono Indijoje, kur buvo laikomos prieš atvežant į Europą, vardu.

Gyvenime nesigailiu nieko, išskyrus to, ko nepadariau.

Prabangiausios širmos stovėjo šalia rusvos zomšos sofos, ant kurios ji mėgdavo prisėsti atokvėpio ir kur dažnai buvo įamžinama fotografijose, pozuodama tarp pagalvių iš tokios pat dygsniuotos odos, kurią ji vėliau panaudojo savo pirmajai Chanel vardo rankinei. Jos interjerui buvo būdinga tokia pat laisvė, kokia ją įkvėpė modeliuotojos darbe. Coco savo namų erdvei suteikė savo aistringos asmenybės atspindžių ir laužė tradiciją, derindama antikvarinius daiktus su suvenyrais. Ji teigė, jog „svarbu tai, kad kiekvienas atskiras elementas yra gražus“.

Ant stalų buvo pasidėjusi nedidelių jai brangių niekučių, juvelyrinių papuošalų dėžučių, krištolo rutulių, hinduizmo statulėlių ir auksinę rankos skulptūrą, kurtą Alberto Giacometti, taip pat rafinuotų vermeil dėžučių: raudonų išorėje ir auksinių viduje, su Vestminsterio herbo simbolika. Kunigaikštis jas jai padovanojo jų meilės romano metu, norėdamas parodyti subtilios angliškos prabangos eleganciją, ir jai vis kartojo, kad „tai, kas yra viduje, taip pat svarbu, kaip ir išorė“.

Geležinės atramėlės malkoms prie židinio buvo kubizmo skulptoriaus Jacques‘o Lipchitzo darbai. Daugelis daiktų buvo paženklinti simboliais N°5, sukabintomis dviem „C“ arba pirmąja jos vardo raide „G“. Apšviestas krištolinių sietynų beveik visuose paviršiuose tviskėjo auksas, švelni šviesa glostė bronzines stirnų statulas, kurios anksčiau priklausė markizei Casati. Šalia viso realių ir įsivaizduojamų būtybių iš stiklo bei porceliano miniatiūrų – kurias dažniausiai turėjo poromis – zoologijos sodo ji buvo sukaupusi ir savo Zodiako ženklo – liūtų – kolekciją. Jie buvo įvairiausių laikmečių ir pagaminti iš skirtingų medžiagų. Tai, kad ji tikėjo juos esant jos sėkmės talismanais, atskleidžia prietaringąją jos asmenybės pusę. Rusijos virtuozas Stravinskis jai padovanojo du ir vienintelius jos namuose kabančius Dali ir Fautrier paveikslus. Tačiau knygų čia buvo apstu.

Shakespeare‘o, Voltairo, Byrono ir Brönte kūrinių leidimai juodais ir rusvais viršeliais rikiavosi šalia knygų, ją išmokiusių pamilti skaitymą ir parašytų jos bičiulių, tokių kaip Reverdy ir Cocteau. Taip pat tarp jų buvo ir ją giliai paveikusi poema su anotacijomis sanskrito kalba Bhagavad Gita, kurią ji gavo iš Boy. Godžiai skaitytojai knygos buvo „geriausi draugai“, o ne daiktai, padėti parodai, ji jas mėgo taip stipriai, kad buvo pavedusi savo asmeninės bibliotekos tvarkymą rašytojui Maurice‘ui Sachsui, kuris bėgant metams ją vis atnaujindavo, atliepdamas į besivystantį Madmuazelės skonį.

Kūrybiniam darbui Coco pasitraukdavo į savo studiją (ant durų vis dar išlikęs užrašas „Mademoiselle Privé“), kurios sienos buvo tarsi apmušalais apstatytos širmomis. Šiuose apartamentuose buvo vonios kambarys, kuriame nukrautas krištoliniais kandeliabrais, vermeil dėžutėmis ir nepriekaištingais švarutėliais rankšluosčiais stovėjo tualetinis staliukas, čia taip pat buvo virtuvė, kadangi Coco mėgdavo Rue Cambon gatvės studijoje ir valgyti, o prie stalo niekada nesėdėjo viena.

Ji čia buvo pastačiusi Liudviko XIII stalą, kuris buvo centrinis valgomojo akcentas ir prie kurio buvo priimami klientai bei draugai, tarp jų – Elizabeth Taylor ir Pablo Picasso, taip pat jos personalas, modeliai, siuvėjai. Šiuose jos namuose Rue Cambon gatvėje buvo viskas, išskyrus lovą. Ji juos įsigijo kaip ateljė be leidimo perdaryti į gyvenamąsias patalpas ir iš tiesų ji funkcionavo kaip priimamasis privatiems jos susitikimams ir su ateljė buvo sujungtas žymiaisiais veidrodiniais laiptais. Ji trisdešimt ketverius metus nakvojo Ritz viešbučio viršutinio aukšto numeryje ir iš čia eidavo į darbą kiekvieną vėlyvą rytą. Viešbučio apartamentus su Rue Cambon gatve patogiai jungė slaptas perėjimas per virtuvę, kuris jai leido iš savo numerio nepamatytai patekti prie galinių viešbučio Vandomo aikštėje durų ir atsidurti tiesiai priešais įėjimą į savo ateljė.

Vasarą Coco praleido su Iribe viloje La Pausa, Prancūzijos Rivjeroje. Vienas poros svečias, rašytojas Paulas Morand‘as, apibūdino nerūpestingą jų gyvenimą joje: „Vakar buvau pakviestas pietų pas Chanel. Vilkėdama barmeno stiliaus švarkelį, ji atrodė taip žavingai ir elegantiškai, o kai baigėme pietauti, Coco, Iribe ir Constantas Say žaidė baskų pelotą.“

Savo namuose, kurie buvo specialiai jai sukurti, ji mėgo leisti laiką lauke, fone dūzgiant cikadoms. Vaizdą, kaip įsirengti vilą, ji buvo susidariusi dar 1929-aisiais, kai Rivjeroje leido dienas su Vestminsterio kunigaikščiu. Nusižiūrėjusi žemės sklypą su vaizdu į jūrą prie Rokbriun Kap Marteno, dalis kurio priklausė Grimaldi šeimos medžioklės teritorijai, dviejų hektarų plote, apsodintame alyvmedžiais ir laukiniais apelsinmedžiais su kvapą gniaužiančiu horizonte boluojančiu Italijos pakrantės vaizdu, ji nusprendė statytis savo svajonių Viduržemio jūros stiliaus vilą.

Coco buvo nubausta 18-ka mėnesių kalėjimo. Ją išgelbėjo Winstono Churchillio skambutis.

Architektui Robertui Streitzui ji pavedė suprojektuoti tris pastatus, išsidėsčiusius aplink vidinį kiemą, su kolonomis, vėliau tapusius vienu dideliu namu. Šalia pagrindinio komplekso alyvmedžių giraitėje buvo pastatyti du svečių namai, kuriuose ji svetingai priimdavo norinčius čia apsistoti bičiulius. Tarp jų dažnas svečias buvo Winstonas Churchillis, kuris leido laiką šioje viloje rašydamas knygą A History of the English Speaking Peoples („Angliškai kalbančių tautų istorija“).

Pamačiusi preliminarų projektą, ji paprašė Streitzo prie įėjimo įrengti didžiulius laiptus, identiškus tiems, kokie buvo abatijoje, virtusioje našlaičių prieglauda Obazine, kur ji praleido paauglystę. Stogui ji užsisakė 20 000 originalių aukso vertės plytelių iš Provanso regiono. Interjeras buvo didingas, bet griežtas, jame dominavo didelės erdvios patalpos, kurių sienos nudažytos baltai, o jas sušvelnino rudi ir smėlio spalvos kilimai, patogūs rustinio stiliaus baldai, ispaniški kabantys kaliojo plieno konstrukcijos šviestuvai ir kelios prabangios renesansinės interjero detalės, dovanotos kunigaikščio dar jiems esant pora.

Žurnalas „Vogue“ šiam Viduržemio jūros pakrantės perlui dedikavo straipsnį At home with Chanel. Jame Coco buvo pristatyta naujame – tobulos šeimininkės vaidmenyje. Ji buvo stiliaus meistrė interjero dizaino srityje, kaip ir tendencijų, kurias po pusės amžiaus perėmė tokie stilistai kaip Armani ir Ralphas Laurenas, pirmtakė. Tais pačiais metais savo vietą Chanel kolekcijose rado ir vilos soduose žydinčių levandų spalva, nugulusi tiulio ir šifono suknelėse, kurios atrodė tarsi išplaukusios iš Prancūzijos Rivjeros vandens purslų.

Tai buvo romantikos pliūpsnis, ženklinantis vienos eros pabaigą. Būtent čia, viloje La Pausa, buvo užverstas paskutinis Coco ir Iribe meilės romano puslapis. Ypatinga jų kūrybinė bendrystė galėjo Coco užtikrinti laimingą gyvenimą šalia šio žmogaus, jei jo nebūtų pasiglemžęs 1935 metų rugsėjo 21 dieną staiga ištikęs širdies smūgis; po teniso mačo ji laikė jį glėbyje jų namuose, kuriuos abu taip mylėjo. Atėjus nakčiai ji vėl liko viena.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt