Nuomonės

2021.03.07 18:36

Povilas Aleksandravičius. Toliatas ir Raskevičius

Povilas Aleksandravičius, Mykolo Romerio universiteto Žmogaus ir visuomenės studijų fakulteto docentas, LRT.lt2021.03.07 18:36

Pastarosiomis savaitėmis Lietuvą krečia kivirčai, susiję su šeimos samprata. Kryžiuojamos ietys dėl Stambulo konvencijos – dėl joje paminėtos „socialinės lyties“ sąvokos. Taip pat dėl partnerystės įstatymo, leisiančio visoms, taip pat ir LGBT poroms, įteisinti bendrą gyvenimą.

Klausantis debatų, jauti visuomenėje tvyrantį pyktį ir pavojingą susipriešinimą. Ginčai dėl Stambulo konvencijos kada nors bus nurodomi kaip neįsigilinimo į diskutuojamus dalykus, nenoro susikalbėti, blogos valios, manipuliacijos, fantazavimo ir melavimo pavyzdys. Neabejoju, kad partnerystės įstatymo projektas sukels dar vieną neapykantos bangą, kuri, tikėkimės, liks tik žodžių lygmenyje ir nevirs brutaliais veiksmais.

Šiuose debatuose, kaip ir daugybėje kitų, prabilo ne racionalus protas, o instinktai, kurie užvaldė protus. Gyvūnai, sutikę jiems kliūtį keliančius kitus gyvūnus, puola, drasko, žudo – kažkaip eliminuoja kliūtį. Mes, žmonės, savyje turime kažką žvėriško. Tik šį kito žmogaus draskymo instinktą esame perkėlę į proto, vaizduotės, idėjų, pasaulėžiūros lygmenį. Kai išgirstame balsą, kuris nesiderina su mūsų įsitikinimais ar gyvenimo būdu, kažkoks automatizmas mumyse jį pradeda suvokti kaip pavojų tapatybei, taigi kaip būtinybę gintis, vadinasi ir pulti. Šis primityvus instinktyvus mechanizmas gali būti įpintas į gražiausias idėjas (kova už tautą, šeimą, tikėjimą ir prieš jų priešus), bet jis yra aklas tikrovei.

Verždamasis kaip pasąmoninė jėga, kurios tikslas – sunaikinti kitokį, kariavimo instinktas nugriebia pirmą po ranka pasitaikiusį kovos pretekstą ir ginklą: štai idėja ir jai atstovaujanti žmonių grupė (gėjai, žydai, musulmonai, krikščionys, komunistai, nacionalistai, leftistai...), kurie graso mūsų tradicijai, mums ir mūsų vaikams. Jeigu negyventume demokratiniame pasaulyje su žmones efektyviai ginančiais įstatymais, neišvengtume nei linčo teismų, nei pogromų, nei karų. Bet jeigu pajėgtume įsigilinti į tikrovę, atsiriboti nuo aklo instinkto, lyg šviesą pamatytume, kad jokio pavojaus iš tiesų nė nebuvo, kad visi realiai vykę prievartos aktai buvo išprovokuoti kitų prievartos aktų ir kad ši grandinė nesiremia... niekuo! Tik gyvuliškais savisaugos instinktais, nukreiptais prieš įsivaizduotą grėsmę ir tariamą priešą.

Visiškai instinktyvūs debatai dėl Stambulo konvencijos ir partnerystės įstatymo į savo centrą įtraukė dvi jaunas perspektyvias asmenybes – kunigą Algirdą Toliatą ir Seimo narį Tomą Vytautą Raskevičių. Ne vienas iš mūsų negalėtų atlaikyti tokios neapykantos lavinos, kaip šie du vyrai. Žinoma, kiekvienas iš jų sulaukė ir minios šalininkų paramos.

Algirdą Toliatą pažįstu 25 metus. Žinau jo gyvenimo vingius. Jis nesupyks, jeigu patarsiu: darydamas didelį poveikį miniai, labiau įsigilink į dalykus, apie kuriuos kalbi. Impulsai, ateinantys iš gelmių, neneigia racionalaus pažinimo būtinybės. Kita vertus, matau, kaip prieš keletą metų Toliato asmenybėje kažkas įvyko, kažkokia transformacija. Ji lėmė ne tik staigiai išaugusį populiarumą, bet ir atvirumą, pagarbą ir meilę kitokiam, žmogiškos tikrovės viršenybę prieš ideologiją.

Tomą Raskevičių esu matęs tik iš tolo. Bet seku jo veiklą, girdėjau daugybę pasisakymų, pokalbių, asmeninių pamąstymų. Praeityje regėtos ekstravagantiškos jo asmenybės išraiškos bei girdėti siaura filosofija grindžiami teiginiai, palaikantys LGBT bendruomenę, galėjo pastarajai ne tik padėti, bet ir pakenkti. Tačiau jau kuris laikas pastebiu tarsi naują Raskevičiaus įsišaknijimą tikrovėje – rimtesnį, gilesnį, su autentišku dvasiniu polėkiu. Ir krikščionybę jis pradeda traktuoti jau ne vien kaip moralinę visuomenės policiją ir visokių kitokių persekiotoją, bet kaip meilės jėgą, galinčią pakelti žmogų, galbūt ir visą žmoniją. Kovodamas už LGBT teises, Raskevičius tampa atidus visiems, įsiklausantis į visų poreikius, mokantis atsiprašyti ir padėti kitaip manantiems.

Abu vyrai savyje pradeda peržengti instinktų lygmenį. Jie pradeda užčiuopti kur kas gilesnę dvasinę energiją, kuri yra priešnuodis konfliktams ir neša santarvę. Skirtingų pažiūrų, jie rastų sprendimą, kuris atlieptų visiems. Tiksliau, toks sprendimas visada jau yra duotas pačioje tikrovėje. Tai – žvilgsnio, matymo reikalas. Tikrovėje nėra konfliktų. Tarp mūsų visų tikrų poreikių nėra jokių konfliktų. LGBT poros ir tradicinės šeimos gali gyventi šalia visiškoje santarvėje, ir taip bus. Konfliktai yra tik mūsų galvose.

Jeigu nenorime patekti į naują prievartos grandinę, mums būtina pakilti virš instinkto nuolatos jausti grėsmę, pulti kitokį, kitaip gyvenantį, kitokių poreikių turintį žmogų. Šiam vulgariam instinktui mes panaudojame teorijas, idėjas, religijas. Todėl ir nutinka, kad meilės religijos skelbėjas dega neapykanta. Tačiau pažinkime kitokį žmogų tokį, koks jis yra iš tikrųjų. Pamatysime, kad jokio pavojaus nėra. Yra konkretūs žmonės su labai konkrečiais išgyvenimais. Praskleidus ideologines kaukes, įsiklausius į tai, kas vyksta iš tiesų, mes bet kuriame žmoguje išvysime tik vieną fundamentalų poreikį – mylėti.

Ir pradėti reikia nuo savęs. Kai pats prieš save nusiimsiu teorijų kaukę ir, nepaisant visų traumų ir žaizdų, įsiklausysiu į save patį, pamatysiu tik tą vienintelį fundamentalų poreikį – mylėti. Su šiuo gilesniu tikrovės suvokimu prasidės asmeninė transformacija, taip pat ims megztis gilesni ryšiai su kitais ir kitokiais žmonėmis. Vargu ar yra kitas būdas tvariai kurti taikią visuomenę.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.