Nuomonės

2021.07.04 15:42

Algimantas Čekuolis. Suomių atradimas

Algimantas Čekuolis, žurnalistas ir rašytojas, LRT.lt2021.07.04 15:42

Epidemijos ištinka reguliariai. Atrodo, tarsi žmonija pasistatė namus ant vandenyno kranto ir įprato prie nuolatinių bangų dūžių. Cunamiai ištinka retai, lyginant su žmogaus gyvenimo trukme. Didysis gripas, neteisingai pavadintas ispaniškuoju, truko 1918–21 m. Buvo gydoma liepžiedžių arbata su medumi ir šaltais kompresais. Aspirinas ne visiems buvo prieinamas. Gripas nuvarė į kapus žmonių daugiau negu Pirmasis pasaulinis karas. 

Ar dar daug žmonių jį atsimena? Atrodo, kad tai pasakėlės. Taip yra su raupais, šiltinėmis, poliomielitu, difteritu ir t. t. Žmonės išmoko kovoti su tų ligų cunamiais. Pastebėjo, kad didžiausias žmonijos priešas yra kitas žmogus. Gali atnešti užkratą nenorėdamas ir nežinodamas, kad jo kvėpavimas tapo nuodingas.

Sugalvojo karantiną – nuo lotyniško žodžio quarante – „keturiasdešimt“. Tiek dienų turėjo izoliuotis įgula laivo, atplaukusio iš tolimų kraštų, jeigu tame laive būdavo pavojingas ligonis. Izoliuotis turėdavo visa įgula, ir be jokių kalbų. Atrodo, legendos, tokios kaip „Mirusiųjų laivas“. Epidemijos įsisiūbuodavo, irgi nežinia kodėl, bet po 10, 50, 150 metų nurimdavo. Netrukus trenks kita. Irgi nežinia kodėl, iš kur, kuo gydyti.

Skiepijimas – nuostabus dalykas. Atkeliavo pas mus iš Tolimųjų Rytų – iš Kinijos. Bet tai ne vaistas. Tai barjeras nuo gresiančios ligos ir sustabdantis jos plitimą. Praeis 100–150 metų, ir trenks kitas užkratas, reikės ieškoti naujų skiepų.

Epidemijos įsisiūbuodavo irgi nežinia kodėl, bet po 10, 50, 150 metų nurimdavo. Netrukus trenks kita. Irgi nežinia kodėl, iš kur, kuo gydyti.

Suomijos natūraliosios gamtos tyrimų institute ne nuo šiandien vyrauja mintis, kad žmogaus evoliucijoje padaryta daug klaidų, o 21 a. jų daroma toliau. Evoliucijos stabdyti nereikia ir nėra kaip. Reikia tik patepti jos ašis geru tepalu.

Suomių mokslininkai susitarė su 75 vaikučių iki 5-erių metų tėvais. Jie leido daryti stebėjimo tyrimą be jokių vaistų ar aparatų. Vaikams buvo leista žaisti aikštelėje, grįstoje plastikinėmis plokštėmis. Paskui dalį vaikų mokslininkai pervedė į teritoriją, kurią pavadino „daržu“. Paviršių išklojo velėnomis, jas įspaudė pagaliukais. Toje teritorijoje pasodino rožių ir uogų krūmų, spygliuočių ir samanų. Vaikus leisdavo į tą daržą 90-iai minučių ir skatino juos žaisti su augalais ir su žeme, kaip tik norisi.

Raginti vaikus žaisti su žeme ar augalais nereikėjo. Taip džiaugėsi, kad net rankos drebėjo, pasakoja projekto vadovė Aki Sinkkonen.

Po mėnesio mokslininkai nuodugniai ištyrė abiejų grupių vaikus. Ant tų, kurie žaidė tarp žalumynų, odos mikroorganizmų buvo daugiau negu ant tų, kurie žaidė patalpose su plastiku ar žvyru. Žarnų mikroorganizmų pasaulis irgi buvo skirtingas. Tų, kurie žaidė lauke, žarnyno bakterijų ir virusų buvo daug daugiau ir įvairesnių. Tai teigiamas reiškinys, tvirtina suomių mokslininkai.

Suomių mokslininkai yra atlikę daug daugiau panašių bandymų, ir visų išvada ta pati – kuo daugiau ir kuo įvairesnių bacilų bei virusų mūsų savigynos sistema savo kelyje sutinka, tuo geriau ji veikia. Panašūs bandymai buvo daromi visame pasaulyje. Tačiau suomių eksperimentas buvo pirmasis, aiškiai parodęs, kokią didelę įtaką turi, sakytum, nereikšmingas vaikų aplinkos pasikeitimas.

Miesto vaikai, išvežti į kaimą, džiūgauja, rodos, be priežasties, ypač jeigu juos ne per daug vadeliojame.
Su suaugusiais ne taip paprasta. Sulaukus 20 metų, mūsų savigynos sistema pradeda senti ir, einant metams, jai vis sunkiau atlikti savo uždavinius. Suomių patirtyje visiškai naujų dalykų neradau. Atsiprašau, kad turiu griebtis asmeniškos patirties.

Suomių mokslininkai yra padarę daug daugiau panašių bandymų, ir visų išvada ta pati – kuo daugiau ir kuo įvairesnių bacilų bei virusų mūsų savigynos sistema savo kelyje sutinka, tuo geriau ji veikia.

Sovietmečiu buvo tokia neskelbiama, bet nujaučiama taisyklė: jei kas iš šeimos išvažiuoja į Rusiją dirbti ar studijuoti, tokia šeima neištremiama. Todėl gimnazijoje šokau per klasę, išlaikęs abitūros egzaminus, įstojau – nes negalėjo su manim susikalbėti, o aš rusiškai nemokėjau – į elitinį Literatūrinį institutą Maskvoje. Be manęs niekas šeimoje negalėjo to padaryti, buvau vyriausias vaikas, o tėvas, buvęs mokyklos vedėjas, šaulių būrio vadas, birželio 22-ąją užsirišo baltą raištį ir su savo būriu nuėjo Maišiagaloje pamėginti padaryti užtvarus bėgantiems sovietams. Žydų nešaudė. Kartu su kitais Širvintų šauliais parėjo namo pamatęs, kad vokiečiai naudoja kelis mūsiškius niekuo nenusidėjusiems žmonėms šaudyti, papasakojo verkdamas mamai ir man.

Į Maskvą nuvažiavau. Nebuvo sunku. Bet po Naujųjų metų teko badauti. Iš Vilniaus buvau atsivežęs fotoaparatą FED. Maniau, parduosiu, užteks pusmečiui. Kur ten! Gavau slogą, ji perėjo į plaučių uždegimą, tas – į tuberkuliozės atmainą, ir mane paguldė į ligoninę. Ten pirmą kartą susitikau su rusų žmonėmis. Pamačiau, kaip giliai jie nekenčia sovietų santvarkos.

Palata buvo didelė – gal 15 lovų. Suaugę ir paaugliai. Visi apsidžiaugė, kad palatoje – „užsienietis“, kuris nieko nežino ir nesupranta. Puolė mane auklėti.

Buvau nebylus kaip sfinksas. Žinojau, kur atsidūriau. Juk Maskva rusams buvo kaip katalikams Vatikanas. Nebijojau, kad jie mane paskųs. Ne tokie. Bet juos lanko, ir grįžę namo jie būtinai pasidžiaugs, kad pamokė lietuviuką. O aš jau buvau užsidėjęs kaukę. Kai išrašė iš ligoninės, pamačiau daugiau.

Vilniuje motina atpenėjo produktais, nežinau, iš kur jų gavo ar pasidarė. Bet gavo tik ką pasirodžiusių Amerikoje antibiotikų nuo džiovos – tetraciklino. Ačiū, Mamyte.

Gavau slogą, ji perėjo į plaučių uždegimą, tas – į tuberkuliozės atmainą, ir mane paguldė į ligoninę. Ten pirmą kartą susitikau su rusų žmonėmis. Pamačiau, kaip giliai jie nekenčia sovietų santvarkos.

Ir ačiū daktarei Slučevskajai. Ji davė siuntimą į vaikų kaulų tuberkuliozės sanatoriją Romainiuose: tau negalima į suaugusiųjų gydyklą, jie kosti, užkrės ir tave. Tavo džiovos – tik pirmi žingsniai.

Nežinojau, kad stoviu ant bedugnės briaunos. Bet klausiau savo instinkto. Sanatorijos prausykloje prausdavausi šaltu vandeniu pradžioje iki pusės, o vėliau iki padų. Išsitrindavau rupiu rankšluosčiu kiekvieną raumenuką, nes kai kurie turbūt buvo užmiršti ir visai nenaudojami, o dabar žagsėjo iš džiaugsmo.

Rudenį grįžau į institutą Maskvoje. Turėjau du Slučevskajos siuntimus į Maskvos gydymo įstaigas. Literatūrinio instituto direktorius pasiūlė stoti vėl į pirmą kursą. Nesutikau. Vilniuje ir Romainiuose daug skaičiau. Institute kuždėjo, kad esu didvyris. Egzaminus iš pirmo kurso išlaikiau penketukais (tada buvo penkiabalė sistema), o penketukininkams buvo paskiriama 30 proc. didesnė stipendija. Jau buvo galima gyventi.

Po instituto Klaipėdoje įstojau į žvejybos laivyno jūrininkus. Kai pirmą kartą plaukiau Šiaurės jūrų keliu iš Baltijos paskui ledlaužius į Kamčiatką, jau buvau MRS žvejų laivelyje. Gėlo vandens atsargos buvo labai mažos. Nes laivas – gal 10 žingsnių ilgio. Kai mus vedantys ledlaužiai negalėdavo pro ledus prasigrūsti, visas karavanas sustodavo ir laukdavo – gal vėjas pasisuks. Iššokdavau ant ledo. Nieko baisaus, kad po juo – vandenynas. Nesiūbuoja.

Kai pagal laikrodį – vidurdienis, saulė kartais prasiveržia pro debesis, pašildo ledo laukų paviršių ir jis truputį atitirpsta. Arktyje tokias atitirpusias vietas vadina „sniežnicy“. Saulė pasislepia ir jos iš paviršiaus užšąla. Iššokdavau iš laivo ir kaustytu jūreivišku bato kulnu prakaldavau tą šviežią leduką. Niekada negėriau skanesnio vandens. Iš savo MRS atsinešęs vandens iki pusės išsiprausdavau. Buvo smagu su plūduriuojančiais ledukais, ir tada dainuoji per visą Arktį tra lia lia! Kiti jūrininkai iš manęs juokėsi. Nekreipdavau į juos dėmesio.

Dabar tai darau kiekvieną rytą. Po kelių mėnesių man stuktelės 90. Dabar iš karto rašau dvi knygas vienu metu.

Jeigu sumanysite namie sekti mano pavyzdžiu, tai pirmas 4–5 dienas žviegsite kaip skerdžiami. Bet po savaitės – tik nereikia sustoti – išsitrynę norėsite kvatoti. Jeigu nepatingėsite ir toliau tęsite, gyvenimas taps ilgesnis ir smagesnis.

Dabar tai darau kiekvieną rytą. Po kelių mėnesių man stuktelės 90. Dabar iš karto rašau dvi knygas vienu metu.

Anksčiau žmonės gyvendavo daug trumpiau. Bet jeigu spręstume iš padavimų ir senųjų raštų, tokių kaip dantiraščiai, Vedų knygos, Biblija, tarp jų visada būdavo tokių, kurie išsilaikydavo 150 ir daugiau metų ir tapdavo visažiniais pranašais.

Mūsų dienų žmonių odoje, burnoje, plaučiuose, žarnyne, kojų pėdose gyvena milijonai bakterijų, kurias gavome gimdami ir vėliau. Visų rūšių, kurios tik buvo, – maro, raupų, šiltinių, džiovos ir t. t. Tie paveldėti užkratai tūno mumyse kaip karo belaisviai. Turime savigynos nuo jų paveldą.

Bet kai atsiranda nauja virusų atmaina, ji puola mūsų apkasus kaip „Tiger“ ar „Sherman“ tankai. O mes turim tik šautuvus. Mums skubiai reikalinga pagalba ir geros prieštankinės patrankos. Skiepai. Anksčiau reikėjo labai ilgai juos bandyti prieš išleidžiant į rinką. 8 ar 9 metus. Dabar jau tik 1,5 metų, nes dalyvauja dešimtys tūkstančių savanorių. Skiepai parodo mūsų savigynos sistemai, kaip su COVID-19 kautis ir jį nugalėti. Tokių pamokų mūsų organizmas dauguma atvejų neužmiršta visą gyvenimą.

Suomių patirtis labai paprastomis priemonėmis rodo, kad mūsų imuninė sistema yra svarbiausias elementas šitame niūriame žaidime.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt