Nuomonės

2021.08.03 15:04

Karol Wilczyński. Ar baimės kurstymas Lietuvoje baigsis taip pat kaip ir 2015 metų Lenkijoje?

Karol Wilczyński, žurnalistas ir komunikacijos strategas, prisidėjęs prie įvairių socialinių ir politinių kampanijų, vienas iš SalamLab.pl steigėjų, Jogailos universiteto Krokuvoje dėstytojas2021.08.03 15:04

Kaip žurnalistas, dirbantis Lenkijos žiniasklaidos priemonėms, praėjusią savaitę lankiausi įvairiose vietovėse, esančiose netoli Lietuvos pasienio su Baltarusija, kalbėjau su politikais, žurnalistais, nevyriausybinių organizacijų atstovais, migrantais ir tais, kurie protestavo prieš jų buvimą. 

Akivaizdu, kad galima įžvelgti daug valstybės valdžios atsako į susidariusią krizę ydų (prastą komunikaciją su vietos bendruomenėmis pasienio savivaldybėse, prastas migrantų apgyvendinimo sąlygas ir pan.). Tačiau faktas, kad Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos Sąjungos valstybių 2015 metais, politikai populistai pradėjo baimės kurstymo (angl. fearmongering) kampaniją. Skirtumas tas, kad šį kartą jie turi reikšmingą paramą iš užsienio, ypač – Lenkijos. Panaši kampanija atnešė „Teisės ir Teisingumo“ pergalę 2015 m. rudens rinkimuose.

Nors artimiausiu metu Lietuvoje rinkimai nevyks, nujaučiu, jei bus padaryta esminių klaidų, dabartinė krizė gali tapti galingu įrankiu Lietuvos populistams. Įrankiu, kuris nebūtinai bus panaudotas gauti reikšmingą mandatų skaičių Seime, bet kuris bus pasitelkiamas pritraukti ne tik naujų rinkėjų, bet ir naujų lėšų, ateinančių tiesiai iš Varšuvos, „lenkiškumui apginti”.

Kaip užkirsti kelią tokiai kampanijai? Visų pirma, svarbu suprasti, kaip veikia baimės kurstymas.

„Kas vyksta Italijoje? Su užimtomis bažnyčiomis kartais elgiamasi kaip su tualetais. Kas vyksta Prancūzijoje? Nuolatinis chaosas, jie taip pat įvedė Šarijos teisę. Pareigūnai, kurie tikrina, ar Šarijos teisės laikomasi. Tas pats Londone.” (J. K.)

„Ar norite nustoti būti savo šalies šeimininkais? Ar norit? Lenkai to nenori, to nenori ir „Teisė ir Teisingumas.“ (J. K.)

„Šimtų tūkstančių neasimiliuotų musulmonų užteks tam, kad būtų paskleistas terorizmo maras Vakarų Europoje. Jei priimsime musulmonus, atakos taip pat vyks Lenkijoje. Užsienio teroristai šalyje turės partnerių.“ (J. G.)

Šios citatos nėra naujos – tai yra citatos, 2015 metų rugsėjo mėnesį išsakytos „Teisės ir Teisingumo“ politikų – Jaroslawo Kaczynskio ir Jarosławo Gowino, kuriomis siekta mobilizuoti elektoratą ir pritraukti naujus rinkėjus, nusivylusius tuometine valdžia. „Teisės ir Teisingumo“ politikai, kaip ir kai kurie Lietuvos politikai, ne tik skatino visuomenės baimes migrantų atžvilgiu naudodami spalvingus (ir dažnai klaidinančius) pasakojimus apie tai, kas vyksta Vakaruose, bet, svarbiausia, sugebėjo save pristatyti kaip neginčijamus gynėjus, galinčius užtikrinti saugumą ir apginti šeimą (dvi svarbiausias vertybes tiek Lenkijos, tiek Lietuvos visuomenėse).

Baimė nutildo racionalų protą, o tai lemia tai, kad visuomenei pasidaro sunku patikrinti iš tiesų nepatikrinamus teiginius ir pradėti galvoti apie pabėgėlius kaip apie asmenis, bėgančius nuo karo ir persekiojimo, kuriems reikia pagalbos – kokia ir yra tikroji žodžio „pabėgėlis” reikšmė. O tai padeda populistams, kurie gali save pozicionuoti kaip vienintelę išeitį įsivaizduojamam blogiui nugalėti (nesvarbu, ar jis tikras, ar ne). Baimės kurstymo kampanija Lenkijoje 2015 m. rudenį buvo tokia efektyvi, kad iš 74 procentų gegužės mėnesį įvardijusių, jog pabėgėliams reikia pagalbos, spalį liko tik 21 procentas.

Tikiu, kad panaši situacija gali susiklostyti ir Lietuvoje, jei Lietuvos valdžia nepasimokys iš klaidų, padarytų Lenkijoje.

„Teisės ir Teisingumo“ politikai, kaip ir kai kurie Lietuvos politikai, ne tik skatino visuomenės baimes migrantų atžvilgiu naudodami spalvingus (ir dažnai klaidinančius) pasakojimus apie tai, kas vyksta Vakaruose, bet, svarbiausia, sugebėjo save pristatyti kaip neginčijamus gynėjus, galinčius užtikrinti saugumą ir apginti šeimą (dvi svarbiausias vertybes tiek Lenkijos, tiek Lietuvos visuomenėse).

Kaip tai sustabdyti? Yra kelios priemonės, kurios gali būti taikomos tokiose situacijose (nors efektyviausios priemonės yra ilgalaikės prevencinės edukacinės veiklos, skirtos švietimui įvairovės ir diskriminacijos temomis).

Efektyvi kontrastinė žinutė (angl. counter-narrative) – tai, ko trūko Lenkijoje. Tuometinės valdančiosios partijos „Pilietinės platforma“ politikai, užuot vadovavęsi aiškia pozicija, grįsta tokiomis vertybėmis kaip solidarumas ir demokratija (stiprios ir visiems saugios valstybės pagrindais), užuot deklaravę ir parodę profesionalų ir efektyvų palaikymą vietinėms bendruomenėms bei patiems pabėgėliams, perėmė faktinę „Teisės ir Teisingumo“ politikų ir kitų baimės kurstytojų žinutę.

Tuometinė premjerė Ewa Kopacz abstrakčiai kalbėjo apie pasitraukimą iš ES pabėgėlių relokacijos programos ir naudojo žinutes, kuriomis siejo pabėgėlius su grėsme. Panašu, kad naujausiame interviu LRT Agnė Bilotaitė siūlo suprasti, kad moterys su vaikais yra grėsmė Lietuvos išorinės sienos saugumui. Tokia retorika gali dar labiau išprovokuoti populistus, kurie jau dabar kalba, kad žmonių šaudymas ir smurtas būtų „geras” sprendimas.
Lietuvos atveju labai svarbu, kad vyriausybė demonstruotų nuoseklų profesionalumą ir rūpestį ne tik dėl kiekvieno gyventojo, bet ir migranto saugumo.

Svarbu priminti, kad tikroji grėsmė yra Lukašenkos režimas ir tie, kurie poliarizuoja visuomenę grėsmės akivaizdoje. Komunikacine prasme labai svarbu vengti teisiškai netikslių terminų, tokių kaip „nelegalus migrantas“ – nelegalus gali būti sienos kirtimas, bet ne žmogus. Tokia formuluotė gali paskatinti neigiamas nuostatas atvykėlių atžvilgiu (kaip ir kitos sąvokos, pavyzdžiui, „hibridinis karas“). Tai akcentuoju, nes šie terminai yra girdimi iš Lietuvos vyriausybės atstovų, taip pat pastebimi oficialiuose valstybės institucijų puslapiuose, pavyzdžiui, Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) puslapyje.

Veiksmai, kuriais siekiama stiprinti ir vienyti bendruomenę – nors jau aišku, kad komunikacija tarp Vyriausybės ir Dieveniškių bendruomenės buvo nesėkminga, viskas turėtų būti padaryta tam, kad būtų užtikrintas bendruomeniškumo tarp Lietuvos žmonių jausmas.

Puikus to pavyzdys buvo Eskedar Maštavičienės, Lietuvos pabėgėlės ir pilietės, poelgis: Eskedar nusprendė pasikalbėti su Dieveniškių gyventojais ir išklausyti jų argumentų tam, kad būtų pasiektas bendras sprendimas (antrasis patarimas dėl komunikacinio atsako: nekalbėti apie problemas, bet sprendimus; paprastai populistai nesugeba pateikti nesmurtinių, racionalių sprendimų). Maštavičienė man pasakė, kad ji buvo paliesta pokalbių su vienišomis motinomis (kaip ir ji) ir pilietybės neturinčio žmogaus, kuris – kaip ir pabėgėliai – gyvena teisinėje nežinomybėje. Tokie veiksmai kuria pasitikėjimą ir ryšį. Atsakas baimei yra bendruomenės renginiai, per kuriuos bendruomenė – valstybės ir vietos – kartu parodo, kad jie nebijo, ir, jei įmanoma, turi galimybę asmeniškai susipažinti su pabėgėliais ir migrantais, jau gyvenančiais Lietuvoje.

Paskutinis klausimas, kurį būtina užduoti: jei mes, Europos valstybės, negerbiame žmogaus teisių ir Jungtinių Tautų konvencijų, kuo mes skiriamės nuo Baltarusijos?

Informacinė kampanija – ilgalaikėje perspektyvoje visos informacinės kampanijos, atskleidžiančios, kad populistų melų apie „Šarijos teisės zonas“ kojos trumpos, yra labai naudingos. Dabartinėje situacijoje yra svarbu parodyti, kokie žmonės iš tiesų kirto sieną pastarosiomis savaitėmis – pasakoti šių žmonių istorijas, leisti pamatyti veidus ir kalbėti apie migrantų atvykimo priežastis. Žmonių istorijos turi nepaprastą galią keisti nuomonę. Nevyriausybinių organizacijų atstovai, tiesiogiai dirbantys su migrantais, taip pat gali papasakoti puikias istorijas – mačiau, kaip dirba „Artscape”, „Diversity Development Group” ir Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“, jų profesionalumas ir atsidavimas paliko įspūdį. Tikiu, kad Lietuvos aktyvistų ir savanorių pasakojimai rezonuotų su tais, kurie šiandien yra nusiteikę skeptiškai.

Žinoma, yra ir daugybė kitų problemų. Tai, kas šiuo metu vyksta Lietuvos pasienyje su Baltarusija yra ne tik praeities ir dabarties Lietuvos valdančiųjų aplaidumo pasekmė (pavyzdžiui, kalbant apie tautinių mažumų klausimą Lietuvoje), bet ir Lenkijos bei visos Europos Sąjungos, kurioje šiandien neturime bendros ir efektyvios migracijos politikos, klaidų rezultatas. Be to, yra Lukašenkos, taip pat – Irako ir Turkijos valdančiųjų klausimas, o jie, mano nuomone, nebus susidomėję susitarimais su ES dėl skrydžių į Minską atšaukimo. Be to, šie klausimai reikalauja ilgalaikių sprendimų, o dabar – kas, deja, yra dažnas atvejis šiuolaikiniame pasaulyje – būtina veikti greitai ir ad hoc principu.

Paskutinis klausimas, kurį būtina užduoti: jei mes, Europos valstybės, negerbiame žmogaus teisių ir Jungtinių Tautų konvencijų, kuo mes skiriamės nuo Baltarusijos?

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.