Nuomonės

2021.07.29 18:28

Gintautas Mažeikis. Įniršis ir beveidiškumas: migrantų krizė

Gintautas Mažeikis, Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedros profesorius, LRT.lt2021.07.29 18:28

Save pamatysi kito veide. Šią taisyklę daug kartų kartoja šiuolaikinė psichologija ir filosofija. Ko gero ne iš karto pamatysi: juk dar reikia gerai įsižiūrėti ir priprasti, antraip, įžvelgsi tik iliuziją, šešėlius. Daugelis migrantų meluoja apie save, primokyti, ir slepia savo tapatybes, kad negrąžintų į jų pilietybės šalis. O mes juos vaizduojame kaip interventus, Lukašenkos ir pabėgėlių verslo marionetes, ir dėl to dar labiau jais nepasitikime. Pagaliau, televizijos laidose matome, kaip jie šiukšlina, protestuoja.

Migrantai lygiai taip pat mūsų nemėgsta ar nekenčia. Nematome vienas kito veido, negirdime ir todėl negalime pasibjaurėti tuo, kokie tapome: nei jie, nei mes. Taigi, susidūrėme su tipiška propagandai ir karui nepakanta, amoralumu ir instrumentiniu vieno į kitą požiūriu. Jie mums Lukašenkos marionetės, mes jiems Europos Sąjungos, Vakarų marionetės. Marionetės neturi savo veidų ir tarp jų nėra moralinės tolerancijos, tik instrumentinis suderinamumas arba supriešinimas. Lukašenka į juos taip pat žiūri tik kaip į priemones, ir mes savo instrumentalumu mažai nuo jo skiriamės. Arba turime pamatyti migrantuose pagarbos vertus asmenis.

Raudonasis kryžius ir kitos žmogaus teises ginančios institucijos, vertėjai ir paprasti stovyklų darbuotojai bando įveikti nepakantos perskyrą, panaikinti instrumentinį požiūrį vienas į kitą, įgalinti abipusį pilietinį ir moralinį atsakingumą, kurio taip trūksta. Jie ir yra taikos šaukliai ir jų dėka išspręsime augantį konfliktą, o ne su tvorų iliuzija ir ne su „nepaprastąja padėtimi“. Lietuvos politinių partijų lyderiai, taręsi prezidento kvietimu, ketvirtadienio ryte svyravo tarp kariuomenės stiprinimo ir militaristinių sprendimų, ir, priešingai, kvietimo atsisakyti karo retorikos (Vilija Blinkevičiūtė, LSDP), bei pagaliau diskutavo su kuo ir kaip galima derėtis (apie trečiąsias šalis ir jų pagalbą). Vis dėlto nei kiek ne mažesnis klausimas yra augančio įniršio ir susipriešinimo pačioje Lietuvoje mažinimas.

Europos praktika rodo, kad jie migrantų centruose gali gyventi metų metus, vadinasi, jiems reikės darbo, mokyklų, sveikatos paslaugų, ne tik pašalpų.

Kodėl nepakanta auga? Pirmiausia, bėglius paskelbėme iš karto kaltais be teismo. O tai, kad jie yra dvigubos ar trigubos apgavystės ir suvaržymų aukos, mums nerūpi. Juos pirma apgavo Irake, išviliodami pinigus, po to Baltarusijoje – atimdami pasus ir atveždami prie sienos, o dabar jie uždaryti, be galimybės siekti jiems pažadėtos svajonės. Jie laikomi kaltais, jų bijoma, juos norima nustumti, kaip galima toliau nuo savęs, kaip užkratą, kaip ligą. Nepasakojama, kad Irake temperatūra pakyla virš penkiasdešimt laipsnių karščio, trūksta vandens, beveik neliko žemės ūkio ir kad dauguma gyventojų neturi jokių gerovės perspektyvų. Jų didelėms šeimoms išeitis yra viena – migracija. Esant ekologinei ir ekonominei katastrofai, į vėsesnius, lietingesnius, veiklesnius kraštus bėgs ne tūkstančiai, o milijonai.

O mes juos pavertėme Lukašenkos atpirkimo ožiais, hibridinio karo siuntomis. Tam jie tarsi antrina, pasakodami vikipedines istorijas apie tai, kaip Eritrėjoje persekioja homoseksualus, ar kad daugelis jų yra nepilnamečiai: jiems taip liepė. O jei papasakos tiesą – mes vis tiek nepatikėsime. Įveikti melo sluoksnius nepakanka paprasto pasakojimo, reikia žurnalistinio tyrimo, vyriausybių patvirtinimo, net ir tų, nuo kurių jie bėgo.

O kitoje migrantų stovyklos aptvaro pusėje šaukia lietuviai. Tarp jų kasdien auga įniršis dėl bėglių, dėl Vyriausybės, dėl žiniasklaidos, dėl vienas kito. Tuoj atsiranda politikų, kurie pataikauja augančiam įniršiui, susipriešinimui ir didina savo populiarumą. O Lietuvos prezidento ir Vyriausybės, politinių partijų nuomonės skyla. Manoma, kad kitame Seime bus jau visai kiti politikai, nors sociologiniai tyrimai to dar nerodo. Ir štai kyla naujos populizmo bangos, kurios jaudina, didina įniršį ir priešiškumą.

Visa tai skatina vietos bendruomenes, garsiausia jų Dieveniškių, atsikratyti jiems peršamų migrantų. Suprantame, kad kažkuo jie teisūs: nebuvo su jais išsikalbėta, iš jų buvo atimtas orumas patiems galvoti ir spręsti, atimama jų mokykla, kad ir tuštoka, nebuvo jie įtraukti į veiklas, nepamatė migracijos kaip savo veiklų galimybės, kaip naujo verslo, uždarbio ir gerovės šaltinio.

Apskritai apie migrantus retas mąsto pozityviai, dauguma nevertina nei jų ekonominių galimybių, nei kultūrų įvairovės, nei civilizacinio dialogo. Jokio pozityvo, jokio svetingumo, jokios prošvaistės. Apie Rūdninkų poligono blokavimo bandymus: matome tą patį nesusikalbėjimą, populizmą, integracijos stoką, valstybės saugumo ir intereso nesupratimą. Panašiai promaskvietiškos bendruomenės 2014 metais pradėjo Donecko ir Luhansko rajonų miestelių blokadą. Jei tada Ukrainos saugumas ir kariuomenė nebūtų pasimetę – šiandien nebūtų dešimtmečio karinio konflikto. Esant visapusiam susipriešinimui sunku formuoti kitokį požiūrį, atrasti ar kurti alternatyvas. Įniršis mažinamas nuoširdžiai išsikalbant, dialogo būdu, net jei tas pokalbis yra asimetriškas, kol kita pusė beveik negirdi. Susikalbėti pavyks jei ne iš pirmo karto, tai bent iš dešimto. O išsikalbėti įmanoma, kai gerbsime vienas kitą: migrantus, bendruomenes, pareigūnus ir valstybę.

Svarbu šalinti populistinius pasakojimus. Pirmiausiai apie tai, kad migrantai greitai bus deportuoti. Tai neįmanoma: reikia, kad Irakas sutiktų juos priimti, suderinti su jais grąžinimo tvarką, o, svarbiausia, kad irakiečiai prisipažintų esą tos šalies piliečiai ir sugebėtų įrodyti jiems, kai neturi dokumentų ir meluoja vardus. Europos praktika rodo, kad jie migrantų centruose gali gyventi metų metus, vadinasi, jiems reikės darbo, mokyklų, sveikatos paslaugų, ne tik pašalpų. Kitas abejotinas pasakojimas, esą jiems negalima suteikti leidimo gyventi. Kodėl ne? Tokia teisė jiems gali būti suteikta, kai tik jie įrodys savo tapatybę ir pakankamą pagrindą.

Per metus laiko migrantų Lietuvoje bus dešimtys tūkstančių: moterų, vaikų, jaunų žmonių, kurių dauguma kalba viena kalba, yra vieno tikėjimo. Jiems bus lengva sukelti riaušes, prasiveržti ir keliauti toliau.

Trečia yra iliuzija apie tvorą. ES jos nefinansuos, nors atskiros šalys gali pagelbėti. ES norėtų atviresnės Lietuvos politikos, tikėdamasi, kad mes integruosime tam tikrą skaičių valstybei ir ES lojalių asmenų. Ar migrantai kalti, kad negalėjo nusipirkti Šengeno vizos? Dauguma jų neturėjo tokios galimybės. Koncertinos spygliuota tvora virto butaforija ir gyvūnų kankinimu: tvoros beveik nėra. O jei ir atsiras per pusmetį ar ilgiau, tai ją pereiti vienas juokas: užmetei ant viršaus čiužinį ar plačią lentą ir keliauk. Štai tau ir visi Lietuvos iššvaistyti milijonai. Galiausiai, jei vis dėlto koncertina bus tiesiama, ilgainiui reikės statyti kokybišką tvorą: keturių metrų aukščio su koncertina viršuje. Tai užtruks ne vienerius metus. O dabar vienintelis būdas stabdyti: pasieniečių veikla ir karinės pajėgos. Tačiau piliečių protestai prieš pabėgėlius trukdo ar net paralyžiuoja jų veiklą, nes nėra kur perkelti sulaikytų asmenų. Tokiu būdu protestai prisideda prie migracijos didėjimo.

Per metus laiko migrantų Lietuvoje bus dešimtys tūkstančių: moterų, vaikų, jaunų žmonių, kurių dauguma kalba viena kalba, yra vieno tikėjimo. Jiems bus lengva sukelti riaušes, prasiveržti ir keliauti toliau. Kartu su „maršistas“, antivakseriais, Lukašenkos ir Putino vietiniais gerbėjais jie pasistengs destabilizuoti padėtį. O Lukašenka ir siekia nuversti Vyriausybę, menkinti ar sutrypti Lietuvos demokratiją, priversti Lenkiją uždaryti su Lietuva sieną… Taigi, nėra ir nebus paprastos išeities.

Pasaulis pasikeitė ir nei globalizacijos, nei migracijos nesustabdysime, savo kaime neapsitversime. Lietuvos istorija ir lietuvių literatūra mažai ką mums pasakoja apie globalizaciją ir atšilimą, o kai kur ir nepakeliamą karštį ir vandens nebuvimą. Galime tik civilizuotai ir protingai gyventi kartu su migrantais ir be reikalo neapsunkinti situacijos. O tam reikia, kad Lukašenka nustotų varyti juos į Lietuvą. Tai galima pasiekti arba demokratinės Baltarusijos opozicijos padedamiems nušalinti diktatorių Lukašenką, arba ieškoti tarptautinio sutarimo, taip pat ir su Rusija, kaip spręsti diktatoriaus buvimo problemą.

Vokietija, atvėrusi sienas „Šiaurės srautas – 2“ dujotiekiui, galėtų paveikti Kremlių paskatinti pokyčius. Su Lukašenka vesti derybas – beprasmiška. Jis jau anapus proto. Kol šių sudėtingų politinių tikslų nepasiekėme, galime švelninti situaciją veikdami per Europos Sąjungą. Tai Vyriausybė, I. Šimonytė ir prezidentas Gitanas Nausėda puikiai suvokia, tačiau nėra aišku, ar jie veikia išvien.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.