Nuomonės

2021.07.24 20:05

Vaiva Rykštaitė. Sodybų pilnėjimo metas?

Vaiva Rykštaitė, rašytoja2021.07.24 20:05

Dar neseniai maniau, kad mano svajonė – originali. Po keliolikos metų blaškymosi po svečias šalis pagaliau su užsieniečiu vyru ir dvikalbiais vaikais grįžti į gimtąją šalį, kur apsigyventume ne Vilniuje ir net ne Kaune, o kokiame nors iki tol niekam negirdėtame vienkiemyje. Ką ten veiktume, ne taip ir svarbu – svarbu, kad kuo arčiau gamtos ir kuo toliau nuo kaimynų.

Galbūt gamintume kombučią, o gal raugtume alų, keptume beigelius, ruoštume delikatesines užtepėles iš vietinių grybų ar organizuotume jogos stovyklas. Šią gyvenimo būdo mados tendenciją – anksčiau parduotuvėje pirktus produktus imti gaminti patiems – pastebėjau dar prieš pandemiją. Tai tapo populiaru ne tik privačiuose namų ūkiuose, bet ir save gerbiančiuose restoranuose ir parduotuvėse JAV, pamažu nuo masinės produkcijos persiorientavusiose prie mažų, vietinių gamintojų.

Pamenu, kai prieš keletą metų garsusis humoro serialas „Portlandia“ jau spėjo patraukti šią tendenciją per dantį: vienoje iš serijų buvo epizodas apie tai, kad dauguma moterų metė karjeras biuruose ir ėmė mėgėjiškai užsiimti juvelyrika ir karoliukų vėrimu; dar dabar galvoje skamba dainelė: „She’s making jewelry now…“ („Dabar ji gamina papuošalus“).

Visi žinome, kas buvo toliau. Pandemija, kuri tebesitęsia, o apie tikrąsias jos pasekmes sužinosime kiek vėliau – iš laiko ir sociologų perspektyvų. Kol kas tikrai aišku, kad dar neseniai daugelio jaunų žmonių svajonė būti skaitmeniniu klajokliu pakeitė formą. Nuo fizinės lokacijos nepriklausomas darbas netenka prasmės tą akimirką, kai apribojamos galimybės keisti lokaciją. Ir nors tebėra žmonių, keliavusių ir keliaujančių pandemijos metu, tačiau daugumai karantino ir skrydžių apribojimai bei nuolat besikeičiančios taisyklės bent jau laikinai numušė ūpą keliauti.

Tiems, kam pavyko išsaugoti darbus, dažnai teko dirbti iš tų namų, kuriuos turi, o ne iš tų, kuriuos galėdavai laikinai išsinuomoti Balyje. Būtent tada ir išryškėjo socialinė nelygybė – nes vieni dirbo iš nuosavų vilų su baseinais ar pirtelėmis, o kiti tildė ankštuose butuose prie televizorių pasodintus vaikus, „nes tėveliui ir mamytei dabar reikia susikaupti prie kompiuterio“.

Pandemijos metu žmonės daugiausiai pirko ne tik apsaugines veido kaukes, tualetinį popierių bei dezinfekcinį skystį, bet ir namų interjero daiktus, knygas, kompiuterius, laisvalaikio aprangą, treningiukus, patalynę ir apatinį trikotažą. Žmonės pradėjo kepti duoną. Šiltesniuose kraštuose kaip niekad iki tol suklestėjo sodininkystės parduotuvės. Vieno JAV atlikto tyrimo duomenimis, žmonės daugiausiai pirko namų valymo priemones (vėl noriu akcentuoti dėmesį namų erdvei), dažus plaukams (o kas belieka?) ir vitaminus, kai tuo tarpu smarkiai sumažėjo dekoratyvinės kosmetikos ir saulės kremų pardavimai. Tačiau svarbiausiu pirkiniu arba pirkimo planu turbūt daug kam tapo nekilnojamasis turtas. Paprasčiau kalbant – poreikis pagaliau turėti namus ir sau jaukiai juose kuistis.

Tiems, kam pavyko išsaugoti darbus, dažnai teko dirbti iš tų namų, kuriuos turi, o ne iš tų, kuriuos galėdavai laikinai išsinuomoti Balyje. Būtent tada ir išryškėjo socialinė nelygybė – nes vieni dirbo iš nuosavų vilų su baseinais ar pirtelėmis, o kiti tildė ankštuose butuose prie televizorių pasodintus vaikus, „nes tėveliui ir mamytei dabar reikia susikaupti prie kompiuterio“.

Nekilnojamojo turto kainos išaugo ir tebeauga. Įdomu tai, kad ne mažiau nei butų didmiesčiuose žmonės ėmė trokšti ir trobelių kaimuose. Prie to, žinoma, nemaža dalimi prisidėjo pandemija, ne tik privertusi žmones daugiau būti namuose, bet ir leidusi suvokti gamtos, o gal ir apskritai gyvenimo vertę. Maža to, jau ir turintys nuosavus namus ėmė iš didmiesčių keltis į provinciją – tai ypač ryšku Anglijoje. Nors kai kuriais duomenimis, pavyzdžiui, JAV ši tendencija vadinama labiau anekdotine nei statistine – mat galbūt tą „visi keliasi į kaimą“ įspūdį sustiprina kai kurie ryškūs, žinomi ir garsiai apie tokį pasirinkimą kalbantys žmonės. Tuo metu, kai skaičiai byloja kitokią realybę – atkreipus dėmesį į JAV kraustymosi sunkvežimių nuomos duomenis, aiškios kraustymosi krypties nėra.

Panašių reikalų yra ir Lietuvoje – gyvenimą kaime tarsi glamūrizuoja socialinių tinklų žvaigždės, tokios kaip stilingai gyvenanti šeima living_in_a_farmhouse, hipsterių karalius Marius Lucka, transliuojantis reportažus iš valties, vištidėje apsigyvenusi gražuolė Solveiga my_cozy_garden.lietuva, o ir ką tik iš Olandijos su sutuoktiniu ir dviem vaikais į gimtąjį kaimą grįžusi vintažo mylėtoja Miglė Rijkhoek.

Ima atrodyti, kaip menininkė Neringa Rekašiūtė neseniai pastebėjo, jog dabar – tikras sodybų pilnėjimo metas. Nors gal dar ir per anksti būtų sekti pasaką apie į Lietuvą masiškai grįžtančius emigrantus, supirkusius ir atgaivinusius kadaise apleistus kaimus, tačiau juk to, ką daro garsenybės, galiausiai įsigeidžia ir masės. Statistikos, kiek lietuvių iš tiesų iš miesto jau pabėgo į kaimus, man nepavyko surasti, bet akivaizdu, kad neseniai tik atsiskyrėlių svajonė gyventi miškuose yra jau ne tik nereta, bet tuoj taps banali. Manęs šis banalumas negąsdina – džiaugiuosi, jog imama vertinti ir skubama įsigyti tikrąją prabangą: žemę, apsuptą miškų ir gryno oro. Tik ar visiems jos liks?

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.