Žmonės norėtų tvirto prezidento: tokio, kuris kaip pasakė, taip ir bus. Bet dar norėtų ir Rūpintojėlio, išgyvenančio dėl visų vargų. Pats Gitanas Nausėda prieš dvejus metus svajojo tapti moderatoriumi, savotišku futbolo teisėju. Tik politinio žaidimo dalyviai taip ir taikosi atimti švilpuką. Ir užsiundyti teisėją prieš oponentų komandą.
Tikrą lietuviškųjų iliuzijų apie idealų šalies vadovą koncentratą atskleidžia šiomis dienomis pristatyti Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentų politologinės ekspedicijos rezultatai. Praėjusių metų vasarą vykę pokalbiai su „paprastais žmonėmis“.
Prezidentas turi būti kietas. „Pasakė – turi būti šventa.“
Bet dar prezidentas turi būti „veiklus, šiuolaikiškas, nu, toksai netylintis“.
Kartu toks – truputį lietuviškas Rūpintojėlis. „Kad biškį pinigėlių daugiau.“
Ir, žinoma, turi būti lyderis. Kaip a. a. prezidentas Algirdas Brazauskas, kuris daliai ypač vyresniosios kartos „paprastų žmonių“ buvo ir tebelieka tvirto vadovo simbolis. Kita dalis – kaip tada, taip ir dabar – taip pat intensyviai pulsuoja nepritarimu. Ir sena takoskyra „aš – už A. Brazauską“ – „aš – už Vytautą Landsbergį“, jau lyg ir turėjusi tapti istorijos dalimi, vis prasiveržia į viešą diskusiją toli gražu ne delikačiausiomis formomis.
Štai po dvejų prezidento G. Nausėdos kadencijos metų atsiranda norinčių ir jo situaciją lyginti su tuometine prezidento A. Brazausko padėtimi, šiam bandant išlaikyti pozicijas valdžioje esant konservatoriams. Su tais laikais, kai A. Brazauskas guosdavosi esąs ignoruojamas ryškią daugumą turėjusių dešiniųjų, o vėliau, pasakodamas, kodėl nekandidatavo antrai kadencijai, konstatavęs, kad „konservatoriai mane tiesiog užkankino“.
Tačiau G. Nausėdos padėtis nuo pat pradžių yra kita. Dar kandidatuojant jam už nugaros nestovėjo konkreti politinė partija. Tokia, kuri savam kandidatui yra paspirtis, bet kartu ir papildomas krūvis. Ne, kandidatinių reitingų viršūnėse buvęs G. Nausėdas buvo geidžiamas daugelio partijų. Tų pačių konservatorių – irgi. Jei kas neprisimena, būtent Gabrieliaus Landsbergio vedami konservatoriai prieš prezidento rinkimus koregavo savų kandidatų kėlimo tvarkas, įvesdami galimybę remiamu lyderiu tapti nepartiniam. G. Nausėda dosniam pasiūlymui tąkart pasakė „ačiū, bet ne“.
O antrajame rinkimų ture jam paramą pareiškė Ramūno Karbauskio „valstiečiai“, prieš tai statę ant Sauliaus Skvernelio ir jau viešai svajoję, kaip savo rankose turės visas tris valdžias – Prezidentūrą, Vyriausybę ir Seimą. Dar po metų Seime „valstiečiai“ liko opozicijoje, bet turėti savo rankose Prezidentūros – prezidento – taip ir neatsisakė.
Pradžia buvo euforiška. Lyginant su Dalios Grybauskaitės laikotarpiu, kurio pabaigoje R. Karbauskis viešai aiškino, kad į Prezidentūrą ir kojos nekels, ir ragelio nekels, kol ji neatsiprašys, už ką – kas jau dabar supaisys. Bet atėjus G. Nausėdai, santykiai, sakė R. Karbauskis, pasikeitė kaip diena ir naktis. „Yra puikus bendradarbiavimas. Mes šnekame ir girdime vieni kitus, prezidento patarėjai nuolat būna komitetuose. Manau, bendromis pastangomis mes padarysime daug gerų darbų“, – žadėjo „valstiečių“ lyderis. Tai buvo 2019 m. lapkričio pabaigoje.
Kuo toliau, tuo labiau ryškėja, kad šalies prezidentas vertybine prasme artimesnis ne konservatoriams, kurių radikaliai dešinio flango „talibai“ vis labiau praranda pozicijas, bet „valstiečiams“, dar taip neseniai deklaravusiems savo kairumą.
Paskui prasidėjo trintis. Iš šalies atrodė, kad dėl tuometinės „valstiečių“ vedamos valdančiosios koalicijos reikaliukų. Susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus namuko. To paties J. Narkevičiaus parūpinto S. Skvernelio keliuko. Bet R. Karbauskis sakė, kad – ne, viskas dėl blogų prezidento patarėjų. Vieno, antro, trečio, ketvirto. Ir jeigu prezidentas vieno, antro (pavyzdžiui, apie Nacionalinį saugumą patarinėjančio Dariaus Kuliešiaus ar teisės grupės vadovės Jūratės Šovienės) ir taip toliau neatleis, tai R. Karbauskis ir visa „valstiečių“ frakcija su tokiais patarėjais nebendradarbiaus.
Santykis „jeigu ne, tai...“ aštrėjo Seimo rinkimų laikotarpiu, o tada „valstiečiai“ pralaimėjo. Ir prezidentui G. Nausėdai teko susidurti su dešinės – liberalų realybe. Su politikais, kurių tik nedidelė dalis atėjo kaip žali, bet hiperaktyvūs naujokai. Kiti – aštriai pagaląstais dantimis dar nuo tų tolimųjų kairės–dešinės mūšių dienų. Su aiškia ambicija išlįsti iš po ilgamečio opozicinio šešėlio. Iš po prezidentinio šešėlio – taip pat, nes kiekgi gali Daukanto rūmai diriguoti?
Didelių ambicijų susikirtimas skamba iki pat Europos Vadovų Tarybos. Konservatorių lyderis G. Landsbergis (kaip neseniai R. Karbauskis) jau prabilo apie geriems santykiams su Prezidentūra trukdančią patarėją (-us). O prezidentas, nesismulkindamas su patarėjais, „dar gana jaunam“ konservatorių lyderiui rėžė, kad politika yra ne tik intrigų kūrimas, mezgimas, galios žaidimėliai, kliauzų rašymas. Tokia diskusija dėl pirmosios ponios skiepų vyko, jei reikia konteksto.
Ir kylančios bangos neslūgsta. G. Landsbergis lieka nustebintas prezidento sveikinimo „Šeimų maršui“, kurių organizatoriai žada nušluoti politikus, R. Karbauskis – ploja ir siunčia partiečius palaikyti. Seimo liberalai ir G. Landsbergio šalininkai registruoja partnerystės įstatymo pataisas – R. Karbauskis ir jo šalininkai reiškia viltis, kad prezidentas įstatymą vetuos.
Kuo toliau, tuo labiau ryškėja, kad šalies prezidentas vertybine prasme artimesnis ne konservatoriams, kurių radikaliai dešinio flango „talibai“ vis labiau praranda pozicijas, bet „valstiečiams“, dar taip neseniai deklaravusiems savo kairumą. Šiandien R. Karbauskis skelbia paramą tradicijoms ir šeimai. Ir prezidentui, tų pačių tradicijų puoselėtojui. Bet frazė „jeigu ne, tai...“ vis tiek kybo ore.
