Prie Neries eiti leisti negalim – užsinorės ir Gedimino prospekto! Televizijoje ir knygose pozityviai apie LGBTQ kalbėti negalima, nes tada užsinorės ir kitur! Negalime mokykloje kalbėti apie patyčias seksualinės orientacijos pagrindu, nes tada reikės sakyti, kad homoseksualumas – normalu! Partnerystės šiukštu negalima įteisinti, nes tada norės ir santuokų!
Tokios ir panašios formuluotės visada sklido viešojoje erdvėje diskutuojant apie bet kokį LGBTQ teisių klausimą. Šie nuogąstavimai, žinoma, yra suprantami: nesusipažinimo ir baimės aplinkoje kurstomas LGBTQ baubas daugeliui atrodo nebe kaip simbolinė kova, o dalykas, galintis kelti realią, vos ne fizinę grėsmę „tradicinėms šeimoms.“ Tokioje aplinkoje galima naudotis vos ne karo strategija.
Aukščiau esančios citatos, be abejonės, yra slidžios nuokalnės loginės klaidos. Žinoma, idealiame pasaulyje LGBTQ žmonės norėtų visiškai tokios pat pagarbos, tokio pat orumo, kurį turi jų heteroseksualūs bendrapiliečiai. Tačiau diskusijoms vykstant apie vieną dalyką, kalbėti apie ateities prašymus, kurių dar nei matosi ir kurie konceptualiai skirtingi (ar tai įgyvendinimo būdu, ar priemonėmis), yra nesąžininga.
Tačiau tokios loginės klaidos dažniau daromos tyčia, o ne iš nežinojimo. Jas plėtoja anti-LGBTQ darbotvarkę turinčios organizacijos kaip LVI, Pro Patria, įvairūs šeimos maršai. Tų klaidų tikslas yra ne lygiavertė diskusija su LGBTQ bendruomene ieškant kompromisų, o visiška šios visuomenės grupės kapituliacija.
Deja, tokia pasaulėžiūra nėra suderinama nei su pliuralizmu, nei su harmoningu visuomenės koegzistavimu. Dažnai sakoma, kad politika yra kompromisų menas, tačiau nutylima apie tai, kaip tie kompromisai iš tiesų atsiranda. Kad vyktų bent minimalūs pokyčiai ir kompromisai, į juos turi būti linkusios visos politinio konflikto pusės. Kai tai daro tik viena pusė, tai toliau sėja abipusį nepasitikėjimą, ir, be abejo, atitolina bet kokius labai realių problemų sprendimus.
Šiuo metu būtent LGBTQ bendruomenė yra linkusi į kompromisus – skaudžius, dažnai netenkinančius ir už borto paliekančius daugelį svarbių klausimų.
Pasitaisysiu – tai vyksta ne tik šiuo metu, bet nuo pačios LGBTQ judėjimo pradžios Lietuvoje. Anti-LGBTQ judėjimas turėjo du pasirinkimus: konstruktyviai diskutuoti apie kompromisus bei nors kažkiek nusileisti. Antras variantas: dehumanizuoti ir karikatūrizuoti LGBTQ judėjimą ir žmones kaip jau per daug turinčius, bet vis daugiau norinčius. „Net vienas žingsnis tolyn yra žingsnis per daug“, atrodo, buvo pasirinktas LGBTQ klausimų veikimų būdas.
Šio veikimo būdo pavyzdžių yra daug.
Kai pirmus kartus Vilniuje turėjo vykti „Baltic Pride“, buvo raginama šį renginį apskritai drausti. Kad laisvi susirinkimai yra Konstitucinė teisė buvo nesvarbu. Galiausiai mums leisti eiti ne Gedimino prospekte, bet toliau nuo centro nėra kompromisas, tačiau visiško nesiderėjimo ir galios demonstravimas.
Partnerystės įstatymas yra kompromisinis. Pirmiausia, partnerystės iš savęs – o ne santuokų lygybė – daugeliui jau gali atrodyti kaip kompromisas. Tačiau kadangi santuokos lygybė iš esmės reikalautų Konstitucijos keitimo, buvo pasirinktas skirtingas kelias.
2010 m. Seimo priimtos, bet Prezidentūros vetuotos Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymo pataisos draudė pozityviai kalbėti apie homoseksualumą ir biseksualumą. Tai buvo akivaizdus lygybės ir nediskriminavimo principo pažeidimas, nes buvo aiškiai identifikuotos ir cenzūruojamos grupės pagal išimtinai jų seksualinę orientaciją.
Koks buvo mums duotas „kompromisas?“ Buvo ištrinti žodžiai, nurodantys seksualinę orientaciją, pakeisti į draudimą propaguoti kitokius santuokos būdus, nei nurodytus Konstitucijoje. Cenzūra yra cenzūra, nepriklausomai nuo to, kaip neakivaizdžiai ji užkoduota įstatymuose.
Kiekvienas toks kompromisas yra visiškas nesiskaitymas su LGBTQ bendruomene. Kompromisai tam ir skirti, kad visos pusės, turinčios nors kiek politinės jėgos, galėtų jaustis, kad ir į jų pasiūlymus bei problemas yra įsiklausoma. Tačiau į „vienus vartus“ varomi kompromisai sukuria ne lygiavertiškumo, o pažeminimo ir klastos jausmą. Tai neformuoja sveikos, į visuomenės gerovę orientuotos bei lygios politikos šeimos klausimais, kur turbūt labai ilgą laiką nebus bendro sutarimo visuomenėje.
Šios politinės realybės nelygumų kulminacija yra diskusijos apie neseniai nutekintą lyčiai neutralių partnerysčių įstatymą.
Partnerystės įstatymas yra kompromisinis. Pirmiausia, partnerystės iš savęs – o ne santuokų lygybė – daugeliui jau gali atrodyti kaip kompromisas. Tačiau kadangi santuokos lygybė iš esmės reikalautų Konstitucijos keitimo, buvo pasirinktas skirtingas kelias. Antra, net ir partnerystės įstatyme nurodomos partnerių privilegijos, teisės ir pareigos yra ganėtinai toli nuo to, ką gali gauti heteroseksualūs asmenys, sudarantys santuoką.
Pasaulyje yra daug įvairių partnerystės reglamentavimo modelių; kai kurie beveik tokie patys kaip santuoka, kai kurie – labiau atitolę. Atrodo, kad būsimasis partnerystės modelis Lietuvoje neleistų tos pačios lyties poroms įsivaikinti net jų pačių šeimoje augančių vaikų, taip pat nebūtų galima sudaryti bendros jungtinės nuosavybės.
Čia galima sustoti ir pamąstyti, kodėl tokie dalykai yra ypač svarbūs, milžiniški skirtumai. Jungtinės nuosavybės galimybė dažnai saugo pažeidžiamesnį (ypač ekonomiškai) partnerį ar sutuoktinį per skyrybų procesą ir po jo. Negalėjimas įsivaikinti vaikų taip pat yra kirtis LGBTQ asmenų orumui.
Apsimesti, kad LGBTQ žmonės nesudaro šeimų, pagrįstų meile, abipuse pagarba ir prieraišumu – aspektai, kurie, anot Konstitucinio teismo, yra būdingi šeimoms – bei LGBTQ žmonių santykių prilyginimas vienuoliams ar verslams yra mūsų orumo įžeidimas.
2014 m. Įvairovės ir edukacijos namų atlikta apklausa parodė, kad beveik 20% tos pačios lyties šeimų augina jose vaikus. Tai reiškia, kad vienas iš partnerių yra vaiko globėjas, o kitas – teisiškai santykio su vaiku neturintis asmuo. Dažnai manoma, kad įsivaikinimas reiškia įsivaikinimą iš globos namų, tačiau pirmiausia yra kalbama apie tėvystės/motinystės ryšio sudarymą su jau šeimoje augančiu vaiku.
Šiuo metu toks vaikas neturi apsaugos. Jeigu jo legaliai pripažintas tėvas/motina mirtų, kitas partneris, su kuriuo vaikas augo beveik visą gyvenimą, nebūtinai galėtų tapti globėju. Ką jau bekalbėti apie kasdienybę, kai negali gauti vaiko ligos istorijos, nuvesti pas gydytoją ar daryti kitų mažų, tačiau svarbių sprendimų dėl to, kad nesi teisiškai pripažįstamas kaip globėjas.
Įsivaikinimo teisių partnerystėje nėra tos pačios lyties šeimų „privilegijos“ atsisakymas. Tai atsisakymas teisės – skausmingas žingsnis, turintis realių pasekmių vaikams ir jų šeimoms, kurį daryti kol kas esame priversti ne iš gero gyvenimo.
Kadangi viena pusė daro tokius skausmingus kompromisus, norisi matyti ir anti-LGBTQ politinių aktyvistų nusileidimo. Tačiau vietoje to organizacijos kaip LVI, politikai iš LVŽS ar kitų partijų vis dar siūlo bendro gyvenimo susitarimo instituto „kompromisą.“
Čia „kompromisas“ yra kabutėse būtent todėl, kad jis negerbia tos pačios lyties šeimų bei jų apskritai nepripažįsta. Kompromisai gali vykti tik tarp dviejų lygiaverčių grupių, kurios pačios tą lygiavertiškumą pripažįsta. Apsimesti, kad LGBTQ žmonės nesudaro šeimų, pagrįstų meile, abipuse pagarba ir prieraišumu – aspektai, kurie, anot Konstitucinio teismo, yra būdingi šeimoms – bei LGBTQ žmonių santykių prilyginimas vienuoliams ar verslams yra mūsų orumo įžeidimas. Jau net nekalbant apie tai, kad tokiu pakaitalu partnerystėms nebus išsprendžiamos esminės praktinės tokių porų problemos.
Kai politikoje atvirai prašai kompromiso, bet slapta tikiesi visiško nokauto, geros valios nesukursi. Jei net ir toks partnerystės įstatymas nebus priimtas, šeimos santykių debatai ir toliau bus skaudi diskusija Lietuvoje, jos pasekmes jaus diskriminacijos nenusipelnę žmonės, jų vaikai ir artimieji.
