Tai, kas paskutiniu metu vyksta viešojoje erdvėje, nėra diskusija ar debatai apie Stambulo konvenciją. Diskusijoje ar debatuose naudojami argumentai, faktai, jie interpretuojami. Šiuo metu diskusijoje kaip legitimi, vienodai informuota ir informuojanti pozicija dalyvauja melas, fikcijos ir klaidingos interpretacijos. Dažnas diskusijų dalyvis to nežino.
Dalis visuomenės neturėjo progos susidaryti informuotos nuomonės apie Konvenciją, nes buvo suklaidinta sumaniai skleidžiamo grėsmės naratyvo, paremto fikcijomis ir pagrindo neturinčiomis, klaidingomis ir klaidinančiomis prielaidomis ir interpretacijomis bei elementariais melais.
Programos „Media4Change“, kuri Lietuvoje veikiančių žiniasklaidos priemonių (nacionalinės ir regioninės spaudos, portalų, žurnalų, pagrindinių radijo laidų) monitoringą vykdo nuo 2013 m. remdamasi patikrinta metodologija, atlikta vasario mėnesio analizė parodė, kad iš 320 vasario mėnesį fiksuotų publikacijų, kuriose minima Stambulo konvencija, 207-iose minima LGBTQ+ bendruomenė ar partnerystės įteisinimo klausimas, nors šių klausimų Konvencija neliečia (64,7 proc. visų pranešimų). Smurto prieš moteris problema, kuriai spręsti yra skirta Konvencija, išsamiau analizuota vos dviejuose straipsniuose.
Tarp publikacijų apie Stambulo konvenciją didžiausią dalį užėmė komentaro žanras (trečdalį visų publikacijų – 33,75 proc.). O žurnalistų darbuose dvasininkai cituoti dvigubai daugiau publikacijų (56 darbuose) nei Konvenciją ir jos kontekstą išmanantys ekspertai (23-iose publikacijose). Žmogaus teisių aktyvistai cituoti tik 15-oje fiksuotų publikacijų.
Smurtą patyrusių moterų, joms pagalbą teikiančių specializuotų centrų darbuotojų, emocinės pagalbos linijų konsultančių ar psichologių balsas praktiškai nerastas, o smurto patirtys, deja, ištrintos iš diskusijos, nors turėtų būti jos centre. Ne dėl to, kad jų trūktų: ES Pagrindinių teisių agentūros apklausos duomenimis, maždaug kas trečia moteris Lietuvoje yra patyrusi fizinį arba seksualinį smurtą, apie 24% moterų – partnerio smurtą. Psichologinį partnerio smurtą patyrusios iki 51% moterų Lietuvoje.
Statistikos departamento duomenimis, vien 2020 m. policijoje užregistruoti 58 553 pranešimai dėl smurto artimoje aplinkoje, 2019 m. – 53 075. 2020 m. užregistruota 7332 žmonių (įskaitant vaikus), nukentėjusių nuo smurto artimoje aplinkoje, 2019 m. – 9265. Apie 77% nukentėjusiųjų abejais metais – moterys. Tarp smurtautojų 2020 m. buvo 88% vyrų, 2019 m. – 90%. O kiek žmonių nepaskambino ir kokiai daugybei žmonių kreipimasis į policiją ne padėjo, o įstūmė į institucinio msurto ratą ar atgal į smurtautojo glėbį – jau kita tema. Kodėl kasmet apie penktadalį policijos tyrimų sudaro smurtas artimoje aplinkoje, kodėl kenčia vis tie patys namų ūkiai, nes problema neišsprendžiama – kita tema. Joms esame nepasiruošę, nes smurtą patyrę žmonės diskusijoje yra visiškai neaktualūs.
Su konspiracijos teorijomis ir tuo labiau su didžiule baime, egzistencinės grėsmės nuojauta, sunku kovoti. Konspiracijos teorijos ir konstruojamos, žinoma, taip, kad jas būtų sunku ar neįmanoma paneigti.
Tiesa, žinant, kaip visuomenė linkusi kaltinti smurto aukas, gal ir gerai, kad jos nėra diskusijos centre: sužinotų, kad pačios išprovokavo, kad sutirština spalvas, kad jei norėtų, tokius santykius nutrauktų, ir apskritai žinojo, kur veliasi, o gal net joms ir patinka, kad prieš jas naudojama jėga.
Apie smurtą kalbėti nenorime, nemokame, ir neturime įrankių. Deja, panašu, kad ir įgyti nesiekiame. Smurto prevencijos ir švietimo, pagalbos smurto aukoms srityje aukso standartu laikoma Konvencija ne tik tapo kontroversiška, bet ir menkai tepaskatino atsigręžti į problemas.
Diskusijos apie prieš smurtą kovojančią Konvenciją ašimi tapo konspiracijos teorijos: Stambulo konvencija įves trečią, penktą, trisdešimt septintą lytį, vyrai taps moterimis, o moterys – „nežinia kuo“, Konvencija leis tvirkinti ir propaganda paveikti vaikus, o visų svarbiausia – kaip Trojos arklys į mūsų teisinę sistemą įves mums „svetimas“ sampratas – socialinės lyties sąvoką bei institutus – praktiškai per naktį, be jokių pastangų įdiegs tos pačios lyties partnerystę ar santuoką.
Šias teorijas konstruoja įvairios (bet tendencingai radikalių, tradicionalistinių pažiūrų) organizacijos ir asmenys. Visi šie aktoriai turi savo vaidmenį ir kalbėjimo būdą priklausomai nuo statuso, auditorijos, ir erdvės, kurioje kalbama. Kai kurie jų dalyvauja kaip „diskusijos“ akseleratoriai ir „užsako muziką“, kiti prisijungia, treti aktyviai ir be skrupulų įtraukinėja į pašėlusius šokius vis daugiau dalyvių.
Politikai ir mokslininkai, dalyvaujantys konspiracijos mašinoje, manipuliuoja teisiniu ir politologiniu žodynu, kurdami iš pažiūros logišką ir racionalų naratyvą grėsmėms (ir tuo pačiu metu Konvencijos beprasmybei) įžvelgti. Įvairūs influenceriai, įskaitant kai kuriuos kunigus, manipuliuoja emocijomis ir morale, žmonių savo identiteto ir vertybių suvokimu, kartais apeliuoja į „sveiką protą“ bei manipuliuoja (arba patys to nežinodami klaidingai interpretuoja) sudėtingu teisiniu, sociologiniu Konvencijos turiniu, kuriam suprasti reikalingos specifinės žinios, priešpastatydami jį natūraliai skambančioms nuostatoms ir sampratoms. Socialiniuose tinkluose gausu vaizdinių ir tekstų, kuriančių nepagrįstas, bet itin baugias distopijas. Pastaruosiuse gausu tiek sumaniai, tiek atgrubnagiškai kuriamų metaforų ir paralelių su šalimis ar atvejais, kurie ne tik neturi nieko bendro nei su Stambulo konvencija, nei Europos Taryba, bet net ir akivaizdžiai nesutampa su faktine padėtimi Konvenciją ratifikavusiose šalyse ar Konvencijos turiniu.
Socialiniuose tinkluose visiškai nekontroliuojamai skleidžiamas melagingas ir fiktyvus turinys pakloja pagrindus tarp nuosaikiau dėstomų neva-teisinių ir neva-politologinių argumentų žiniasklaidoje ir laidose išgirsti, įmatyti grėsmę. O žiniasklaidoje kiekvienas apsiskelbęs reikalo ekspertu laikomas turinčiu tokią pačią legitimią ir debatus informuojančią nuomonę – svarbiau yra tariamas asmens statusas ir nuomonės kitoniškumas, bet ne tai, ar debatų dalyvis elementariai sako tiesą, ar skleidžia melą.
Socialiniuose tinkluose visiškai nekontroliuojamai skleidžiamas melagingas ir fiktyvus turinys pakloja pagrindus tarp nuosaikiau dėstomų neva-teisinių ir neva-politologinių argumentų žiniasklaidoje ir laidose išgirsti, įmatyti grėsmę.
Visas šis intensyvus, vaizdiniais perkrautas turinys, nors įgyja įvairių formų ir talpina vienas kitam prieštaraujančius teiginius, bet turi vieną bendrą vardiklį – tai grėsmė tradicinei šeimai, lytiškumui, arba tiesiog tokiam gyvenimui, kokį didelė dalis žmonių gyveno ir nori gyventi, perduodami savo vaikams. Visuomenės dalis (nežinia, kokia didelė ar maža, bet gerai matoma dalis) yra įbauginta, kad praras savo gyvenimo būdą, identitetą, tapatybę, vertybes, bus pajungti kažkokiai „iškrypėlių“ ir pamišusių feminisčių valdžiai. Žmonės yra pajungti egzistencinės grėsmės nuojautai, panikai, kovai dėl „būti ar nebūti“. Tiesą sakant, tai atskleidžia, kokia svarbi žmonėms yra jų tapatybė ir identitetas – gaila, kad sunku suprasti, jog ir „kitokiems“ yra lygiai taip pat, bet prie to teks sugrįžti kituose debatuose.
Su konspiracijos teorijomis ir tuo labiau su didžiule baime, egzistencinės grėsmės nuojauta, sunku kovoti. Konspiracijos teorijos ir konstruojamos, žinoma, taip, kad jas būtų sunku ar neįmanoma paneigti. Kas be ko, tai, ką pasirenki sukurti, yra gerokai parankiau, įtaigiau, ir nuosekliau nei nuobodi, sudėtinga, kompleksiška realybė, kuriai atstovauja Konvencijos „gynėjai“ (tarsi reiktų ginti Konvenciją, o ne aukas nuo smurto). Be to, po chaotišku paviršiumi, kaip parodo, pavyzdžiui, tiriamosios žurnalistikos centro „Siena“ tyrimas, esama organizuotos, pagal iš užsienio pritaikytus modelius finansuojamos, pagal nutylėjimą įtakingų institucijų remiamos struktūros, kuri suinteresuota visuomenės priešinimu ir dezinformacija.
Taip pat skaitykite
Tuo labiau, yra sunku kovoti su tikruoju Trojos arkliu, kurį konspiracijų fabrikas – dalis sąmoningai, dalis nesąmoningai – iš tiesų siekia prastumti į mūsų politinę erdvę ir sistemą: ogi politikus ar norinčius tokiais tapti, kurie visuomenei neturi daugiau ko pasiūlyti, tik grėsmes ir baimes, ant kurių atjos kaip gynėjai ir mus visus gelbės nuo pačių susikurtų priešų.
Todėl – gal nei ginkim, nei kovokim. Pirmiausia kviečiu prasivalyti viso neva-debato pamatus, kur knibždėte knibžda fikcijų ir melų. Išgirdus dar vieną „argumentą“ tiesiog per žingsnį atsitraukti atgal ir pasižiūrėti, kokias ir kiek pagrįstas prielaidas tas argumentas teigia. Nematomai, žinoma. Niekas nenori atskleisti savo prielaidų, kai jos yra fikcija, ypatingai sąmoningai konstruojama. Tačiau fiktyvi kritika Konvencijai turi būti teisingai suprasta ir įvertinta, jei kaip visuomenė vertiname – ne, net nesakysiu teisę gyventi be smurto, sakysiu – protavimą, tikrą informaciją, ir informuotą diskusiją. Taigi, šeši dažniausiai pasitaikantys teiginiai apie Konvenciją, ir išsamus paaiškinimas, kodėl jie yra klaidinantys ir melagingi.
1. Socialinė lytis įves trečią, penktą, trisdešimt septintą lytį. Neįves. Lytis, arba socialinė lytis, kaip buvo ankstesniame vertime (matyt, tuo norėta būtent išvengti to, kas atsitiko, bet jau tiek to, nes ką bedarysi, konspiracininkas, turintis politinės motyvacijos, prisikabins), Konvencijos 3 straipsnyje apibrėžiama kaip „socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams“. Taškas. Moterims ir vyrams. Deja ar ne deja, lytinės tapatybės Konvencija nereguliuoja ir į lytį žiūri tradiciškai.
2. Konvencija yra priedanga tos pačios lyties partnerystėms ir/ar santuokoms. Laimei ar nelaimei, Konvencija Lietuvoje santuokos lygybės neįpareigos įvesti, ir net asmenims įteisinti Lietuvoje partnerystę teisės nesuteiks. Konvencija niekada neturėjo bei niekada neįgis tokių nei panašių ambicijų. Konvencija apie šiuos klausimus nesako ir neimplikuoja absoliučiai nieko. Kaip kiekviena tarptautinė sutartis, ji turi savo taikymo sritį, 2 straipsnis: „Ši Konvencija taikoma visų formų smurtui prieš moteris, įskaitant smurtą šeimoje, nuo kurio neproporcingai dažniau nukenčia moterys.“ Konvencijos šalys raginamos suteikti pagalbą smurto aukoms, smurtą kriminalizuoti, turėti kovos prieš smurtą koordinacinius mechanizmus, užsiimti smurto prevencija. Lytinės tapatybės ar tos pačios lyties partnerystės reguliavimo, pripažinimo reikėtų ieškoti kituose dokumentuose – ir nebūtinai Lietuvai negaliojančiuose.
3. „Lytinė tapatybė Konvencijoje minima! Radau naudodamasi(s) CTRL+F funkcija. Seksualinę orientaciją irgi!“ Taip, lygiai po v i e n ą kartą. Nediskriminavimo straipsnis (4 str. 3 dalis) skelbia: „Užtikrinama, kad šios Konvencijos nuostatas, ypač priemones aukų teisėms apsaugoti, Šalys įgyvendintų be diskriminacijos dėl bet kokių priežasčių, pavyzdžiui, biologinės ar socialinės lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo nacionalinei mažumai, turto, kilmės, seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės, amžiaus, sveikatos būklės, negalios, civilinės būklės, migranto arba pabėgėlio statuso ar kito statuso“.
Tai yra daugiau nei dvidešimt kategorijų, dėl kurių Konvencija draudžia diskriminuoti smurto aukas ar nusikaltėlius. Kitaip tariant, vyrai, kurie reikalauja ginti nuo smurto ir juos (deja, dažnai tą prašymą palydėdami vadovėlinio seksizmo tirada), bus ginami ir gaus pagalbą, jei bus smurto lyties pagrindu aukos. Taip pat bus ginami visi kiti žmonės, nepaisant jų bruožų, socialinio ir ekonominio statuso, tapatybės ir t.t. Konvencija, teisingai ir pagrįstai kreipdama didžiąją dalį dėmesio į moterų ir mergaičių patiriamą smurtą, kuris neproporcingai paliečia būtent jas, taiko tiek nacionalinėje, tiek ES, tiek tarptautinėje teisėje visiškai įprastą nediskriminavimo principą ir užtikrina teises bei pagalbą visiems.
4.Lytis ir kažkokie socialiniai aspektai mums – svetimas dalykas, tai yra prieš prigimtį. Konvencija suvienodins ir išniekins lytis. Žvelgiant sociologiškai, mes nesirenkame, turėti ar neturėti socialinę lyties sampratą. Esame socialinės būtybės, turime ir kuriame istoriją, kultūrą, teisines ir politines sistemas. Suprantame save kaip gyvenančius tam tikrame istoriniame laike, priklausančius tam tikrai kultūrai, politinei ir socialinei sistemai, pavyzdžiui, šiuo metu vadovaujamės nacionaline valstybės samprata. Kaip galvodami apie baltų gentis jaučiamės truputį kitokie, tai taip ir moterų vaidmuo bei vyrų vaidmuo mums turbūt neatrodo vienodas dabar ir tada. Jei moterys, uoliai puolančios Stambulo konvenciją laidose ir komentaruose, būtų gimusios kiek daugiau nei šimtą metų anksčiau, joms būtų daug mažiau prieinamos politinės pozicijos ir teisė reikšti savo politines nuomones. Lytis keičia vaidmenis, kaip sąlygos bei visuomenės lūkesčiai lyčiai kinta ir varijuoja tiek geografiškai, tiek istoriškai. Dar sykį, kaip Konvencija apibrėžia, socialinė lytis – arba tiesiog lytis! – yra „socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams“.
5. Sakote, socialinės lyties sąvokos neturime savo teisėje? Sąvoką „gender“ galime rasti tarptautiniuose ir ES teisės aktuose, o jie yra mūsų teisinės sistemos dalis arba privalo į ją būti perkelti. Galima paminėti 2012 m. direktyvą, kuria nustatomi būtiniausi nusikaltimų aukų teisių, paramos joms ir jų apsaugos standartai. Joje „gender“ ir „gender based violence“ minima daugiau nei 20 kartų... Direktyvos tikslai reikalauja su aukomis visuomet elgtis pagarbiai, jautriai individualiai, profesionaliai ir jų nediskriminuojant, todėl smurto lyties pagrindu aukos tampa svarbia sąvoka ir grupe perkeliant direktyvą į Lietuvos teisę. Arba – panagrinėkime gūdžių 2001 m. ES tarybos sprendimą dėl programos, susijusios su Bendrijos pagrindų strategija dėl lyčių lygybės, kuris Lietuvai galiojo visa apimtimi.
Žodis „gender“ angliškame variante minimas 49 kartus (lietuviškai verčiama „lytis“). „Gender equality“, t.y. lyčių lygybei, skirtas 50 mln. finansavimas 2001-2005 m. laikotarpiui. Juo siekta prisidėti prie Bendrijos lyčių lygybės strategijos įgyvendinimo ir remti horizontalaus lyčių lygybės principo įgyvendinimą veiklomis skirtingose srityse, įskaitant, dėmesio, lyčių vaidmenų ir stereotipų („gender roles and stereotypes“). Kadangi sprendimas buvo Lietuvai privalomas, kadangi dalyvavome programoje ir ji seniai baigėsi, galima paklausti savęs, ar nutiko kažkas baisaus, ar dingo lytinė tapatybė ar tradicinė šeima Lietuvoje ar ES? Ne, nenutiko nieko panašaus, nes to ir nebuvo siekiama. Tai tik vienas iš pavyzdžių, kaip žodis „gender“ egzistuoja mūsų viešojoje politikoje ir teisės sistemoje. Be to, dar neaišku, kaip geri vertėjai išverstų lietuviškuose teisės aktuose vartojamą terminą „lytis“. Labai dažnai jis apima būtent socialinius gyvenimo aspektus.
Taip pat skaitykite
Tiesa tokia, kad turėdami vieną žodį lyčiai apibrėžti, pasiklystame – o tiksliau, atsiranda manipuliuojančių ta „spraga“ mūsų žodyne ir sugrėsminančių žodžius, kurių neturime. Iki šiol Lietuvoje „gender equality“ vertėme „lyčių lygybė“, nors, kadangi lyčių lygybės priemonės bando suvienodinti moterų ir vyrų galimybes visuomenėje politinėmis ir socialinėmis premonėmis, o ne suvienodinti moterų ir vyrų reprodukcinius organus, pagal dabar vyraujantį mąstymo principą turbūt turėtume sakyti „socialinių lyčių lygybė“. Kas skamba keistokai, bet nekeičia esmės. Esame socialinės būtybės ir pripažindami žmonėms vienodą orumą (kad ir kaip sunku tą padaryti net dviejų lyčių žmonėms tradicinėje šeimoje), galime kurti ir naudotis viešosios politikos priemonėmis, dėti valstybės, visuomenės, asmenines pastangas, kad nepaisant skirtingos biologinės tikrovės, o taip pat struktūrinių priežasčių nulemtų socialinių pozicijų, pasiektume lygesnių galimybių visiems.
6. Nieko negirdžiu, mums liepia naikinti lytis, pasižiūrėkit į prevencijos skyrių. O ten sakoma: „Šalys imasi būtinų priemonių, kuriomis būtų skatinami socialinių ir kultūrinių moterų ir vyrų elgsenos modelių pokyčiai, siekdamos panaikinti prietarus, papročius, tradicijas ir visą kitą praktiką, grindžiamus žemesnės moterų padėties idėja arba stereotipiniais moterų ir vyrų vaidmenimis“ (12 str., 1 dalis).
Perskaičius straipsnį akivaizdu, kad Konvenciją priėmus staiga nenusileis ateiviai į mūsų visų namus ir neatlikinės lyties keitimo ar naikinimo operacijų. Iš tiesų, skatinama atsikratyti moteris nužmoginančių praktikų ir įsitikinimų. Tame, beje, kviečiami aktyviai dalyvauti vyrai ir berniukai. Apie kokius prietarus, papročius, tradicijas ir praktikas kalbame? Patriarchalines. Pavyzdžiui, kai moteriai prievolės būdu priskiriami tam tikri tipiniai vaidmenys, kaip vaikų auginimas, neatsižvelgiant į jos poreikius, norus ir galimybes, ir vyrui neprisiimant deramos šio darbo ir laimės dalies. Pavyzdžiui, kai moteris tildoma ir jos nuomonė ne tik nesvarbi, bet ir verta paniekos. Pavyzdžiui, kai moteris išnaudojama. Kai moteris laikoma namuose tarnaite, kurią galima terorizuoti už ne tuo laiku ne tokią išvirtą sriubą. Pavyzdžiui, kai moteriai liepiama apsirengti tam tikrus rūbus, kurie leistų vyrui paliesti moterį bet kada bet kurioje vietoje. Pavyzdžiui, kai moters pareiga laikoma mylėtis su vyru, net jei ji nesutinka, tuo metu negali, nenori, jaučiasi psichologiškai prispausta ir pažeminta. Net jei ji ginasi, priešinasi, ir išgyvena košmarą, kuris jos sveikatai ir psichosocialiniam gerovei atsilieps visą gyvenimą.
Jeigu žmonės, šiuo metu pasisakantys prieš Konvenciją, palaiko tokias praktikas kaip tinkamas, tradicines, prigimtines, ir toliau kultivuotinas ir perduotinas ateities kartoms, tuomet jie turi „kitą“ nuomonę apie Konvenciją negu aš. Bet ar tikrai?
