Stambulo konvencija, kuri buvo pasirašyta prieš dešimtmetį, Lietuvoje tapo vienu didžiausių politinių diskusijų objektu per pastaruosius keletą metų. Viešojoje erdvėje įsižiebus aštrioms diskusijoms dėl bandymų svarstyti konvencijos ratifikavimą, Seimo pirmininkė paskelbė, kad Stambulo konvencijos klausimas pavasario sesijos metu Seime nebus nagrinėjamas. Tuo tarpu Seimo narys Mindaugas Puidokas jau kreipėsi į VRK, siekdamas išsiaiškinti galimybę organizuoti referendumą Stambulo konvencijos klausimu.
Kaip rašoma Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto pranešime (VU TSPMI), instituto dėstytojų dr. Johano Baltrimo ir dr. Erikos Leonaitės teigimu, visuomenėje priešprieša Stambulo konvencijos klausimu kyla ne tik dėl mitais apipinto konvencijos turinio, bet ir teisinio išprusimo trūkumo.
Diskusijose dėl Stambulo konvencijos – melagienos
Vienu iš visuomenę supriešinusios diskusijos objektų tapo konvencijos turinys ir jos reguliavimo sritys. Neretai viešojoje erdvėje sklinda melagienos, susijusios su iškreiptu konvencijos tikslu ir priemonėmis. Pasak dr. J. Baltrimo, apgraibomis konvenciją pažįstantys žmonės joje mato skirtingus dalykus, rašoma pranešime.
„Deja, diskusijose galima pastebėti nemažai elementaraus melo, įvilkto į kūrybiškos interpretacijos rūbą. Pavyzdžiui, daug kur viešai rašoma, kad „Konvencijos 12 straipsnis įpareigoja <...> įtraukti į formaliojo švietimo ir mokymo programas socialinės lyties, lytinės orientacijos, lyties tapatybės ar kito statuso aspektus“, nors minimame konvencijos straipsnyje to nėra – jame minimas švietimas, nukreiptas į įsitikinimus, grindžiamus moterų antraeiliškumu po vyrų (inferiority of women). Taip pat teko girdėti, kad ratifikavus konvenciją, būtume priversti keisti Lietuvos Konstituciją – šis mitas yra tiek absurdiškas, kad verčia atsisukti į kitą problemą – jog Lietuvos valdžia jau daug metų grubiai žaloja visuomenės išprusimą bendrajame lavinime, neskirdama reikalingo dėmesio tinkamam teisiniam švietimui“, – teigia VU TSPMI dėstytojas.
Pasak teisininkės dr. E. Leonaitės, konvencijos tikslą atskleidžia pilnas jos pavadinimas – Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo. Konvencija įtvirtina integruotą, holistinį požiūrį į smurto prieš moteris problemos ir smurto artimoje aplinkoje sprendimą, apimant prevenciją, pagalbą aukoms ir smurtautojų atsakomybę.
„Šia konvencija taip pat siekiama prisidėti prie moterų diskriminacijos panaikinimo ir skatinti realią moterų ir vyrų lygybę, nes būtent moterų ir vyrų lygiateisiškumas laikomas pamatu siekiant spręsti smurto problemą. Nors konvencijoje ypatingas dėmesys skiriamas moterų apsaugai nuo visų rūšių smurto, valstybės raginamos jos nuostatas taikyti ir vyrams, kurie tampa smurto artimoje aplinkoje aukomis“, – teigia VU TSPMI dėstytoja.
Anot teisininko dr. J. Baltrimo, konvencija taip pat numato valstybės pareigą sukurti kompleksinį mechanizmą, skirtą siekti anksčiau minėto tikslo. Tai, pasak eksperto, be kita ko, apima koordinuojančios institucijos paskyrimą, duomenų apie smurtą rinkimą ir analizę, švietimą, paramos teikimą pažeidimų aukoms.
„Smurtas artimoje aplinkoje dažnai linkęs kartotis tuose pačiuose šeimos ūkiuose, tad konvencija numato ir darbą su pažeidėjais. Tarp numatytų įsipareigojimų yra ir reikalavimai įstatymų leidėjui numatyti teisinę atsakomybę už tokius veiksmus kaip asmens persekiojimas (kurį žinome anglišku žodžiu „stalking“), įvairių formų psichologinę bei seksualinę prievartą ar priverstinius abortus,“ – sako VU TSPMI ekspertas.
E. Leonaitė priduria, jog konvencijoje nėra nuostatų, itin aktyviai eskaluojamų viešojoje erdvėje – plačiai diskutuojamų klausimų dėl vienalyčių porų partnerystės ar santuokos įteisinimo, vienalyčių porų teisės įsivaikinti; joje nieko nerasime ir apie teisinį translyčių asmenų lytinės tapatybės pripažinimą ar apie daugiau nei dvi lytis. Visi šie klausimai, pasak dr. E. Leonaitės, nėra šios konvencijos reguliavimo dalykas, rašoma VU TSPMI pranešime.
Stambulo konvencija nėra tiesioginio taikymo sutartis
Diskusijose dėl Stambulo konvencijos neretai kyla klausimų ir nesutarimų dėl to, kas nutiktų ratifikavus šią konvenciją. Pasak E. Leonaitės, Stambulo konvencijos ratifikavimas Lietuvai paprasčiausiai sukurtų tarptautinius įsipareigojimus sąžiningai įgyvendinti jos nuostatas. „Kaip numatyta Konstitucijoje, konvencija taptų mūsų teisinės sistemos dalimi. Kita vertus, ji savo pobūdžiu nėra tiesioginio taikymo sutartis, nes tiesiogiai neįtvirtina privačių asmenų teisių ar pareigų. Pavyzdžiui, konvencijos nuostatos negalėtų tapti pagrindu iškeldinti smurtautoją, įpareigoti jį nesiartinti prie nukentėjusiosios, juo labiau – pritaikyti baudžiamąją atsakomybę už, tarkim, persekiojimą. Tačiau valstybei kiltų pareiga priimti atitinkamas konvenciją įgyvendinančias nuostatas, įtvirtinti apsaugos orderio taikymo galimybę, Baudžiamajame kodekse numatyti atsakomybę už persekiojimą“, – pasakoja teisės ekspertė.
Galima teigti, jog konvencija numato platų priemonių spektrą, kurioms reikia teisinio reguliavimo ir organizacinių priemonių. Mokslininkės teigimu, šios priemonės galėtų būti įgyvendintos ir neratifikavus konvencijos, tačiau įsipareigojimo jas įgyvendinti įtraukimas į mūsų teisinę sistemą būtų svarus teisinis argumentas, skatinantis iš tiesų tai daryti. „Tarptautinio priežiūros mechanizmo dėka būtų galimybė gauti autoritetingas ekspertines rekomendacijas dėl tobulintinų dalykų. Galiausiai, tarptautinių įsipareigojimų dėl kovos prieš smurtą prisiėmimas prisideda ir prie tarptautinės valstybės reputacijos“, – teigia dr. E. Leonaitė.
J. Baltrimas priduria, jog Lietuvos įstatymai jau ir taip atitinka didelę dalį konvencijos reikalavimų.
„Turime Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, kai kurios konvencijoje nurodytos veikos yra kriminalizuotos Baudžiamajame kodekse. Tačiau ratifikavus konvenciją reikėtų įdiegti daugiau kompleksinių priemonių, galbūt peržiūrėti susiklosčiusią įstatymų taikymo praktiką, o svarbiausia – konvencija sukurtų tarptautinį įsipareigojimą, kad moterų apsauga nuo smurto būtų nuosekliai ir sistemingai palaikoma,“ – teigia teisininkas.
Pasak dr. J. Baltrimo, neratifikavus konvencijos būsimų kadencijų Seimo valdančiosios daugumos galėtų panaikinti dalį aptariamų mechanizmų, kas iš esmės neprieštarauja Konstitucijai. „Konstitucija šiuo klausimu reikalauja laikytis tam tikrų minimalių standartų ir palieka nemažai laisvės Seimui veikti savo nuožiūra. Jeigu tarptautinė sutartis yra ratifikuota, tarptautinė bendruomenė gali reikalauti vykdyti konvenciją ir tęsti kovą su smurtu prieš moteris. Atsisakyti tarptautinės sutarties pagal Seimo statutą paprastai reikia ne mažiau kaip trijų penktadalių visų Seimo narių, o įstatymą dėl apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje pakeisti ar panaikinti yra kur kas lengviau“, – teigia VU TSPMI dėstytojas.
Socialinė lytis jau egzistuoja Lietuvos teisinėje sistemoje
Šiandien iš 47 Europos Tarybai priklausančių valstybių, Stambulo konvenciją yra ratifikavę 34 valstybės. Tarp Europos Sąjungos narių šios konvencijos, be Lietuvos, taip pat neratifikavo Bulgarija, Čekija, Latvija, Slovakija ir Vengrija. Iš viešai prieinamos informacijos galima matyti, kad kai kuriose Rytų Europos valstybėse konvencija sulaukia panašios kontroversijos kaip ir Lietuvoje. Dr. J. Baltrimo teigimu, konvencija yra tapusi kolosalaus mūšio objektu, todėl politikams reikia nuodugniai apgalvoti tolesnius žingsnius. „Vykstantys procesai atrodo kaip gilėjančio visuomenės susipriešinimo, poliarizavimosi dalis, kas gali nuvesti į katastrofiškus padarinius“, – teigia VU TSPMI dėstytojas.
Daugeliui nerimą kelia konvencijos nuostata, kurioje nurodyta, kad konvencijos tikslams apibrėžiant lytį (ir sprendžiant, ką reikia ginti nuo smurto pagal šią konvenciją) yra referuojama ne į genus, o į „socialiai sukonstruotus vaidmenis, elgesį, veiklas ir bruožus, kuriuos visuomenė laiko priimtinus vyrams ir moterims“.
Dr. E. Leonaitės teigimu, kalbant apie lytį socialiniu aspektu (gender), t. y. biologinę lytį papildančią socialinę ir kultūrinę vyriškumo ir moteriškumo prasmę, svarbu paminėti, jog ši sąvoka yra plačiai vartojama tiek Europos Sąjungos, tiek ir Jungtinių Tautų kontekste. Tiesa, į lietuvių kalbą ji įprastai verčiama tiesiog kaip „lytis“ ir todėl nesukelia didesnių diskusijų. „Taip nutiko, pavyzdžiui, su Tarptautinio Baudžiamojo Teismo statutu, kurio vertime žodis „lytis“ atitinka tiek „sex“, tiek ir „gender“ terminus. Beje, persekiojimas „gender“ pagrindu figūruoja dviejuose šiuo metu Tarptautinio Baudžiamojo Teismo prokuratūros vykdomuose tyrimuose – dėl Talibano veiksmų Afganistane ir dėl Boko Haram grupuotės veiksmų Nigerijoje. „Gender“ sąvoka, referuojanti į socialinius lyčių vaidmenis ir kultūrines lytiškumo normas, taip pat naudojama JT Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro, Pasaulio sveikatos organizacijos, Pasaulio banko ir kitų institucijų dokumentuose. Nors ir neįpareigojantys, jie atskleidžia bendrą tendenciją, kad lytis socialiniu aspektu yra pripažįstama žmogaus realybės dalimi,“ – pasakoja VU TSPMI dėstytoja.
Lyties socialiniu aspektu sąvoka į Lietuvos teisinę sistemą patenka ir per Europos Sąjungos teisę. Direktyvoje dėl nusikaltimų aukų teisių smurtas dėl lyties apibrėžiamas kaip „smurtas, kuris nukreiptas į asmenį dėl to asmens lyties (čia vėlgi vartojama sąvoka „gender“), lytinės tapatybės ar lytinės raiškos arba nuo kurio neproporcingai dideliu mastu kenčia tam tikros lyties asmenys. „Pagal direktyvą, smurto dėl lyties aukos laikomos ypatingai pažeidžiamomis, kaip ir, pavyzdžiui, organizuoto nusikalstamumo ar neapykantos nusikaltimų aukos. Skirtingai nei Stambulo konvencija, ši direktyva jau yra mūsų teisinės sistemos dalis. Be to, pavyzdžiui, Generalinio prokuroro patvirtintose rekomendacijose, kuriose nurodoma, kaip vykdyti ikiteisminius tyrimus dėl neapykantos nusikaltimų, apibrėžiama kaip ne tik genetinė, bet ir socialinė kategorija, ko tam tikrose situacijose tikimasi iš vyrų ir moterų, kas jiems leidžiama, kokios savybės vertinamos. Taigi, net ir neratifikavus Stambulo konvencijos, izoliuotis nuo gender sąvokos nepavyks“, – VU TSPMI pranešime cituojama E. Leonaitė.
Diskusijoje dėl Stambulo konvencijos neretai minima ir lytinės tapatybės sąvoka, kuri, beje, nėra sinonimas lyties socialiniu aspektu sąvokai. Pasak E. Leonaitės, lytis socialiniu aspektu iš esmės reiškia vyrams ir moterims priskiriamus vaidmenis, o lytinė tapatybė yra paties asmens tapatinimasis su konkrečia lytimi. Šis tapatinimasis gali sutapti arba nesutapti su biologine lytimi. Nesutapimo atveju kalbame apie translyčius asmenis. „Stambulo konvencijoje lytinė tapatybė minima vieną kartą, nurodant, kad Konvencijos nuostatos turi būti taikomos be diskriminacijos, be kita ko, lytinės tapatybės pagrindu. Šis pagrindas minimas greta kitų pagrindų, įskaitant rasę, kalbą, religiją, amžių, negalią, seksualinę orientaciją ir kt. Kitaip tariant, Stambulo konvencija nustato, kad apsauga nuo smurto turi būti vienodai taikoma ir translyčiams asmenims. Šiuo požiūriu mūsų teisinė sistema jau yra žingsniu priekyje, nes maždaug prieš dvejus metus Konstitucinis Teismas konstatavo, kad viena iš pagal Konstituciją draudžiamo diskriminavimo formų yra žmogaus teisių varžymas dėl jo lytinės tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos, kuris kartu laikytinas ir žmogaus orumo žeminimu“, – teigia teisininkė.
Pasak mokslininkų, srityse, dėl kurių laužoma daugiausiai iečių, Stambulo konvencija kaip tik nieko naujo ir neįneštų. E. Leonaitės teigimu, Stambulo konvencijos nuostatos dėl kovos su lyčių stereotipais iš esmės atkartoja tai, kas įtvirtinta ir Jungtinių Tautų konvencijoje dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims. Ši konvencija grindžiama prielaida, kad lyčių nelygiavertiškumu, stereotipiniais vyrų ir moterų vaidmenimis grindžiamos praktikos yra pamatinė kliūtis moterų ir vyrų lygiateisiškumui įvairiose gyvenimo srityse, įskaitant politiką, mokslą, švietimą, sveikatos apsaugą ir šeimos santykius.
„Pastarąją konvenciją Lietuva ratifikavo dar 1995 m., prisiėmė iš jos kylančius įsipareigojimus ir periodiškai atsiskaito Moterų diskriminacijos panaikinimo komitetui. Beje, paskutinės šio komiteto rekomendacijos, pateiktos Lietuvai 2019 m., nemažai dėmesio skyrė būtent kovai su lyčių stereotipais. Pavyzdžiui, Lietuva įpareigota imtis priemonių, skirtų pašalinti diskriminacinius lyčių stereotipus ir struktūrines kliūtis, kurios gali sulaikyti mergaites nuo lyčių stereotipų požiūriu „netradicinių“ studijų krypčių ir karjeros pasirinkimo. Taigi, realiai būtent dėl jautriausiais laikomų aspektų, Stambulo konvencija nieko naujo neįneštų. Jos pridėtinė vertė yra konkrečios siūlomos priemonės, kuriomis siekiama kurti Europą be smurto prieš moteris ir be smurto artimoje aplinkoje. Todėl prasmingiausia diskusija būtų apie šias priemones ir jų turinį“, – sako dr. E. Leonaitė.
