Atsitraukiu nuo kompiuterio ir pasiruošiu kavos. Šiomis dienomis mano filmą „Advokatas“ pradėjo rodyti Olandijos kino teatrų platformoje, žiūrovus kviečia kino festivaliai Rusijoje, Australijoje ir Indijoje... Tad susirašinėju su visu pasauliu ir mėgaujuosi savo sėkme. Kodėl tai pabrėžiu, atskleisiu vėliau.
Gurkšteliu kavos ir paskaitęs tėvynės naujienas,vos nepaspringstu. Laisvės partijos narys, Seimo žmogaus teisių komiteto pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius feisbuke skelbia: „!! LIETUVA NĖRA HOMOFOBIŠKA VALSTYBĖ !!“ Pasakoja, kad Europos Parlamentas, kovo 11-ąją paskelbęs Europos Sąjungą LGBTQ laisvės erdve, norėjo įtraukti ir kritiką Lietuvai. Tačiau Tomui užkulisiuose padirbėjus, rašo, „pasiekėme, kad Lietuva šioje rezoliucijoje nebūtų minima“.
Prieš rinkimus, 2020 m. liepos 30-ąją, Tomas tame pačiame feisbuke žadėjo Seime dėsiąs „visas įmanomas pastangas, kad per pirmąsias 100 dienų būtų įregistruoti“ Partnerystės, Lytinės tapatybės pripažinimo įstatymai ir Nepilnamečių apsaugos įstatymo pataisa.
Praėjo 100 dienų, prasidėjo pavasario sesija, o kol kas niekas neregistruota. Pirmas rimtas darbas – Europos mastu „apginta“ Lietuvos reputacija. Nes kas gali būti baisiau, nei homofobišką valstybę pavadinti homofobiška, tiesa?
Vis dėlto Lietuvos homofobiją nusako ne Tomo nuomonė ar kieno nors gera valia, o faktai.
Vis dėlto ne Tomas atsakingas už mūsų šalies homofobiją ir net ne „naciukai“, kaip juos elegantiškai įvardijo apžvalgininkė Indrė Makaraitytė.
LGBT+ žmonės Lietuvoje yra diskriminuojami. Neturime santuokos lygybės ir teisės įsivaikinti, neturime net partnerystės, neturime normalaus lytiškumo ugdymo, transasmenims reikalingos sveikatos apsaugos, sklandžiai veikiančių neapykantos kurstymo įstatymų. Ką turime, tai Nepilnamečių apsaugos cenzūros įstatymą. Metai iš metų nesikeičianti statistika rodo, kad absoliuti dauguma lietuvių nepritaria santuokos lygybei, o nemaža dalis net nenorėtų dirbti kartu su homoseksualiais kolegomis.
Pats viešas mėginimas susidoroti su Tomu taip pat atskleidė Lietuvos homofobiją. Žinoma, kiekvienas turi teisę į savo istoriją, net jei ji tampa simboliu. Tačiau Lietuva yra homofobiška visų pirma ne dėl vienos konkrečios istorijos, o dėl išvardytų neginčijamų faktų visumos.
Vis dėlto ne Tomas atsakingas už mūsų šalies homofobiją ir net ne „naciukai“, kaip juos elegantiškai įvardijo apžvalgininkė Indrė Makaraitytė. Dėl homofobijos šiuo metu kalčiausi šie politikai: Ingrida Šimonytė, Gabrielius Landsbergis ir Gitanas Nausėda.
Leiskite, paaiškinsiu.
Štai konservatorių lyderis ir užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, paklaustas, ar nesibaimina, jog liberalūs partneriai paliks koaliciją, jei nepakaks balsų Stambulo konvencijai ar partnerystei, suokia: „Tiesiog raginu kalbėtis ir nesitikėti, kad be pokalbio viskas bus padaryta, kad „mes paprašėme konservatorių, kad jie balsuotų, o jie nuėjo kaip avelės ir suspaudė mygtukus“. Taip nebūna. Žmonės turi būti įtikinti, reikia diskusijų.“
Taip pat skaitykite
Bravo, Gabrieliau! Pasakykite tai vyro mušamai žmonai. Ji turi įtikinti smurtautoją vyrą, kad galbūt jau ir nebereiktų jos kas vakarą dailinti naujomis mėlynėmis. Na kaip, jau pavyko įtikinti? Jei ne – pati kalta.
Tokia pati logika galioja kuriant lūkestį, kad LGBT+ bendruomenė ar ją be užuolankų palaikantys liberalūs politikai gali įtikinti ne savo rinkėjus ir jų atstovus tapti draugiškus LGBT+. LGBT+ žmonės susodins „naciukus“ ant nusiraminimo kėdučių, paskaitys paskaitą apie žmogaus teises ir Lietuva nušvis vaivorykštės spalvomis. Įtikino, balsuojam!
Premjerė Ingrida Šimonytė prisideda prie to paties puikiai strateguojamo naratyvo. Apie Stambulo konvenciją ir partnerystę ji sako: „Manau, kad nereikia kelti tokio tikslo, kad abu klausimai turi būti priimti būtent pavasario sesijoje. Aš tiesiog norėčiau ramiai ir pagarbiai diskutuoti. <...< Šiuo atžvilgiu turbūt socialdemokratai atrodytų ta bendruomenė, kuri galėtų paremti. Jei tos paramos nebus, deja, tų klausimų priimti tiesiog nepavyks.“
Taip pat skaitykite
Bravo! Jei pritrūks konservatorių balsų, vadinasi, kalti socialdemokratai. Nes socialdemokratų pagrindinis tikslas, natūralu, išsaugoti valdančiąją koaliciją ir konservatorių progresyvų įvaizdį prieš jų liberalią rinkėjų dalį. Nesvarbu, kiek ten pas juos partijoje „naciukų“.
Galiausiai, prezidentas Gitanas Nausėda. Sunku cituoti prezidentą, nes kiekvieną dieną jo nuomonė vis šiek tiek skiriasi. Tačiau pagrindinė jo žinutė, atrodo, mandagumas. Kaip teigia prezidentas, „karštai svarstomi opūs žmogaus teisių ir visuomenės bendrystės klausimai. Labai gerai, kad tai vyksta, blogai – kaip tai vyksta. Šiandien paniekos ir patyčių apraiškų yra abiejose ginčo pusėse ir jų tik daugėja“.
Taip pat skaitykite
Žinote, o aš kviečiu padiskutuoti, ar nereikėtų iš heteroseksualių vyrų atimti teisės vairuoti. Prašau gerbti mano kvietimą diskutuoti. Mokslinio pagrindo neturiu, bet kas galėtų paneigti, kad avarijas dažniausiai sukelia būtent heteroseksualūs vyrai. Tai diskutuokime dabar apie tai. Tik be paniekos ir patyčių!
Štai, kavutę jau išgėriau. Prieikime prie išvados.
Lietuva yra homofobiška valstybė. Už valstybės homofobiją visų pirma atsako valdžia. Tad net jei konservatoriai dėtų pastangas, kaip žadėjo valdančiosios koalicijos sutartyje, dėl partnerystės ir kitų bendrapiliečių lygybei svarbių įstatymų – jie vis tiek liks atsakingi, jei lygybės pasiekti nepavyks.
Bet visa tai tėra teorija, nes dabar jie deda visas pastangas iš anksto apkaltinti bet ką, tik ne save: skubančius, ne taip diskutuojančius, o gal tiesiog socialdemokratus. Lietuvos reputacijos plovimas tarptautinėje erdvėje – šios gudrios strategijos sudėtinė dalis, tad labai gaila, jog jai pasimovė ir Tomas Vytautas Raskevičius. Gitanas Nausėda lygiai taip pat, tarsi ir nori skirtis nuo konservatorių, bet čia su jais dirba koja kojon. Juk svarbiausia puoselėti įvaizdį, mandagumą ir rasti ką apkaltinti, jei kas Europoje klaus.
Ir dar kartą pakartosiu sėdintiems salės gale: taip, Lietuva yra homofobiška. Kiekvienas mūsų turime nuolat dirbti su savo įgytais įsitikinimais ir stereotipais, kad iš šios homofobijos išsilaisvintume. Tai ką siūlau daryti?
Svarbiausia, netapšnokite sau laimingi per petį, didžiuodamiesi: „Va, aš tai neskatinu neapykantos gėjams, nepritariu jų patyčioms ir žudymui!“ To negana.
Matote, Lietuva – ne tik smurtautoja, bet ir pagrindinė auka. Dėl homofobijos kenčia šalies reputacija, ekonomika ir net geopolitinės perspektyvos. Jei patinka, smurtaukite toliau.
Palaikykite konkrečius teisinius pokyčius. Rašykite laiškus politikams ir Seimo nariams. Siekite įvairovės ir atsakomybės savo darbo aplinkoje. Naudokitės galios pozicija, kad aktyviai keistumėte mūsų visuomenę. Aukokite LGBT+ lygiateisiškumą ginančioms organizacijoms. Stiprinkite LGBT+ žmonių balsą. Siekite ne tuščių diskusijų, o realių pokyčių. Ir gal tada, po keliasdešimt metų, savo vaikams paliksime išties nehomofobišką tėvynę.
Ką siūlau politiniams lyderiams? Lyderystę.
O straipsnio pabaigai – žadėtas paaiškinimas, kodėl kalbu apie savo sėkmę. Nes nuoširdžiai tikiu, kad vienintelis būdas LGBT+ žmonėms klestėti tokioje homofobiškoje valstybėje – būti šiek tiek geresniems už kitus. Deja, bet turime dirbti daugiau, siekti plačiau ir jaustis tvirčiau, jei norime išlikti. Faktas, kad valstybė homofobiška, dar nereiškia, kad negaliu mėgautis savo gyvenimu joje. Gyvenimo tikslas tokioje žiaurioje kasdienybėje – begėdiškai puoselėti joie de vivre.
Matote, Lietuva – ne tik smurtautoja, bet ir pagrindinė auka. Dėl homofobijos kenčia šalies reputacija, ekonomika ir net geopolitinės perspektyvos. Jei patinka, smurtaukite toliau. Jums leidus, išpilu kavos tirščius ir grįžtu prie savo darbų.
