Išskirtinis interviu
Gabrielius Landsbergis

Lietuvoje

2021.03.04 05:30

Landsbergis: liberalai apsižvalgę pamatys, kad yra dvi alternatyvos – ne iki galo susikalbantys konservatoriai arba „valstiečiai“ opozicijoje

Modesta Gaučaitė-Znutienė, LRT.lt2021.03.04 05:30

„Labai raginu visus perskaityti Stambulo konvenciją. Manau, kad ten yra vienas sakinys, kuris visus labai trikdo“, – komentuodamas visuomenėje verdančias aistras teigė konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis. Interviu portalui LRT.lt jis kalbėjo ir apie santykius su koalicijos partneriais, ir apie Lietuvos poziciją kai kuriais užsienio politikos klausimais.

Užsienio reikalų ministerijai vadovaujantis Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininkas G. Landsbergis paskutinę vasario dieną dar vienai kadencijai buvo patvirtintas partijos vadovu.

Portalui LRT.lt jis sakė spėjantis, kad tai, jog konkurencijos pirmininko rinkimuose nebuvo, nulėmė laimėti Seimo rinkimai.

– Pirmiausia norėčiau paklausti apie partijos pirmininko rinkimus. Sekmadienį partijos taryba Jus patvirtino pirmininku dar vienai kadencijai. Kaip žinia, kandidatų skyriai iškėlė gerokai daugiau – 16, tačiau kiti 15 vienu metu pranešė rinkimuose nedalyvausiantys, palikdami Jus vieninteliu kandidatu. Tai ar galima tokiu atveju sakyti, kad įvyko demokratijos šventė?

– Manau, kad kandidatai atsisakė, matyt, suprasdami, kad ta demokratija šiandien yra apsaugota. Kitaip tariant, kad kryptis ir mandatas yra suteiktas, mano vertinimu, parlamento rinkimuose, į kuriuos partiją atvedėme, ir mums juose pasisekė. Dabar esame suformavę Vyriausybę, turime programą, pozicijas ir aiškią liniją, kuri atstovauja tai grupei žmonių, kuri pasisakė už mus rinkimuose.

Mano spėjimas, kad atsisakymas dalyvauti ar organizuoti „demokratijos šventę“ tikrąja konservatorių partijos prasme, matyt, buvo patvirtinimas, kad tas mandatas įsigalioja ir partijos pirmininkui. Taip šitai vertinu.

– Žinoma, kad TS-LKD turi gana skirtingus savo sparnus, ir matyti, kad kartais kai kuriais klausimais nuomonės kardinaliai skiriasi net ir pačios partijos viduje. Ar Jūs, kaip partijos pirmininkas, nesulaukiate kritikos iš partijos kolegų, ypač iš krikdeminio sparno, dėl viešumoje partijos vardu išsakomų pozicijų?

– Yra keletas dalykų. Pirma – tai, kad mūsų partija, kaip ir jūs sakote, yra jungtinė, sudaryta iš skirtingų flangų, tai Europos kontekste yra gana dažnas atvejis. Ta pati Vokietijos CDU partija (Vokietijos krikščionių demokratų sąjunga – LRT.lt) yra dvi partijos – bavariškoji CSU (Krikščionių socialinė sąjunga – LRT.lt) ir likusios Vokietijos CDU. Tas jungtinumas yra gana dažnas ir suformuoja tam tikrus vertybinius išsiskyrimus. Tai nėra savaime keista.

Iš išorės gal ir atrodo, kad „gal jūs pagaliau susitarkite“, bet partijai tai nebūtinai yra žalinga.

Antras dalykas yra tai, kad partija stipri tuo, kad ji gali turėti klausimų, dėl kurių ji sutaria nesutarti, dėl kurių galime turėti skirtingas nuomones partijoje. Jeigu mes randame konsensusą, jei sugebame susiderėti partijos viduje ir išeiti su bendra nuomone, be abejonės, tai yra labai paveiku. Tada ir Seime diskusija yra stipresnė, nes galime turėti vieną frontą. Bet kartais to padaryti nepavyksta.

Esame turėję tokią situaciją anksčiau – ar dėl vertybinių, ar dėl ekonominių, socialinių klausimų, – kai nuomonės išsiskirdavo ir mes eidavome laisvu balsavimu, net ir būdami opozicijoje.

Taip pat skaitykite

Iš išorės gal ir atrodo, kad „gal jūs pagaliau susitarkite“, bet partijai tai nebūtinai yra žalinga. Mes leidžiame turėti skirtingas nuomones, nesusipykstame dėl to, žinome, pažįstame vieni kitus pakankamai gerai, suprantame, kur esame, ir einame balsuoti į Seimą. Seime – kaip pavyksta, taip. Tai, vis dėlto, vertinu kaip privalumą.

Dėl mano asmeninės pozicijos – kai kuriais klausimais aš turiu nuomonę, ji nebūtinai atitinka garsiau šnekančių tam tikrų partijos žmonių nuomonę. Partijoje tikrai yra gausybė įvairių nuomonių. Aš dažnai pabrėžiu, kad tai yra mano asmeninė nuomonė, tam aš turiu konstitucinę teisę.

Man atrodo, kad visuomenėje yra gana suprantama, kad kai kas yra pirmininko pozicija, kad jis save tokiu būdu pristato visuomenei.

Esu, rodos, 2015 ar 2016 metais pasisakęs dėl Partnerystės įstatymo, kad, tokiam įstatymui esant Seime, aš jį palaikyčiau. Nuo savo nuomonės niekada neatsitraukiau, jos nepakeičiau ir net dar vienus pirmininko rinkimus laimėjau po to pasakymo. Tai, matyt, partija supranta, kad išsiskiria nuomonės.

– Suprantama, kad šiuo metu svarbiausias klausimas yra pandemijos suvaldymas. Bandydama suvaldyti pandemiją Vyriausybė padarė įvairių žingsnių ir kai kurie jų, tarkime, judėjimo tarp savivaldybių ribojimas, sulaukė kritikos kaip nelogiški ar pertekliniai. Kaip Jūs atsakytumėte į tokią kritiką?

– Nuo pat pandemijos pradžios stengiuosi nedalyvauti asmeniškai diskusijoje, kuri tampa, kaip ir tapdavo „valstiečių“ valdymo laiku, labai politizuota – kaip politinės darbotvarkės dalis, visi turime nuomonę apie dalykus. Man atrodo, kad tai yra stipriai epideminė diskusija, žmonės, kurie ilgus metus studijavo apie virusų plitimą, čia turi geresnę nuomonę, negu aš.

Aš galiu pažiūrėti tik iš perspektyvos, kokią situaciją mes paveldėjome. Gruodžio viduryje ir artėjant Naujiesiems metams Lietuva buvo bene blogiausią situaciją turinti valstybė Europoje ir, rodos, net pasaulyje. Mes labai degėme. Reikėjo daryti viską, ką įmanoma, kad situaciją stabilizuotume.

Nenoriu ieškoti kaltų dėl to, kaip mes atėjome iki tos padėties, kas ką prižiūrėjo, ką leido, ką uždraudė, kas kam tiko iki tada. Bet kai paveldėjome tą padėtį, reikėjo daryti visus įmanomus žingsnius.

Dabar stebiu situaciją aplink mus ir tolėliau Europoje. Prieš savaitę susitikau su Slovakijos premjeru. Sekmadienį Lietuvos ambasada Briuselyje organizavo renginį, o jo metu Slovakijos premjeras atsistojo ir pasakė: „Aš turiu eiti į Vyriausybės posėdį.“

Klausiau, kas atsitiko, kad sekmadienio vakare vyksta posėdis. Jis atsakė: „Pagal mirtis staiga pasiekėme pirmą vietą Europoje ir nebeturime, ką uždaryti, nes viskas tiesiog yra uždaryta.“ Situacija panaši kaip Lietuvoje, tik keli nedideli atlaisvinimai, ir naujos atmainos lėmė tai, kad jie turi dar griežčiau uždaryti, nors praktiškai nelabai bėra ką uždaryti – parduotuvės uždarytos, kirpyklos uždarytos, priešingai nei Lietuvoje. Ir štai, virusui užteko to trupučio kontakto, leidusio paplisti.

Matome situaciją Estijoje. Nepaprastai sparčiai kyla viskas po to, kai nauja Vyriausybė pristatė naujus atlaisvinimus.

Aš esu prie tokių rezervuotų entuziastų Vyriausybėje vien dėl to, kad matau nepaprastai daug blogų pavyzdžių kitur pasaulyje.

Ką mes turime? Matome, kad viskas yra nepaprastai trapu. Emociškai aš puikiai suprantu visus, kurie nori pasakyti „gana“, kurie nori išeiti į lauką, į kavinę susitikti su draugais ar artimaisiais – tiesiog pradėti normalų gyvenimą. Bet mes matome, kad, žengus vienu žingsniu per daug, reikia žengti septynis žingsnius atgal. Šiandien galime džiaugtis, kad veikia kirpyklos, bet padarę klaidą galime turėti tokią situaciją, kad grįžtume atgal į gruodžio mėnesį. Toks yra mūsų aplinkinių valstybių pavyzdys.

Tai šiek tiek pristabdo entuziazmą. Baugu yra žaisti žmonių lūkesčiais, pažadant kažką, sakyti, kad viskas gerėja. Taip, iš tikro yra tų gerų signalų, bet, kita vertus, supranti, kad viskas yra taip trapu ir kad bet kada galime grįžti atgal.

Aš esu prie tokių rezervuotų entuziastų Vyriausybėje vien dėl to, kad matau nepaprastai daug blogų pavyzdžių kitur pasaulyje. Turiu galimybę pabendrauti su tais žmonėmis, kurie turi priimti labai sunkius sprendimus dėl trečio, ketvirto uždarymo ir pan. Labai linkiu, kad mes ten neatsidurtume.

Taip pat skaitykite

– Itin daug aršių diskusijų paskutiniu metu kyla partnerystės ir Stambulo konvencijos klausimais. Kaip Jūs vertinate vykstančią viešąją diskusiją? Ir kokia yra Jūsų paties asmeninė pozicija šiais klausimais – minėjote, kad Partnerystės įstatymą palaikytumėte, o kaip su Stambulo konvencija?

– Dabar diskusija yra pasidariusi labai asmeniška. Atrodo, kad vienai pusei atstovauja ponas Raskevičius, o kitai – kunigas Toliatas, netikėtai tapęs tam tikru simboliu. Aš pritariu tam, ką sakė premjerė, – diskusija pirmiausia turėtų būti su argumentais, ko viename ar kitame įstatyme ar nutarime yra, ko reikėtų ir kodėl.

Pirmiausia, norėčiau, kad partijos ir mūsų kolegos koalicijoje, kurie įtraukė šiuos klausimus ir į koalicijos sutartį, imtųsi stipresnės lyderystės pristatydami šiuos klausimus visuomenėje, komunikacijoje, kodėl manome, kad to reikia. Man rodos, kad tai yra palikta savieigai, ir štai mes matome, kaip „valstiečių“ lyderiai, žinomi verslininkai, dabar jau rašo laiškus į Seimą ir veržiasi į kovą, bet nesulaukia atsako.

Matau, kad viskas liepsnoja vertybinių ir kultūrinių karų liepsna. Jei negrąžiname tos diskusijos į konstruktyvią formą, nemanau, kad ji yra labai sveika valstybei.

Poreikis diskusijai, debatams yra ir, manau, yra galimybė tai padaryti gerokai civilizuočiau, nei yra daroma dabar su deglais ir šakėmis, šauksmais, riksmais. Tai, ką mes dabar matome, yra labai nekonstruktyvu. Jeigu dabar su šiandienine emocija ta diskusija vyktų Seime, būtų labai sudėtinga atskirti pelus nuo grūdų – kokių įstatymo pataisų iš tikro reikia?

Kalbant apie Partnerystės įstatymą, manau, kad visuomenėje jis yra teisiškai pribrendęs. Tie klausimai turėtų būti išspręsti, tokia dabar yra realybė, nekalbant apie vertybinį požiūrį. Žmonės turi teisę apginti save, savo gyvenimą teisiniu būdu, galėti paveldėti turtą, paskirti žmogų, kuris jais rūpintųsi. Tai yra paprasčiausias žmogaus orumo klausimas, kuris dabar yra neišspręstas, o turėtų būti.

Kiti dalykai, galbūt, reikia žiūrėti, ką iš tikro sprendžia. Ar mes esame įsitikinę, kad Stambulo konvencija, kuri dabar sulaukia tokios didelės priešpriešos, sprendžia realiai smurto klausimą? Gal mums reikia diskusijos apie smurtą artimoje aplinkoje ir kitus praktinius dalykus? Kadangi matosi, jog vertybinė diskusija tik padalija valstybę ir toliau neleidžia mums judėti į priekį, tai gal tuomet reikia kalbėti apie praktinę to reikalo pusę? Gal tada atsirastų kompromisas ar kiti dalykai?

Matau, kad viskas liepsnoja vertybinių ir kultūrinių karų liepsna. Jei negrąžiname tos diskusijos į konstruktyvią formą, nemanau, kad ji yra labai sveika valstybei.

– Bet įsivaizduokite – ateinate rytoj į Seimą ir balsuoti pateikiami šie du klausimai. Kaip balsuojate?

– Dėl partnerystės balsuočiau už, esu tą sakęs. Stambulo konvenciją, turbūt, irgi palaikyčiau. Bet aš suprantu, kad mano kolegų frakcijoje nebūtų dauguma, kurie būtų taip tikri iškart dėl tokio balsavimo. Tiesą sakant, tos diskusijos dar nebuvo.

Labai raginu visus perskaityti Stambulo konvenciją. Manau, kad ten yra vienas sakinys, kuris visus labai trikdo. Bet, perskaičius bendrą kontekstą, pradėjus diskusiją, gal ir nuomonių atsirastų. Kol kas diskusija nevyksta. Aš esu ją perskaitęs, aš suprantu tą sakinį, kuris trikdo. Kadangi nepalaikau jokios diskriminacijos, nemanau, kad diskriminacija yra geras reiškinys, tas sakinys manęs neišverčia iš klumpių, tačiau suprantu, kad kitiems žmonėms gali atrodyti kitaip.

Bet tada aš raginu kolegas, kurie tą diskusiją pradėjo, imtis ir ginti tai, jei jie nori, kad tai būtų apginta, nes kitaip gali būti, kad žmonės bus paprasčiausiai neįtikinti.

– Minėjote, kad Jūsų frakcijoje didelė dalis kolegų nepritartų, o kai kurie jų ir viešai agituoja prieš Stambulo konvenciją, prieš Partnerystės įstatymą. Nebijote, kad liberalios partijos tiesiog pasakys „jūs nesusikalbate, mums čia nėra ką veikti, mes iš koalicijos išeiname“?

– Yra vienas labai aiškus dalykas. Kolegos liberalai apsižvalgę pamatys, kad yra dvi alternatyvos – ne iki galo susikalbantys konservatoriai arba „valstiečiai“ opozicijoje. Kalbėtis su ponia Širinskiene partnerystės klausimu, mano spėjimu, būtų sunkiau.

Tiesiog raginu kalbėtis ir nesitikėti, kad be pokalbio viskas bus padaryta, kad „mes paprašėme konservatorių, kad jie balsuotų, o jie nuėjo kaip avelės ir suspaudė mygtukus“. Taip nebūna. Žmonės turi būti įtikinti, reikia diskusijų.

Beje, kompromiso paieška yra labai svarbus dalykas ir mes nelabai to politikoje propaguojame. Dažnai yra viena nuomonė, vienas sprendimo kelias. Kai kuriais klausimais gal ir galima, bet žmogus sutiktų balsuoti, jeigu matytų įstatyme saugiklius, kurie jį nuramintų ar pan. Diskusija yra nepaprastai svarbus dalykas norint sutelkti žmones balsuoti. Manau, kad tai reikia pradėti daryti greičiau.

– Kalbant apie „valstiečius“, prieš porą savaičių jie pristatė šešėlinį ministrų kabinetą ir akcentavo norą padėti dabartinei Vyriausybei. Kaip Jums šis darinys? Galbūt susitiktumėte su šešėliniu užsienio reikalų ministru pasidalyti įžvalgomis?

– Esu suplanavęs susitikimą su juo. Žiūriu visiškai normaliai. Manau, kad tai yra geras mėginimas konstruktyviai dalyvauti politikoje iš opozicijos pusės. Gal yra sunkiau sudėlioti kai kuriuos dalykus, nes dalis yra ne Seime.

Tačiau pagalbos, pasiūlymų kol kas neteko matyti, o daugiau yra nuožmios kritikos, asmeninės kritikos. Bet tebūnie. Tai yra opozicija ir kaip ji nuspręs dirbti, taip ir dirbs. Jeigu ji nori dirbti konstruktyviai ir su patarimais – tai yra labai sveikintina ir malonu.

– Apžvalgininkai, politologai pastebi tarp prezidentūros ir valdančiosios daugumos, Vyriausybės tvyrančią įtampą, tai iliustruoja ir klausimas dėl to, kas turėtų atstovauti Lietuvai Europos Vadovų Taryboje. Yra tos įtampos? Kaip apskritai vertinate santykius su prezidentūra?

– Manau, kad prezidentas labai norėjo nebūti vertinamas taip, kaip buvo vertinamas pirmuosius metus dirbdamas su „valstiečiais“. Jis susilaukė nepaprastai daug kritikos leidęs dirbti Jaroslavui Narkevičiui, atleidęs Roką Masiulį ir t. t. ar dėl Aurelijaus Verygos, kai atrodė, kad tiko visi sprendimai.

Visuomenė tą labai kritiškai vertino ir mestasi buvo į kitą pusę, bandant būti aktyviu dalyviu, kritikuoti kiekvieną Vyriausybės žingsnį. Kritikos yra daugiau, bet manau, kad gal kartais mes per daug sureikšminame tą diskutavimą. Vis tiek viskas susiveda į realius veiksmus. Jeigu veiksmai signalizuoja, kad darbas vyksta – ambasadoriai paskiriami, skiepijimas vyksta, gyvenimas valstybėje vyksta, reiškia, visa kita yra tik politinis fonas, jis patraukia dėmesį, sukuria daug emocijų, bet daro mažai įtakos realiems darbams.

– Neseniai Lenkijos spaudoje buvo įvykdyta informacinė ataka, Jūs tapote melagingų naujienų taikiniu. Kaip manote, kodėl taip įvyko? Norėta pakenkti Lietuvos ir Lenkijos santykiams?

– Gal ir taip. Manau, kad pirmi keli mėnesiai buvo tikrai aktyvūs, ypač kalbant apie mūsų Rytų partnerius ir tą pačią Rusiją. Lietuva nuskambėjo ir dėl sankcijų, ir dėl pono Borrellio vizito, tų pasisakymų būta. Tai, matyt, tokie įspėjamieji šūviai iš kažkur Rytuose galėjo nuskambėti.

Tai manęs nestebina, sakyčiau, kad tai reiškia, jog atkreipia dėmesį, stebi, mato, kad dirbame, o tai įkvepia dirbti toliau.

– Buvusi Vyriausybė didžiavosi itin pagerinusi Lietuvos ir Lenkijos santykius. Kaip Jūs matote tolesnį Lietuvos ir Lenkijos santykių vystymąsi, ypač turint omenyje kai kuriuos vertybinius klausimus?

– Manau, kad Lenkija ilgą laiką turėjo platų ir ryškų požiūrį į kai kuriuos vertybinius klausimus Lietuvoje – dėl tautinių mažumų situacijos, dėl pavardžių rašymo ir gausybės kitų klausimų, kurie visada būdavo mūsų darbotvarkės smaigalyje. Lygiai taip pat Lietuvoje yra ne vienas politikas ar politinė partija, kurie tikrai rūpinasi situacija Lenkijoje, tam tikrais momentais, kurie mus pasiekia.

Tie klausimai yra paminimi tiek iš Lenkijos pusės, tiek iš mūsų. Nesislepiame nė vieni už to, kad nematome ar kad nerūpi. Man atrodo, kad yra normalu ir net broliška atkreipti dėmesį, kad kažkas kelia rūpestį. Bet vis dėlto, būdami tikrais strateginiais partneriais, mes turime turėti ir tikrą strateginę darbotvarkę. Nepaisydamos to, kuri valdžia yra Lietuvoje ar Lenkijoje, mūsų valstybės turi turėti bendrą strateginę darbotvarkę.

Tikrai matau daug perspektyvų dirbti, gilinti mūsų santykius, tačiau nepamenant vertybinių dalykų.

Mes kalbame apie mūsų bendrus infrastruktūros, energetikos, gynybos projektus, kurie iš esmės garantuoja mūsų abiejų valstybių ar net Lenkijos ir Baltijos valstybių saugumą. Man rodos, reikėtų nepamesti šito akcento. Dabar mes URM diskutuojame tiek viduje, tiek su kolega Lenkijoje apie strateginės darbotvarkės poreikį, kokie yra mūsų pagrindiniai uždaviniai.

Ne taip seniai buvome susitikę Varšuvoje, netrukus, greičiausiai, bus dar vienas susitikimas. Tikrai matau daug perspektyvų dirbti, gilinti mūsų santykius, tačiau nepamenant vertybinių dalykų.

– Neseniai kilo triukšmas dėl Jūsų kolegos Žygimanto Pavilionio vizito Sakartvele. Opozicija reikalauja jį šalinti iš komiteto pirmininko pareigų, sako, kad grasindamas sankcijomis jis pakenkė Lietuvos ir Sakartvelo santykiams. Ar iš tikro buvo pakenkta santykiams?

– Reikia suprasti, kad Ž. Pavilionis visų pirma yra Seimo narys. Seimo nariui paprastai yra suteikiamos platesnės galimybės komentuoti įvykius, diskutuoti ir suprantama, kad tai nekenkia tiesiogiai valstybiniams santykiams, nes jiems dažniausiai atstovauja ministrai, Vyriausybė arba, kaip yra Lietuvoje, prezidentas ir Vyriausybė dalijasi funkcijas svarbiausiais užsienio politikos klausimais. Dažniausiai būtent šie žmonės yra atstovai, kurie nacionalinę liniją siūlo.

Kalbėjausi su Sakartvelo ministru. Mūsų pozicijos daugeliu klausimų tikrai sutampa – apie tai, kas Lietuvai svarbiausia, kas vyksta Sakartvele, kad ši valstybė judėtų arčiau ES ir NATO. Dėl to mes visiškai sutarėme ir tai matome, bet Lietuva pabrėžė, kad demokratijos svarba judant yra nepaprastai didelė. Jeigu Sakartvelas toltų nuo demokratijos, toltų ir NATO bei ES.

Dėl Žygimanto galiu tik pakartoti, kad pasitikiu jo, kaip Seimo nario, gera valia, geromis intencijomis. Dėl tam tikrų formuluočių, kurios buvo išsakytos, – aš, kaip Seimo narys, galbūt būčiau taip nesakęs, nes gal situaciją matau kiek kitaip. Bet vėlgi, aš palieku Seimo nariams teisę atstovauti savo rinkėjams taip, kaip jie mato geriausiai.

– Kalbant apie Rytų partnerystės šalis, matome, kad Armėnijoje kyla neramumai, Sakartvele taip pat kalbama apie susidorojimą su opozicija. Ar nesusidaro įspūdis, kad šios valstybės iš tikro suka tolyn nuo ES ir kad bendrija nebėra tokia aktuali ir reikalinga?

– Neatmesčiau, kad tose valstybėse daug veiklos yra ir iš nedraugiškų valstybių, kurios labai stipriai norėtų, kad šios valstybės suktų tolyn nuo ES ar bendrų vertybių lauko. Man rodos, labai yra svarbu pačiai ES apsispręsti, kad ir ES, bent jau Lietuva, nenori pamesti tiek Sakartvelo, tiek kitų valstybių iš savo matymo lauko, jei reikia pagalbos, padėti yra įmanoma.

Dažnu atveju taip, tokia emocija kyla, kad, atsitikus vienam ar kitam įvykiui, pasmerkti ir nubraukti tai, kas buvo iki šiol, yra priimtina, tokia reakcija labai greitai gali kilti. Bet reikia labai atsargiai taip galvoti, nes tokios mintys atstumia ir dar tolina tą valstybę nuo bendrų vertybių lauko. Reikia ieškoti, kas jungia, ir padėti tai valstybei įveikti sunkumus, kurie yra iškilę. Čia daugiau kalbant apie Sakartvelą.

Armėnija, aišku, yra sudėtingas labai atvejis, ten tikrai yra aktyvi Rusija, ji mėgina kelti sumaištį, žaisti visose pusėse, aišku, dėdama visas pastangas, kad Armėnija nejudėtų prie ES. Aišku, ES irgi yra ganėtinai toli nuo Armėnijos. Suartėjimą reikėtų užtikrinti.

Šiais metais yra suplanuotas Rytų partnerystės vadovų susitikimas. Labai noriu tikėti, kad jis bus gyvas ir jame dalyvaus ir Armėnija, ir kitos regiono valstybės, su jomis būtų apie ką pakalbėti ir būtų galima pasiūlyti Europos pagalbą ten, kur jos reikės.

– Kokia yra Lietuvos pozicija dėl ES Rusijai taikomų sankcijų – ar tenkina tai, kas priimta, ar norėtųsi griežtesnių?

– Šiandien tai yra, ko gero, geriausia, ką mes galime turėti. Vien dėl to, kad toks yra sutarimas ir tokia yra sutarimo procedūra. Vis dėlto, kad 27 valstybės, kartais turėdamos skirtingą geopolitinį požiūrį, rastų bendrą kalbą, kuria kalbėtų su didele kaimyne, nėra dažnas atvejis. Džiaugiuosi, kad tą kalbą pavyksta išlaikyti.

Aš asmeniškai norėčiau, kad Europa turėtų ne tokius amerikietiškus ar europietiškus kalnelius santykiuose su Rusija, kai yra nuosmukis ir tada yra bandoma ieškoti, kaip tą santykį vėl gerinti, o tada vėl nuosmukis. Norisi, kad turėtume tokį nuoseklų požiūrį, kad tai yra režimas, kuris veikia pagal tam tikras savo kuriamas taisykles ir tos taisyklės labai mažai keičiasi jau daugiau nei dešimtmetį.

Anksčiau, prieš karą Gruzijoje, dar gal buvo tikinčiųjų, kad galima palaikyti strateginį dialogą su Rusija, bandyti kažkokias gilesnes sutartis pasirašyti ir tuos santykius kitaip gilinti, bet manau, kad Sakartvelas, vėliau Ukrainoje pradėtas karas įrodė, kad tai nėra teisės viršenybe santykius su partneriais grindžianti valstybė. Tai yra agresyvus režimas, kuris karą naudoja kaip politikos tąsą, ir ne taip jau retai.

Įvardiję tai, nusistatę santykį su tokiu režimu, mes šiek tiek ramiau eitume ir nebūtų tokių didelių kylančių lūkesčių ir labai didelių nuosmukių, kai tie lūkesčiai neįsigyvendina.

– Ar Lietuva drauge su kitomis Baltijos valstybėmis dėl savo principingos pozicijos Rusijos atžvilgiu nelieka kartais vienos, kuomet ES senbuvės labiau paiso savo interesų?

– Suprantama, kad Lietuva, Latvija ir Estija atstovauja tam tikram požiūriui ir tas požiūris yra pagrįstas mūsų geografiniu artumu bei Rusijos pažinimu. Bet aš noriu pabrėžti, kad, tarkime, Pietų valstybės turi labai aiškų požiūrį į Turkiją, Ispanija turi labai aiškų požiūrį į Lotynų Ameriką ir t. t.

Natūralu, kad mes, turbūt, niekada negalėsime suprasti Venesuelos situacijos taip gerai, kaip supranta ją Ispanija. Bet įsiklausymas visą laiką yra. Mes klausomės kolegų, mes bandome diskutuoti. Ispanijos užsienio reikalų ministrė atvažiuos į Lietuvą ir aš pats pasiūliau, kad vienas iš mūsų aptariamų klausimų būtų demokratija Venesueloje.

Aš puikiai suprantu, kad mūsų kompetencija šiame žemyne nėra ir niekada nebus tokia, kaip jų. Bet aš jaučiu, kad mūsų kompetencijos įvertinimas egzistuoja, mes turime tikrų žinių, didesnių nei kiti gebėjimų suprasti šaltinius.

– Seimo Užsienio reikalų komitetas pritarė siūlymui, kad Lietuva pasitrauktų iš „17+1“ formato, pasipiktinimą Pekine sukėlė tai, kad į šio formato viršūnių susitikimą vyko ne prezidentas, o susisiekimo ministras. Jūsų kolega Ž. Pavilionis sako, kad judama link ekonominės atstovybės Taivane atidarymo. Kaip tai gali paveikti Kinijos importą į Lietuvą ir kitus svarbius su Kinija susijusius klausimus?

– Pirmiausia Lietuva turi žiūrėti, kaip yra geriausiai atstovaujama Lietuvos interesams ar kaip juos galima geriausia apginti. Jeigu mūsų interesai geriausiai ginami dvišaliu formatu arba ES, tai tuose formatuose mes turime daugiau ir dirbti.

„17+1“ formatas, mano požiūriu, nėra naudingas Europai, jis skaldo Europą dėl to, kad dalis valstybių turi kitokią nuomonę apie Kiniją nei likusios valstybės. Kitas dalykas, jis yra Lietuvai beveik neatnešęs jokios naudos. Aš nesakau kaip Užsienio reikalų komitetas, kad mes traukiamės ir jau šiandien tai yra pabaiga, bet mes tikrai turime pervertinti, kaip Lietuvai kurti santykius su Kinija yra naudingiausia. Tai yra tokia pragmatinė politika, ji turi vyrauti.

Atstovybės Taivane klausimo aš, galbūt, su tuo tiesiogiai nesiečiau. Lietuva yra, rodos, viena iš dviejų ES valstybių, kurios neturi užmezgusios verslo ryšių su Taivanu. Šita klaida turi būti ištaisyta, mes turime prisijungti prie to būrio valstybių, kurios efektyviai šį įrankį naudoja. Tai yra stipri ekonomika, iš kurios Lietuvai galima nemažai pasimokyti.

„17+1“ formatas, mano požiūriu, nėra naudingas Europai, jis skaldo Europą.

Tikiuosi, kad nekils didesnių klausimų dėl mūsų ryšių su Kinija.

– Turint omeny, kad prieš pusantro mėnesio pareigas pradėjo eiti naujas JAV prezidentas, kokie yra Lietuvos lūkesčiai dėl santykių su šia valstybe artimiausiu laikotarpiu?

– Išskirčiau du pagrindinius dalykus. Pirmasis būtų Amerikos įsitraukimas į Rytų partnerystės regioną. Tikrai, kai ponas Bidenas pasakė, kad Amerika grįžo, tai mes norime pamatyti ją grįžtančią ir į Sakartvelą, Ukrainą, kitas valstybes. Drauge ir Lietuvai yra labai svarbu, kad mūsų strateginiai tikslai šiame regione tikrai sutaptų.

Antras dalykas, aišku, yra iškelta demokratijos stiprinimo idėja. Mūsų Vyriausybė yra išsikėlusi šį klausimą prie strateginių tikslų. Mes matėme tam tikrus silpnėjančios demokratijos požymius ir Lietuvoje, tai nuteikė ne taip jau šauniai. Ši Vyriausybė, koalicija, atėjo su pažadu stiprinti demokratiją tiek Lietuvoje, tiek ten, kur mums tai yra pasiekiama padėti kitoms valstybėms tai daryti.

Jeigu mes suremtume pečius, tikrai daug galima nuveikti ir šioje strateginėje srityje. Labai tikiuosi, kad naujoji administracija jaus pakankamai pasitikėjimo, kad gali rimtai įsitraukti į tarptautinę erdvę, nes aš tikrai įsivaizduoju, kad didelių iššūkių yra ir vidaus politikoje. Lietuva tikrai bus strateginė partnerė ne vienu klausimu.