Nuomonės

2021.02.28 15:34

Simonas Bartulis. Politinio diskurso taisyklės nukreiptos prieš LGBTQ, o ne jų oponentus

Simonas Bartulis, LRT.lt2021.02.28 15:34

Skaitant konservatyviai nusiteikusių autorių komentarus apie LGBTQ teises, galima pamanyti, kad LGBTQ teisių gynėjai jau monopolizavo pasaulį. Susidaro įspūdis, kad žiniasklaidą (ypač LRT), teismus, ligonines ir net jūsų „Netflix“ paskyrą kontroliuoja homoseksualai.

Tačiau šis visa kontroliuojantis mistinis engėjas, atrodo, ne toks ir galingas, nes nuo tada, kai prieš beveik du dešimtmečius buvo priimtas Lygių galimybių įstatymas, Seimas nepriėmė nė vieno LGBTQ teises remiančio teisės akto. Kita vertus, galima įvardyti daugybę sėkmingų bandymų apriboti mūsų teises, pavyzdžiui, apibrėžti šeimą kaip heteroseksualią sąjungą ar cenzūruoti LGBTQ turinį žiniasklaidoje.

Turint tai omenyje, nereikėtų stebėtis, kodėl visuomenės nuomonė tos pačios lyties teisių klausimais stagnuoja, o tokias iniciatyvas kaip partnerystės įstatymai nepaprastai sunku priimti.

Politika yra nukreipta prieš mus, o ne tuos, kurie laikosi konservatyvių pažiūrų LGBTQ teisių atžvilgiu. Mes negyvename pasaulyje, kuriame LGBTQ teisės yra perteklinės, jau nekalbant apie tai, kad jos būtų priverstinai primetamos ar dominuotų. Žaidimo taisyklės daromos nelygios trimis pagrindiniais būdais, nors LGBTQ priešiška propaganda ir siekia tai nuslėpti.

1. Nutildymas stigmatizuojant

Socialinių grupių stigmatizavimas gali pasireikšti įvairiomis formomis, pradedant paprasčiausia nemeile ir baigiant aktyvia diskriminacija. Stigmatizacija ištakos dažnai būna platesnės nei vien teisinė diskriminacija ir apima moralines vertybes, istoriją ar net ekonomines sąlygas.

Įvairių tyrimų duomenimis, Lietuvos gyventojai LGBTQ žmones vis dar vertina neigiamai. „Pew“ praneša, kad daugiau nei 70 proc. lietuvių homoseksualumą laiko nepriimtinu – platus ir drąsus teiginys, tiesiogiai net nesusijęs su santuoka. Maždaug 40 proc. lietuvių nenori gyventi ar dirbti su homoseksualais, taigi ši grupė patenka tarp labiausiai nemėgstamų šalyje.

Stigma yra keblus dalykas – žmonių nepriversi mylėti ar gerbti kitus. Tai galima pasiekti tik ilgamečiu sunkiu darbu ir geresniu grupių, kurių žmonės bijo, pažinimu. Vyraujančios stigmatizuojančios nuostatos rodo, kad naratyvas apie pasaulį valdančius homoseksualus, kurį taip įnirtingai skleidžia anti-LGBTQ aktyvistai, yra toli nuo tiesos – neigiamas požiūris į LGBTQ Lietuvoje nėra išimtis, o labiau taisyklė.

Svarbu pažymėti, kad dominuojantis neigiamas požiūris į grupę nereiškia, jog ji bus diskriminuojama teisiškai. Tačiau jis sukuria aplinką, kurioje ginti LGBTQ teises tampa daug sunkiau nei pasisakyti prieš jas.

Bet kuris asmuo, viešai pasisakantis už LGBTQ teises ar prisipažįstantis priklausąs LGBTQ bendruomenei, rizikuoja būti iškoneveiktas piktavalių anoniminių komentatorių internete ar net sulaukti grasinimų nužudyti. Jiems kyla grėsmė būti atstumtiems savo šeimos narių ar bendradarbių, nes, atsižvelgiant į vyraujančias nuotaikas, didelė tikimybė, kad jie bus nusistatę prieš homoseksualumą.

Todėl nedaug žmonių išdrįsta viešai kovoti už savo teises. Prieš LGBTQ pasisakantys aktyvistai gali tvirtinti, kad „nebeleidžiama sakyti nieko blogo apie LGBTQ žmones“, tačiau iš tikrųjų LGBTQ atstovai dažniau praranda šeimą ir draugus, kovodami už savo teises.

Stigma yra užburtas ratas – reikia, kad kuo daugiau žmonių prabiltų apie patiriamą nelygybę ir tokiu būdu įtikintų Lietuvos visuomenę, jog pažanga reikalinga, tačiau dėl vyraujančio požiūrio tik nedaugelis gali tai padaryti.

2. Teisinė cenzūra

Prieš LGBTQ pasisakantys asmenys dažnai save vaizduoja žodžio laisvės kankiniais. Neva juos nutildo LGBTQ konjunktūra. Lietuvoje tikrovė yra absoliučiai priešinga.

2009 m. keli Seimo nariai užregistravo Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pataisą, kuria draudžiama vieša informacija „skatinanti homoseksualius, biseksualius ar poligaminius santykius“. Naujai išrinkta prezidentė Dalia Grybauskaitė vetavo pataisą, kurią vėliau pakeitė dviprasmiškesnė formuluotė, neleidžianti skatinti santuokos ar šeimos formų, neatitinkančių nurodytųjų Lietuvos Konstitucijoje.

Nors šeimos sąvoka Konstitucijoje nėra apibrėžta, santuoka čia aiškiai įvardijama kaip heteroseksuali sąjunga. Taigi teisiškai bet kokios užuominos apie kitokio pobūdžio sąjungas gali būti šalinamos iš dokumentinių filmų, naujienų reportažų, reklamos ar knygų.

Ir tai iš tiesų vyksta. 2013 m. iš prekybos buvo išimta Neringos Dangvydės knyga, nes kažkam pasirodė, kad tai – „angažuota homoseksualizmo propaganda“. Tais pačiais metais dienos metu nebuvo transliuojama Lietuvos gėjų lygos reklama, o visai neseniai žmonės kreipėsi į LRT su prašymu pašalinti dokumentinį filmą, kuriame vaizduojama gėjų šeima. Šiuo metu LRT smerkiama už tai, kad parodė laidą vaikams, supažindinančią su LGBTQ istorija.

Bet kuris asmuo, viešai pasisakantis už LGBTQ teises ar prisipažįstantis priklausąs LGBTQ bendruomenei, rizikuoja būti iškoneveiktas piktavalių anoniminių komentatorių internete ar net sulaukti grasinimų nužudyti.

Šis įstatymas ne tik akivaizdžiai pažeidžia žodžio laisvę, kurią neva gina prieš LGBTQ bendruomenę pasisakantys aktyvistai, bet ir sukuria nevienodas sąlygas politinėms diskusijoms. Jei LGBTQ atstovams nuolat siūloma „pamažu įtikinti“ gyventojus, kad jiems reikalingos lygios teisės, tokio pobūdžio įstatymai iš tikrųjų trukdo mums net kalbėti apie savo poreikius ar pateikti argumentus.

Be to, tai sukuria iliuziją, kad vyksta sąžiningos diskusijos ir LGBTQ bendruomenė „natūraliai“ jas pralaimi, kaip kad matyti iš visuomenės nuomonės apklausų. Tai yra labai toli nuo tiesos – argumentai prieš LGBTQ, kuriuose nėra neapykantos kurstymo, nėra varžomi jokiais įstatymais, o štai mūsų galimybės pasakoti savo istorijas ribojamos.

LGBTQ bendruomenė atsiduria paradoksalioje situacijoje. Ji vienu metu yra ir engėja, turinti nežabotą valdžią, ir nuolat Lietuvoje teisiškai bei socialiai tildoma.

3. Negaliojantys įstatymai, amžina bokso kriaušė

Žinoma, neteisinga būtų teigti, kad LGBTQ žmonės Lietuvoje nėra ginami. Lygių galimybių įstatymas saugo LGBTQ atstovus nuo diskriminacijos priimant į darbą ir teikiant paslaugas.

Įstatymas taip pat draudžia smurto ir neapykantos kurstymą seksualinės orientacijos pagrindu. Tačiau jis nėra tinkamai taikomas – 2018 m. oficialiai Lietuvoje užregistruoti tik septyni neapykantos nusikaltimai; palyginimui, Švedijoje buvo pranešta apie 6 tūkst. tokių veikų. Jei ši statistika atspindėtų realybę, Lietuvą būtų galima vadinti tolerancijos žiburiu ne tik Baltijos šalyse, bet ir visoje ES. Tačiau ekspertai įspėja nepasitikėti statistika ir kaip pagrindinę tokio nedidelio neapykantos nusikaltimų skaičiaus priežastį nurodo tiek vengimą pranešti apie tokius nusikaltimus, tiek minimalų baudžiamojo persekiojimo priemonių taikymą jų atveju.

Dėl prasto galiojančių įstatymų vykdymo kyla tam tikrų problemų sąžiningoms politinėms diskusijoms LGBTQ klausimais Lietuvoje.

Pirmiausia sukuriama nesaugi aplinka LGBTQ atstovams, norintiems kalbėti apie tai, ką reiškia būti „queer“ Lietuvoje. Mano paties asmeninių žinučių dėžutės ne kartą lūžo nuo akivaizdžiai teisinių pasekmių nebijančių asmenų komentarų, grasinimų ir įžeidimų. Netraukiama baudžiamojon atsakomybėn net už pačius šiurkščiausius pažeidimus, kaip antai grasinimus mirtimi komentarų skiltyje po dviejų besibučiuojančių vyrų nuotrauka. Daugelis niekada daugiau apie tai nekalbės; laimei, Pijus Beizaras ir Mangirdas Levickas padavė Lietuvą į Europos žmogaus teisių teismą ir bylą laimėjo.

Yra ir antrasis, mažiau pastebimas, bet ne mažiau pavojingas momentas, susijęs su netinkamu įstatymų taikymu, kuris sukuria nelygiavertį pagrindą politinėms diskusijoms. Apsaugos nuo neapykantos kurstymo ir panašūs įstatymai visada susilauks kritikos iš tų, kurie teigia, kad pažeidžiama jų žodžio laisvė. Šiuo metu susidariusi tokia situacija, kad įstatymas ne visada naudingas bendruomenei, kurią turėtų ginti, atvirkščiai – juo naudojamasi, siekiant apjuodinti LGBTQ žmones ir parodyti juos kaip engėjus.

Be jokios abejonės, neapykantos kurstymą draudžiantys teisės aktai privalo egzistuoti, siekiant palaikyti viešąjį diskursą ir saugumą. Bet tinkamai jų nevykdant, jie tiesiog tampa nuolatine bokso kriauše, neturinčia jokio poveikio.

Kaip pajudėti iš šio taško?

LGBTQ bendruomenė atsiduria paradoksalioje situacijoje. Ji vienu metu yra ir engėja, turinti nežabotą valdžią, ir nuolat Lietuvoje teisiškai bei socialiai tildoma. Mitas, kad LGBTQ atstovai yra galingi, skatina naratyvą, kad nereikia priimti juos ginančių įstatymų. Cenzūra lemia, kad šis mitas – o ne tiesa apie pačią cenzūrą – yra įtvirtinamas viešojoje erdvėje.

Todėl nenuostabu, kad per beveik du dešimtmečius Seimas nepriėmė nė vieno LGBTQ teises palaikančio įstatymo, o šiandieninės naujos ir labai reikalingos iniciatyvos, tokios kaip partnerystės įteisinimas, stringa dar net jų neįregistravus.

Mes su nekantrumu laukiame dienos, kai vadinamieji žodžio laisvės gynėjai palaikys mūsų teisę kalbėti ir siūlyti Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pataisas, pašalinant jo diskriminacines nuostatas. Deja, bijau, kad ta diena niekada neateis.

Simonas Bartulis yra žmogaus teisių apžvalgininkas, Jeilio-Nacionalinio Singapūro universiteto koledžo filosofijos, politikos ir ekonomikos mokslų absolventas

Populiariausi