Nuomonės

2021.02.23 11:16

Kamil Pecela. Baigiamasis vertėjo žodis. „Silva rerum III“

Kamil Pecela, „Silva Rerum“ vertėjas2021.02.23 11:16

Vasario 24 d. Lenkijos leidykla „Wydawnictwo Literackie“ išleidžia trečią Kristinos Sabaliauskaitės tetralogijos „Silva rerum“ dalį.

laivai ištirpsta

lyg rašalo dėmė

vandenyje

beveik neįskaitoma

krantą pasiekia atspindžiai

ir pasakojimai

ir gandai

kol vėl laivas

pavirs

laivu

Jānis Rokpelnis, „Laivai“

Petras Antanas Norvaiša, pagrindinis Kristinos Sabaliauskaitės sagos „Silva rerum“ trečiosios dalies veikėjas, paslapčia už durų klausosi Zelmano Gordono ir žydų išminčių pokalbio. Iš nuogirdų apie perėjusį į žydų tikėjimą krikščionį jis atkuria pokalbio esmę, kurią vėliau perpasakoja etmonui Mikalojui Kazimierui Radvilai Žuvelei. Šis, remdamasis tomis neužtikrintomis – išties klaidingomis! – prielaidomis, priima sprendimą dėl savo pusbrolio, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raikytojo, įtariamo atsisakius krikščionybės, kunigaikščio Martyno Mikalojaus Radvilos likimo. Šis fragmentas gali būti viena įdomiausių knygos vietų. Galima jį išplėsti iki metaforos, kuri būtų viena iš šio nuostabaus pasakojimo interpretacijų.

Pasimetimo jausmas ir prasmės paieškos yra vienos svarbiausių modernybės temų. Jos motyvavo žmones, kurių dėka suklestėjo egzegezė, filologija, hermeneutika, etnologija ir archeologija. Juk neatsitiktinai „Silva rerum III“ veiksmas vyksta laikais, kai Švietimo amžiaus mąstytojų išjudinti ėmė byrėti lyg tol tvirti prasmės ir tvarkos garantai. Būtent tuomet archeologija kaip mokslo šaka pradėjo įgauti mums dabar pažįstamą formą. Kasinėdami, rinkdami nuotrupas, rekonstruodami artefaktus ir kalbas archeologai pradėjo ieškoti tiesos. O tai sunki užduotis, nes senovės laikų žinia – trapi ir fragmentiška. Antikinių šaltinių visuma nebuvo išsaugota, todėl mums nepasiekiamas sklandus tų laikų pasakojimas.

Seniausios to laikmečio žinutės – šumerų literatūra – yra randamos ant molinių lentelių skeveldrų. Negana to, dažniausiai aptinkami ne originalai, o tik kopijos, kurias padarė vėlesnės civilizacijos. Ant skaidraus ir tyro pirmojo žmogaus balso nusileidžia minios šurmulio uždanga, kurioje kiekvienas tariasi žinąs tiesą. Be teksto spragų ir daugtaškių, iškyla dar viena problema – vėlesni vertimai galbūt iškreipę pirminį pasakojimą. Savita ironija, kad viena iš šumerų literatūros formų, kurią mes siekiame pažinti originaliu pavidalu, yra balbalės. Tai eilės, kurių pirminės išraiškos atkartojimas kuria vis kitą temos variaciją. Taigi, gal net pats pirminis šaltinis, jei patikėtume, kad mums išvis kada nors pavyks atrasti nesudužusių molinių lentelių rinkinį, neturi vienos nekintamos tiesos. Panašu, kad esame pasmerkti likutinėms ir nuotrupas primenančios prielaidoms, atsargioms, taigi nenaudingoms hipotezėms. Amžinam, nuobodžiai pasikartojančiam kismui. Bet gal tai metodo problema? Gal geriau pasikalbėti, o ne slapčia klausytis?

Kristina Sabaliauskaitė yra tobula audėja.

Kitas knygoje „Silva rerum III“ vaizduojamas Radvila – Jeronimas Florijonas – trokšdamas tiesos, imasi prievarta kvosti. Jis klausinėja kunigaikščio Martyno haremo moterų, bet lemiamą akimirką iš raikytojo meilužės Balbetės išgirsta tik neramų mikčiojimą. Tardymus vykdantis Kristinos Sabaliauskaitės romano herojus pristatomas kaip megalomanas, ieškantis didybės, spindesio ir šlovės. Tik jo tardymai sukuria priešingą efektą – parodijuoja jį patį ir pajuokia jo silpnybes (juk Jeronimas Florijonas taip pat mikčioja). Mikalojus Kazimieras Radvila Žuvelė atsiduria panašioje padėtyje. Jis paveda Petrui Antanui rinkti visas paskalas ir naujienas apie galimą raikytojo atsivertimą į judaizmą, nors viduje tenori išgirsti, kad visa tai netiesa. Žuvelė nesulaukia vienareikšmiško atsakymo, o remdamasis paskalomis, pasakojimų nuotrupomis ir mikčiojimais, tiesiog pagrindžia savo vidinius įsitikinimus, kurių pats bijo ir kurie iš jo atima tą jam brangų galios pojūtį. Kunigaikštis raikytojas, aplink kurį ir sukasi visos romano intrigos, taip pat ieško kažkokios tiesos. Tiesos, atsiskleidžiančios meilėje. Bet ir jam tenka nusivilti, patiriant vien tik nesupratimą ir vienatvę.

Visus tris Radvilas vienija vienas dalykas – egoistinis tikslas. Jie siekia palengvinti skausmą ir tuštumą, atsivėrusią netekus valdžios, galios ir meilės. Įsitikinę, kad šie dalykai byloja apie juos pačius, jie juos prarado ir dabar turi tenkintis vien miglotomis nuotrupomis, pašaipomis, melu, neprisileisdami net minties, kad kreivi atspindžiai gali būti patys tikriausi tiesos šaltiniai. Iš savimeilės jie sudaiktina visa, kas turi padėti jiems pasiekti tiesą. Jų užduodami klausimai turi aiškią tezę, o replikos, kurios paneigia ar nepagrindžia jų teiginių, laikomos netikromis, niekšingomis apkalbomis, mikčiojimu ir melu. Siaubą jiems kelia vien mintis, kad atsakymas gali būti su jais nesusijęs, o tuomet jie atrodys kaip operos pajacai, nenorintys suprasti, kad scenos tiesa nebūtinai sutampa su gyvenimo tiesa, kurioje jie nėra pirmo plano veikėjai.

Gal, užuot primygtinai vertę šaltinį kalbėti, geriau būtų liovęsi arba atidėję tardymus ir būtų leidę mūsų informatoriams kalbėti tai, ką nori, ir taip, kaip nori? Atrodo, kad tik pagrindinis veikėjas, Petras Antanas Norvaiša, yra pajėgus pamiršti savo bajorišką „aš” ir klausytis be jokių išankstinių nuostatų. Jis vienintelis nepaliauja vylęsis, kad bambėjimuose, atpasakojimuose ir jų variacijose, viename nepastebimame mikčiojime – įaustam ir prislopintam žodžių srauto ir daiktų miško – bus pasiektas prisipažinimas, meilės pažadas. Galbūt jis nujaučia, kad tai svarbiau už tiesą? Galbūt supranta, kad neįmanoma pasakyti tiesos neužsikirtus, nes tiesa visada siejama su blogiu, kurį duoda supratimas, kad nesame svarbiausi? Norvaišai vis dėlto kliūva. Tiesos paieškos jį laužo, paralyžiuoja jo šypseną. Tačiau jis supranta, kad jam teko pajaco vaidmuo, ir, tai supratęs, pajėgia nusivilkti bent dalį šios sceninės aprangos.

Kaip „Silva rerum III“ vertėjas, norėčiau remtis ne apgaulingu Žuvelės triumfu, o Norvaišos iškovota Pyro pergale. Gera literatūra tarsi spendžia vienaprasmiškos interpretacijos spąstus, tačiau savaime iki jos nepriveda. Kitaip tariant, literatūra yra gera, jei, perėjus vienaprasmiško supratimo minų lauką, prieš skaitytoją atsiveria kitas laukas. O už jo – dar vienas.

Kristinos Sabaliauskaitės vertėjas, jos kritikas, skaitytojas, literatūros istorikas – visi jie nuolat viliojami ieškoti prasmės, kurią, atrodytų, tereikia iškoduoti. Kiekvienas, pasirinkęs tik vieną versiją kaip galutinę pasakojimo esmę, rizikuoja sulaukti pajacui skirtos pajuokos. „Teksto tiesos” paieškos, vykstančios kažkur už paties teksto ribų, alina. Pasakojimo autorė, deja, nepadeda.

Kristina Sabaliauskaitė yra tobula audėja. Juk skaitymas taip pat yra viena iš romano temų. Veikėjai, ieškodami savų tiesų, patys siekia knygų, atmesdami žinomas tų knygų interpretacijas. Tuo pat metu jie pamažu ir nepastebimai tampa knygos tauta, kurią jie vis dar niekina, kaltina dėl visų blogybių, o kiekvienas suartėjimas ar susitapatinimas su ja prilygsta asmeniniam nuopuoliui. Ši nevalinga judaizacija negali nesukelti šypsenos.

Tačiau šypsena sustingsta lūpose, kai suprantame, kad šis poveikis prasiskverbia net iki meta lygmens. „Silva rerum“ veikėjai ieško tiesos knygose, patys būdami knygos dalimi, kurioje galbūt glūdi tiesa, kurią autorė numatė savo skaitytojams. Galima kaip kerštingiems egzegetams leistis į jos paieškas. Galima su nuobodžiu archeologo nuoseklumu narplioti tuos sakinius – pernelyg ilgus tam, kad būtų vienaprasmiškos komunikacijos dalimi. Tačiau taip pat galima įsiklausyti į jų darnią dainą. Atsikartojimas ir kaita – tai muzikos esmė. Skaitant „Silva rerum III“ mus globoja ne tik šv. Jeronimas, bet ir Erato. Svarbiausia skaityti. Tam, kad būtum judaizuotas.

Atrodo, kad, skaitant šią knygą, nepadės nei slaptas klausymasis už durų, nei tardymai. Reikia ryžtis dialogui, priimant daugiareikšmiškumą ir kintamumą. Ne ieškoti tiesos, o atsakyti. Pasakojimą papildant kuo nors savu. Atkartoti ir pakeisti. Paaukoti statišką tiesos paveikslą vardan pasaulio judėjimo.

Šiaip ar taip, nesu tuo tikras. Galbūt ši mano interpretacija – tai tik juoką keliantis žongliravimas. Būtų puiku, jei būčiau teisus bent 60 procentų. O geriausia – 55.

Vertė Emilija Karčevska. Straipsnis publikuotas svetainėje Przegląd Bałtycki.