Vakar Lietuva beveik virtualiai paminėjo Vasario 16-ąją. Pirmą kartą taip po to, kai Vasario 16-oji per Sąjūdį atgavo pilietines teises. Iš vienos pusės, liūdna, kad džiaugsmą dėl tėvynės laisvės teko suspausti iki vieno namų ūkio. Buvo toks gražus oras, pats tas šventimui.
Kita vertus, politikai ta proga neišbarstė milijono drungnų ir beaistrių kaip nustipusios katės emocijos žodžių, ką prieš penkerius metus taikliai pastebėjo dainininkas Marijonas Mikutavičius.
Turėjom progą pamąstyti, kas buvo ir yra Vasario 16-oji? Kokia ji buvo prieš 103 metus?
Iškilmingi minėjimai visą dėmesį sutelkia į pačią datą – Aktą, pasirašymą, bemaž vienodai apsirengusių 20-ies vyrų fotografiją. O jei taip eitume tolyn palei laikrodžio rodyklę? Kas buvo kitą dieną?
Kita diena buvo sekmadienis. Simboliška, ar ne? Šventa diena. Dvidešimt vyrų, kaip ir Dievas, padarę svarbiausią darbą, ilsėjosi. Dauguma gal nuėjo į Mikalojaus bažnyčią. Kiti gal svarstė, kad po Akto stoja kasdienybė, ir kas iš to Akto? Apie kurį niekas nė nežino. Okupantai konfiskavo visą vasario 19 d. „Lietuvos aidą“ su Nepriklausomybės Aktu.
Vilniaus gatve eina signatarai Petras Klimas ir Mykolas Biržiška su žmona. Jaunesnysis, vos 27-erių Klimas retoriškai klausia: „Paskelbėm, bet ar kas iš to išeis?“. Į tai karštai sureagavusi ponia Biržiškienė: „Kaip tai, ar kas išeis? Paskelbėt, tai ir turi išeiti. Lietuva turi būti nepriklausoma!“
Mes esame linkę nuvertinti žodžio galią. Nepasitikintys savo žodžiu, barstantys tą žodį iš savo padėjėjų parašytų kalbų politikai vis taikosi išrasti naują politikos dviratį. Ką nors stipresnio už žodį. Nori sublizgėti sakydami, kad jie būsią ūkininkai, vadybininkai, o ne politikai.
Žodis. Vasario 16-oji mums kasmet prikišamai primena, kad pirma buvo žodis. Politika. Ne kokie ten ūkiniai ar organizaciniai veiksmai, o žodis.
Mes esame linkę nuvertinti žodžio galią. Nepasitikintys savo žodžiu, barstantys tą žodį iš savo padėjėjų parašytų kalbų politikai vis taikosi išrasti naują politikos dviratį. Ką nors stipresnio už žodį. Nori sublizgėti sakydami, kad jie būsią ūkininkai, vadybininkai, o ne politikai.
Jei nori būti ūkininkas, tai ko veržiesi į Seimą, ministrus? Eik ūkininkauti. Kodėl jie šitaip nuvertina žodį? Kodėl nemaža dalis tautos toleruoja tokį politikos paniekinimą?
Iš mažaraštiškumo tai plaukia. Realiai raštinga lietuvių tauta tapo tik XX amžiuje. Tik po Vasario 16-osios. Kuri pati buvo pastatyta ant pradžios mokyklos pamatų.
Ant tų pradžios mokyklos pamatų išaugę Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio vadai 1949 m. Vasario 16-ąją susirinko Minaičiuose, kad ankštame bunkeryje pasirašytų deklaraciją. Dėl laisvos ir svarbiausia demokratinės Lietuvos.
Partizanai įveikė šimtus kilometrų, rizikavo galvomis tik tam, kad ištartų Žodį. Tas žodis net nebuvo išspausdintas, kaip 1918 metais laikraštyje. Buvo tik užrašytas. Sudrėkusiame po žeme popieriaus lape. Signatarai net negalėjo jo aptarti, eidami Vilniaus gatve, kaip Biržiška su Klimu.
Bet tas partizanų vadų žodis gyveno ir išgyveno. Išlaukė iki 1990 m. Kovo 11-osios, kai vėl tapo kūnu – Lietuvos Respublika. Nes politikoje nieko nėra stipresnio už žodį.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
