Kas bus, kai pasibaigs pandemija ir karantinas? Ar dabartinį periodą pamiršime kaip slogų laiko tarpsnį? Nepavyks, nes jis apie save primins vien tuo, kad daugelis žmonių susidurs su sveikatos problemomis todėl, kad šiuo metu negalėjo gauti reikiamos pagalbos. Tik, aišku, taip dramatiškai, kaip dabar nebus pranešinėjama ir skaičiuojami mirę nuo insulto, vėžio ar kitų ligų. Tiesiog tai taps rutina.
Tiesą pasakius, rutina tapo ir gąsdinimai bei grasinimai dar labiau sugriežtinti karantino sąlygas. O kai pavojus tampa rutininis, tuomet žmonės tiesiog prie jo pripranta ir priima kaip savo gyvenimo realybę.
Gerai tai iliustruoja 1940 metų Londono bombardavimai. Naciai galvojo, kad jei kiekvieną dieną bombarduos Didžiosios Britanijos sostinę, tai palauš britų dvasią. Tačiau nutiko priešingas dalykas: jokios panikos nebuvo. Žmonės įprato, kad kiekvieną vakarą atskris vokiečių bombonešiai, o tada reikia tiesiog eiti į slėptuves.
Kodėl žmonės taip stropiai laikėsi karantino pavasarį? Tai buvo nauja liga, apie kurią tuo metu nebuvo dar daug žinoma. Nauja grėsmė visada atrodė didesnė. Paskui priprantama. Taip nutiko ir dabar. Ir čia grasinimai nelabai padės. Vienintelis kelias – tai visuomenės bendruomeniškumo skatinimas.
Nauja grėsmė visada atrodė didesnė. Paskui priprantama. Taip nutiko ir dabar. Ir čia grasinimai nelabai padės. Vienintelis kelias – tai visuomenės bendruomeniškumo skatinimas.
O jo trūksta, nes socialiniuose tinkluose verda karai, visuomenė supriešinta. Juk daugeliui iškyla klausimas, kodėl gyvenančiam Briuselyje galima sugrįžti Kalėdom pas tėvus ar artimuosius, važiuoti į bet kurią savivaldybę, o štai Vilniuje gyvenančiam jau nebegalime nuvažiuoti, tarkime, į Gargždus ir aplankyti savo tėvų.
Tiesa, sekmadienį jau buvo uždrausti skrydžiai iš Londono, kur pasirodė nauja viruso atmaina, apie kurią mažai žinoma, – tik tiek, kad ji labiau užkrečiama. Tačiau jau keli tūkstančiai žmonių sugrįžo iš šios šalies ir pasklido po Lietuvą. Kas garantuos, kad kuris nors iš jų neatvežė šios naujos viruso atmainos?
O didžiausias iššūkis laukia dėl būsimos vakcinacijos. Tai ne tik klausimas, kada turėsime didelius kiekius skiepų. Tai ir klausimas apie tai, kaip sklandžiai šį procesą įgyvendinsime. Sociologiniai duomenys neįkvepia – beveik pusė žmonių nesiruošia to daryti. Kaip juos reikės įtikinti? Viešo pasmerkimo strategija nesuveiks, nes psichologai puikiai žino, kad jei žmogus yra spaudžiamas, tai jis dar labiau įsitikina savo teisumu, o jo nuostatos tik sustiprėja.
O didžiausias iššūkis laukia dėl būsimos vakcinacijos. Tai ne tik klausimas, kada turėsime didelius kiekius skiepų. Tai ir klausimas apie tai, kaip sklandžiai šį procesą įgyvendinsime.
Bet yra dar viena aplinkybė – tai pajėgumai paskiepyti didelį skaičių žmonių, tų, kurie nori tai padaryti. Tai irgi beveik pusė Lietuvos gyventojų. O medikų skaičius nėra begalinis. O kur dar organizavimo dalykai? Tad neišvengiamai šis procesas užtruks. Tam reikia nusiteikti ir pasiruošti. Ir nusiteikti, jog mūsų laukia ilgas suvaržymų laikotarpis.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
