Kūdikėlio Jėzaus gimimas Betliejaus kūtelėje – svarbi data ne tik krikščionims, bet ir visai žmonijai. Po to, kai gimė Jėzus, per du šimtus metų subyrėjo stabmeldystė, karaliavusi dešimtis tūkstančių metų – nuo tos dienos, kai žmogus nustojo valgyti žalią mėsą, iki Betliejaus.
Bet jis pats vis dar nežinojo, kas jis toks. Gabesnieji urvų sienose jau sugebėjo išraižyti rutuliukus ir dvi kojytes, prašė jo pagalbos. Viskas dar buvo ūkuose. Paskui technika patobulėjo, atsirado gabieji, kurie jau lipdė iš molio arba tašė savo dievus iš akmens. Paskui iš marmuro tašė. Dzeusas, Apolonas, Venera atrodė visai kaip tikri, jiems meldėsi laikydami tą marmuro gabalą dievu.
Esminis lūžis įvyko stebėtinai greitai per kokius 600 metų, nes nebuvo tarpusavio ryšių nei TV, nei telefono, nei pašto karvelių. Rašto kaip ir nebuvo. Kalbos – skirtingos. Rašyti ir skaityti mokėjo gal vienas iš kelių tūkstančių ir tie buvo laikomi burtininkais.
Bet žmonija beveik darniai apsivertė ant kito šono. Pirmas buvo karaliaus sūnus princas Buda. Savyje pajuto balsą ir suprato, kad tai siela. Bet aplink dar buvo juoda tamsa, ir išaiškinti kitiems jis galėjo tik pirštu parodęs. Ir parodė.
– Matai liūtą? Jis irgi turi sąmonę. Matai ąžuolą? Irgi turi. Sliekas, višta, žmogus. Mirštant sąmonė – siela – persikelia į kažką gimstantį ar gyvenantį, ar kenčiantį, priklauso nuo to, kaip buvo gyventa, ir skausminga kelionė pasibaigs tik tada, kai bus atpirktos visos to žmogaus nuodėmės ir klaidos.
Žmonės šaukė „Hosana!” ir paskui Budą ėjo pulkais. Jis mirė beveik natūraliai, apsinuodijęs maistu. Mėgo žmogus gerai pavalgyti. Visuose atvaizduose jis riebus, papūstžandis. Kiti du didieji apaštalai, Sokratas ir Jėzus, buvo nužudyti.
Apie Sokratą tikros teisybės mes žinome nedaug. Jo mokinys Platonas perrašė daugumą Sokrato darbų, bet ne visai kaip sekėjas, greičiau kaip polemistas. Platonas buvo visai kitoks žmogus negu Sokratas. Jis pradėjo kaip teatro aktorius ir kaip imtynininkas. Perrašyti kito filosofo kūrinį jam reiškė paguldyti priešininką ant menčių. Autorių teisės kodekso tada nebuvo. Platonas sukurdavo jam reikalingus personažus – silpnus, pasigailėjimo vertus. Tai buvo puikūs taikiniai Platono idealistinei filosofijai. Nepaliko nieko iš Sokrato, vienišo revoliucionieriaus, radikalo, kuris už teisybę priešinosi valdžiai ir būtų galėjęs būti puikiu Jėzaus bendrakeleiviu.
Vienodai visi trys nekalbėjo. Tačiau vienodai tikėjo, kad yra absoliuti tiesa, kurią kiekvienas žmogus gali surasti, nepaisant lyties ar padėties visuomenėje. Būtent tai buvo visų revoliucijų pradžia. Nes pripažino lygybę.
Pagal Jėzų, galutinę tiesą pažinsime per tikėjimą ir meilę, nes Dievas yra meilė.
Pagal Sokratą, svarbiausia yra išmintis. Per ją pažinsime grožį, tiesą, gerovę, teisingumą.
Pagal Budą, išsilaisvinimą pasieksime meditacija, vidine malda.
Kai Jėzus Verbų sekmadienį įėjo į Jeruzalę, minios jį sutiko džiaugsmingai. Romėnų okupuotoje Judėjoje jis jau buvo apšauktas – „Hosana! Hosana!” – žydų karaliumi ir išvaduotoju.
Likimas lėmė, ir visi tie trys niekada nesusitiko. Juos išskyrė laiko tėkmė, ir kiekvienam teko vienatvėje pradėti tiesti žmonijai naują kelią. Kai skaitai jų žodžius dabar ir jeigu moki juos nuvalyti nuo vėliau pridėtos mistikos, atrodo, kad jie turėjo kosminę raketą, nutaikytą į mūsų epochą. Sokratas nebuvo homoseksualus, yra apie tai viešai pasakęs, bet jis buvo tolerantiškas tada, kai antikinėje Eladoje viešpatavo kiti papročiai. Tada ten buvo taip pat, kaip mūsų visuomenėje dabar, tik atvirkščiai. Dabar jau pripažįstama, kad toje srityje yra 8 žmonių rūšys.
Visi trys mėgo vaikščioti pėsčiomis, nors šioks toks transportas ir vieškeliai jau buvo.
Buda kritikuoja šventikus braminus už aukas neva dievams ir aiškina, kad atpirkimas gali ateiti ne per aukas, bet tik jeigu pats save tobulinsi.
Jėzus aiškina, kad Dievo Karalystė yra mumyse. Jai reikia tarnauti.
Visi trys tiki, kad svarbiausios, absoliučios tiesos, prie kurių gali prieiti pats žmogus, tai nėra lytis ar padėtis visuomenėje.
Tai buvo pagrindas reikalauti lygybės tarp žmonių. Sokrato matymu, prie tobulybės prieisime tik tada, kai pažinsime Grožį, Teisybę, Geraširdiškumą, Teisingumą. Atkreipkite dėmesį – visi trys susirūpinę žmogumi.
Visą laiką iki jų vyravo nuomonė, kad progresą ir laimę neša turtas. Bet mūsų epochoje jau prieš kelis dešimtmečius žmonės pradėjo pastebėti kažką kita: nori auksinio laikrodžio ant rankos? Neužmiršk – jį turėdamas vis tiek laimingas nebūsi. Ir t. t.
Kai Jėzus Verbų sekmadienį įėjo į Jeruzalę, minios jį sutiko džiaugsmingai. Romėnų okupuotoje Judėjoje jis jau buvo apšauktas – „Hosana! Hosana!” – žydų karaliumi ir išvaduotoju.
Ar jums nekilo klausimas, kodėl staiga pasikeitė minios nuotaika ir vietoj „Hosana“ visi ėmė šaukti „Mirtis jam“? Kai aš buvau vaikas, ta mintis man neduodavo ramybės, aš negalėjau nieko suprasti.
Viskas buvo paprasta. Per Velykas visi žydai, kad ir kur jie gyveno, privalėjo atvykti ir susirinkti Jeruzalėje. Kai Jėzus pamatė, kuo pavirto Didžioji šventykla ir jos kiemas, pasipiktino ir, šaukdamas „Gėda!”, išvartė stalus, sumaišė viską, o pinigus sumetė į upę.
Jeruzalė laikėsi tuo, kad atvykėliai kelias savaites gyveno mieste ir turėjo iškeisti savo pinigus, auksinius ir sidabrinius, į vietinius. Pagal keitėjų nustatytą kursą.
Būrys vyresniųjų nubėgo pas Romos vietininką Poncijų Pilotą: reikalaujame sustabdyti ir nubausti tą niekdarį!
Mažų bausmių tada nebuvo. Kalėjimas su maitinimu tada būtų buvusi sanatorija. Bausmė buvo tik nuplakimas ir nukryžiavimas.
Poncijus Pilotas nusiplovė rankas, tai reiškė „ne mano kaltė“. Tas posakis liko iki mūsų dienų.
Jėzus žinojo aplinką ir žinojo, ką daro. Bet jis matė, kad jau pats laikas pradėti revoliuciją. Bet buvo per anksti. Už tai tapo nuplaktas ir nukryžiuotas.
Po to pasaulyje buvo dar kelios utopinės revoliucijos ir keli bandymai kurti utopines valstybes. Viskas visur baigėsi blogai.
Sokratas, Jėzus ir Buda nesmerkė turto nelygybės. Matė, kad tai normalus reiškinys. Bet jie karšta geležim degino meilę pinigams. Skelbė, kad tai iš žmogaus daro vergą.
Paskutinę – mums savo kailiu ją teko patirti, tikėsime, kad tai tikrai buvo paskutinė. Žodį „sovietas“ (tarybų) kabino tik ant durų. „Proletarinė“ – niekas negalėjo paaiškinti, ką tai reikštų. „Žmonių“ – bet 20 milijonų tų žmonių buvo sušaudyti, sušalo Magadane, Laptevų jūros salų kalėjimuose arba nuo bado – Ukrainoje.
Trys didieji pranašai visgi buvo teisūs. Ir jie buvo ne per ankstyvi. Nes mes, žmonės, esame labai lėti. Velkame koją už kojos. Tik dabar, per pastaruosius kelis dešimtmečius, pradėjo aiškėti ir apie tai visi mes pradėjome garsiai kalbėti.
Sokratas, Jėzus ir Buda nesmerkė turto nelygybės. Matė, kad tai normalus reiškinys. Bet jie karšta geležim degino meilę pinigams. Skelbė, kad tai iš žmogaus daro vergą. Ragino turtuolius pasidalinti su vargšais bent nežymia dalimi turtų.
Turbūt dar anksti džiūgauti, nes galbūt tai eina prieš likutį mūsų gyvuliškos prigimties, todėl taip sunku atsikratyti. Bet jau yra dolerinių princų ir karalių, taip pat multimilijonierių svarų sterlingais ar eurais, kurie pradeda suprasti, kad, kai jų salės bei rūsiai prigrūsti knygų, tai išminties neduoda. Taip pat ir ilgos virtinės skaičių banko sąskaitose neduoda net šešėlio laimės. Tai nėra mano arba Jūsų, mielas skaitytojau, iliuzija, o faktas, kurį jie patys pripažįsta. Tokių atsimerkusių garsiomis pavardėmis žmonių jau gerokai virš šimto. Jie vadovauja ne vienam koncernui ir ne vienai pasaulinei firmai. Ir jie jungiasi.
Kartais jie pažvelgia į istoriją. Tada juos apima baimė. Jie šaukia, kad reikia jungtis ir kitaip gyventi.
Tas įvyks. Bet negreitai.Tekste panaudoti prancūzų filosofų Frederico Lenoir, Olivier Py, Michelo Onfray raštai.
