Nuomonės

2020.10.25 17:10

Vilma Losytė. Asmeninė laisvė koronaviruso akivaizdoje: Prancūzijos pavyzdys

Vilma Losytė, senovės istorijos doktorantė Tulūzos universitete Prancūzijoje, LRT.lt2020.10.25 17:10

Virusas tapo nykia kasdienybe: visą dieną turime dėvėti kaukes, net ir gatvėje negalima jų nusiimti. O kiek kartų per dieną tenka dezinfekuoti rankas, nebegaliu ir suskaičiuoti. Šiandien tenka pamiršti vakarienę restorane, o ką jau kalbėti apie vėlyvą kino seansą, – komendanto valanda.

Jau kuris laikas Prancūzija gyvena toksiškame klimate, kuris kasdien vis labiau dusina. Kasdienė laisvė ir pasirinkimai, regis, vis labiau nyksta su politikų sprendimais, esame priversti keisti įpročius, laisvalaikį dėl to, kad įveiktume virusą.

Kovo mėnesį paskelbus visuotinį karantiną niekas garsiai neklausė, ar toks sprendimas tinkamas ir pamatuotas, jau nekalbant apie fundamentalios asmeninės laisvės principą, kuris tąkart buvo pamintas. Užvaldžiusi masinė ligos ir mirties baimė mums įteigė, kad turime likti namuose tam, kad išgelbėtume gyvybes, – visa tai atrodė normalu. Koronaviruso kontekste artimas žmogus tapo svetimas, su kuriuo nebegalima bendrauti nerizikuojant gyvybe.

Viena iš tokios ekstremalios situacijos pasekmių – paralyžiuotas mąstymas, dėl kurio viską priimame kaip normalumą. Regis, normalu uždaryti barus, kavines, sporto sales, normalu žmones versti dėvėti kaukes tuščioje gatvėje, kur nėra nė vieno praeivio, normalu nuo devintos valandos vakaro drausti išeiti iš namų, lyg būtume karo zonoje. Juk visa tai tam, kad sustabdytume viruso plitimą! Prancūzijos prezidento kalbose dažnai girdėdavome žodį „karas“, šiandien susidaro įspūdis, lyg tikrai būtume kare, tačiau ar tikrai kariaujame su virusu?

Teisininkų teigimu, nuolatiniai grasinimai ir bauginimai spaudoje dėl sanitarinės situacijos ir politikų pasirinktos priemonės veda į asmeninės laisvės apribojimą, todėl būtina kalbėti apie tokią situaciją.

Rugsėjo 23 dieną 50 Prancūzijos teisininkų bei teisės specialistų paskelbė peticiją, kurioje svarstoma, ar Prancūzijos valdžios institucijos ėmėsi tinkamų priemonių kovoje su koronavirusu ir ar šios priemonės, ribojančios asmeninę ir visuomeninę laisvę, yra proporcingos viruso keliamai grėsmei. Teisininkų teigimu, nuolatiniai grasinimai ir bauginimai spaudoje dėl sanitarinės situacijos ir politikų pasirinktos priemonės veda į asmeninės laisvės apribojimą, todėl būtina kalbėti apie tokią situaciją. Ši peticija buvo paskelbta dar prieš barų ir restoranų uždarymą Marselio mieste, Pietų Prancūzijoje, po jo šiandien rikiuojasi ir kiti šalies miestai, kuriuose miršta socialinis gyvenimas kartu su restoranų ir barų savininkų verslu.

Minėtoje peticijoje teisininkai svarsto, ar valdžios sprendimai kovoje su virusu yra proporcingi asmeninei laisvei. Kaip pavyzdį galime paminėti reikalavimą dėvėti kaukes viešose ir atvirose lauko vietose, kuris galėtų tapti neteisėtas, jeigu moksliškai būtų įrodyta, kad kaukė tokiose situacijose nėra reikalinga. Taip pat kaip ir reikalavimas mokiniams nuo vienuolikos metų dėvėti kaukę mokyklos suole: jeigu būtų įrodyta, kad vaikai ir paaugliai nėra ligos nešiotojai ir negali užkrėsti kitų, toks valdžios sprendimas taptų nelegalus.

Peticijoje taip pat rašoma, kad šių priemonių negalima pateisinti vien padidėjusiu teigiamų testų skaičiumi, nes juk pats atliekamų testų skaičius žymiai išaugo. Pasirodo, 95 proc. teigiamų testų atitinka nežymius simptomus ar iš viso simptomų neturinčius viruso nešiotojus. Reikėtų taip pat atsižvelgti į mirtingumą ir objektyviai bei proporcingai kovoti su pandemija: remiantis demografiniais duomenimis, nuo gegužės vidurio mirtingumas išliko toks pat kaip prieš trejus metus. Tad Prancūzijos teisininkai klausia, ar tokie duomenys neturėtų mūsų visų kviesti apmąstyti priemonių kovoje su koronavirusu būtinybės ir proporcingumo bei fundamentalių laisvių, tokių kaip asmeninė laisvė ar laisvė keliauti, judėti, susirinkti ir protestuoti, ką jau kalbėti apie prekybos ir industrijos laisvę, apribojimo...

Jau keletą dienų devyniuose Prancūzijos miestuose paskelbta komendanto valanda: nuo devintos valandos vakaro gyventojai priversti likti namuose, kad sustabdytų viruso plitimą. Žmonės savęs klausia, kodėl tokios drastiškos priemonės. Barai uždaryti, restoranų darbo laikas sutrumpintas, nemaža dalis bus priversta užsidaryti, o tai, žinoma, prives prie bankroto.

2016–2017 m. Prancūzijoje praūžusi gripo epidemija pražudė 67 000 gyvybių, dvigubai daugiau negu šiandienos skaičiais koronavirusas, tačiau tuomet spaudoje nebuvo jokios žinutės, skelbiančios apie gripo grėsmę, nebuvo nei kasdienių suvaržymų, nei karantino...

Tačiau prancūzai nėra linkę sutikti su visomis valdžios primetamomis naujomis gyvenimo taisyklėmis. Kaip pavyzdį galime paminėti Tulūzos administracinį teismą, kuris apsvarstęs barų savininkų skundą spalio 16 dieną nusprendė, kad miesto prefektūros sprendimas uždaryti barus yra nepamatuotas ir neproporcingas, kadangi nebuvo įrodyta, jog susibūrimai baruose padidina viruso plitimą. Po savaitės laiko uždarymo šį savaitgaliai Tulūzos barai vėl atidaryti, nors ir priversti darbą baigti devintą valandą vakaro dėl komendanto valandos. Teismo sprendime rašoma, kad joks viruso židinys nebuvo rastas nė viename bare, kur laikomasi griežto sanitarinio protokolo. Prieš dvi savaites panašiai nutiko ir su sporto salėmis, kurios buvo uždarytos dėl padidėjusios koronaviruso grėsmės, tačiau teismo sprendimu jos vėl buvo atidarytos, nors ir ne ilgam, kadangi su komendanto valanda įvesta naujų apribojimų.

„Nous sommes en guerre“, – kartojo Prancūzijos prezidentas E. Macronas, tačiau, regis, kariaujame nebe su virusu, o vieni su kitais. Visa tai tampa tam tikru kultūriniu karu dėl teisės išgerti kasdienį puodelį kavos mėgstamoje terasoje. Tam, kad suprastume prancūzų pasipiktinimą, reikia paminėti, jog šalyje kavinių kultūra yra labai svarbi ir formuoja tam tikrą paveldą. Prieš kelerius metus netgi buvo iniciatorių Paryžiaus kavines įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą. Prancūzams kavinės ir barai – tai erdvė, kur galima jaustis bendruomenės dalimi: net ir būdamas vienas, gali mėgautis socialiniu spektakliu. Kavinės stalelis – tai viešoji erdvė, o praeivis – aktorius, dalyvaujantis viešame spektaklyje, kurį gali stebėti sėdėdamas su kavos puodeliu rankoje. Epidemijos akivaizdoje barai kartu su restoranais buvo vienintelė vieta, kur dar buvo galima nusiimti kaukę.

Žinoma, galima suprasti alkoholio grėsmę, kurio padauginimas sujaukia mintis ir priverčia užmiršti tiek sykių kartotas elementarias sanitarinio saugumo taisykles. Tačiau tokie draudimai dažniausiai pakursto žmonių kūrybingumą ir išmonę. Kaip pavyzdį galime pateikti Didžiąją Britaniją, kur 1914 metais buvo įvestas įstatymas, pagal kurį buvo sutrumpintas barų darbo laikas, tačiau toks draudimas privedė prie to, kad lankytojai išrado binge drinking, greitąjį gėrimą.

Prancūzų jaučiama kavinių nostalgija – ne išgertuvių ilgesys, o supratimas, kad šios vietos sudaro svarbią dalį socialinio gyvenimo, kuris šiandien tapo viruso auka.

Baigdama siūlau keletą įdomių skaičių: 2016–2017 metais Prancūzijoje praūžusi gripo epidemija pražudė 67 000 gyvybių, dvigubai daugiau negu šiandienos skaičiais koronavirusas, tačiau tuomet spaudoje nebuvo jokios žinutės, skelbiančios apie gripo grėsmę, nebuvo nei kasdienių suvaržymų, nei karantino...

Populiariausi