Spalio 13 dieną darbą pradėjo naujasis Seimas. Buvo daug gražių kalbų, kaip visi pasiruošę būti įsiklausantys, ieškantys kompromisų. Įtartinai tai skambėjo jau vien dėl paprasto fakto – naujos sudėties Seime 81 jo narys yra perrinktas, dar keletas grįžę po pertraukos.
Žmonės tie patys, o Seimas jau kitoks? Taip, galia pasislinko iš Seimo salės kairės į dešinę, bet pasižiūrėkime, ar dėl to turime jau ir „rožinę“ politiką.
Seimo pirmininko rinkimai tikrai buvo „rožiniai“. Viktorija Čmilytė-Nielsen sulaukė palaikymo iš visų pusių. Bet prasidėję Seimo pirmininko pavaduotojų rinkimai, regis, viską sudėliojo į savo vietas.
„Rožinė“ politika ilgai netruko. Dėl konservatoriaus Jurgio Razmos kandidatūros buvo daugiau mažiau viskas aišku. Tačiau opozicijai atstovaujančio pavaduotojo rinkimai atitiko visus klasikinės politikos žanro principus.
Pateikta Darbo partijos frakcijos atstovo Andriaus Mazuronio kandidatūra. Nors teko matyti aiškinimus, jog „valstiečiai“ patys kalti, kad neteikė ir nederino savo kandidatų, tačiau Seimo posėdis rodo ne tokį paprastą vaizdą.
Ramūnas Karbauskis posėdžio metu aiškiai klausė, kodėl teikiama yra mažiausios opozicinės frakcijos atstovo kandidatūra. Naujosios Seimo pirmininkės atsakymas buvo toks: „Gerbiamas, kolega, kaip Jūs puikiai žinote, šiandieną mes turime balsuoti dėl bent dviejų Seimo pirmininko pavaduotojų ir šią procedūrą mes tęsime kitą savaitę.“
Deja, bet reikia pripažinti faktą, kad ji į klausimą neatsakė ir nepateikė argumentų, jog „valstiečiai“ nepadarė x ar y veiksmų, todėl ir jų keliamas klausimas yra visiškai nepagrįstas. Vargu, ar čia nepatyrimas kaltas.
A. Mazuronis apskritai apsimetė politikos naivuoliu, kuris, anot jo paties, net nežino, kaip atsidūrė tarp teikiamų kandidatų. O tai jau tikra politikos klasika. Sunku įsivaizduoti tokius manevrus paskutinę minutę be išankstinių derinimų.
Stebino ir Seimo narių (beje, iš skirtingų pusių) liaupsės A. Mazuroniui, pakeitusiam ne vieną partiją ir visai neseniai siūliusiam rentas buvusiems Seimo nariams ir premjerams.
Ir visa tai nereiškia, jog konservatoriai yra kažkokie išskirtiniai. Prisiminkime, kaip R. Karbauskis ir Viktoras Pranckietis (taip, tas mistiškai suliberalėjęs „valstietis“) apkvailino liberalus, kai šiems opozicijai iškovojus dar vieną Seimo pirmininko pavaduotojo vietą, pateikė Jono Liesio kandidatūrą. Tada „valstiečiai“ opozicijai patys parinko sau patogų jos atstovą be jokių diskusijų.
Kaip ir „valstiečiai“ naudojosi valdžia, taip ja naudosis ir konservatoriai. „Rožinės“ politikos nebūna. Tokie žaidimai dėl postų buvo tikėtini. Tačiau daug svarbesni bus sprendimai formuojant politiką švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos, ekonomikos klausimais.
Čia naujoji valdžia dar turi šansus parodyti, jog jei pačiame Seime galios žaidimai lieka nepakitę, tai viešosios politikos turinys bus kokybiškai kitoks. Tik laikas parodys, kas yra kas.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
