Kai spalį koronavirusas atkeliavo į Marijampolės senelių namus ir nuo personalo vienas po kito užsikrėtė senukai, jų būklė buvo visokia. Tačiau net dėl sunkiausiai sergančių senolių globos namų vadovybė turėjo kovoti. Kovoti dėl jiems priklausančio gydymo, mat iškviesti greitosios pagalbos gydytojai atsisakė vežti senelius į ligonines. Marijampolėje koronavirusu užsikrėtė kone visi globotiniai.
„Kreipiausi į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, teko man dalyvauti pokalbiuose visur kitur ir Sveikatos apsaugos ministerijoje – aš tikrai nesupratau, kaip galima neimti senelio, užsikrėtusio tikrai grėsminga liga, kaip galima neimti iš globos namelių, o globos namus paversti infekcine ligonine. Aš šito nesupratau ir po šiai dienai nesuprantu“, – kai kalbėjomės, tiesiog žodžių pritrūko Viduta Bačkierienė, Marijampolės socialinės globos namų vadovė.
Lygiai tą patį teko patirti ir Raseinių rajono Blinstrubiškių globos namų administracijai. Šiaip ne taip į gydymo įstaigas buvo išvežti kritiniai ligoniai, o tie, kurie esą iš pažiūros dar galėjo išgyventi be specialios aparatūros, buvo paliekami globos namuose.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbuotojai neoficialiai patvirtina, kad tos pačios Vyriausybės kitoje ministerijoje taip buvo nuspręsta. Nuspręsta nevežti senelių į ligonines.
Ne, niekur nebuvo parašyta ir niekur nebuvo reglamentuota, kad seneliams net su sunkia COVID-19 forma nepriklauso profesionali medikų priežiūra. Bet LSMU Kauno klinikoms priklausančios ir COVID-19 gydymui priskirtos ligoninės gydytoja, paskambinusi į Marijampolės globos namus informavo, kad, ligoninėje likus keliasdešimčiai vietų ir jas užpildžius globos namų senukais, kitiems vietų neliks.
Vietų yra, bet, jas užėmus senoliams, jų neliks.
Ką reikėjo daryti globos namams?
Kai antroji koronaviruso banga įsisiautėjo labiausiai pažeidžiamų senolių globos namuose ir kai pacientų skaičius iš globos namų pradėjo augti dešimtimis, globos namų administracijas aplankė... Kauno klinikų emisarai. Su pamokymais ir nurodymais, ką daryti ir kokios įrangos jiems reikia. Vienas po kito pradėjo byrėti reikalavimai įsigyti deguonies aparatus, lašines, pulso matuoklius.
Dūsta senukas? Ne greitąją reikia kviesti, o deguonį prijungti, buvo paaiškina globos namams. Nepadeda deguonis, galbūt padės lašinė. Ir taip žingsnis po žingsnio senelių namai transformavosi į infekcines ligonines. Tai štai dabar įsivaizduokite save, sergantį namie, kai jūs dūstate, o jums reikia deguonies aparato. Ir artimuosius, kurie blaškosi, jo ieškodami, nes jūs per senas užimti ligoninės vietą.
Štai jums Sveikatos apsaugos ministerijos atsakymas – nesusipratimų kilo dėl to, kad COVID-19 sergančių pacientų ligos sunkumas socialinių namų darbuotojų ir profesionalių sveikatos priežiūros specialistų vertinimu gali skirtis.
Iš tikrųjų galima suprasti, jog ir globos namų gyventojai perserga koronavirusu skirtingai ir kad kai kuriems galbūt užtenka slaugos ten, kur jie ir gyvena. Bet kur ta riba, kai tu gali apsieiti be gydytojo ir gydymo ir gydytis nuo koronaviruso namuose, o kur jau nebegali? Ir ar seneliui, kuris slaugomas namie savo šeimos, taip pat siūloma įsigyti deguonies aparatą ir jį prijungti?
Abejočiau, kad senelių namų darbuotojai kviečia greitąsias be reikalo. Jie ir prie mirties pratę ir turbūt nereikia apsimetinėti, kad nežinome, jog į paskutiniuosius namus senoliai atvyksta ar atvežami, kai ir ta paskutinioji nebetoli.
Ligoninių vadovai aiškina, kad pagrindinėse COVID-19 gydyti priskirtose ligoninėse turi būti gydomi tik sunkiausi ligoniai. Taip, pripažįsta Santaros klinikų direktorius, išlepino mus pirmoji banga, kai į ligonines buvo guldomi visi, nes sunkias koronaviruso komplikacijas patiriančių ligonių buvo nedaug, lyginant su tuo, kas darosi dabar. Tačiau su pirmąja banga atseit puikiai susitvarkiusi valdžia, jei ir turėjo parengusi kokius nors antrosios bangos planus, tai su jais pamiršo supažindinti tuos, kurie planus turi įgyvendinti.
Niekas neinformavo globos namų, kad rudenį prastėjant prognozėms jie patys taps infekcinėmis ligoninėmis.
„Gink Dieve, ne. Nieko nebuvo, jokių nurodymų. Tik jau kai viskas prasidėjo, tada pradėjo sakyti, kad ir tuo reikia pasirūpinti, ir tuo. Kokia įranga reikalinga. Atvažiavo iš Kauno klinikų ligoninės ir pasakė tada, kad reikia deguonies aparatų mums įsigyti“, – pasakoja Raseinių senelių namų slaugytoja.
Kaip tyčia, koronavirusas labiausiai ir nusitaikęs į juos, sergančius sunkiausiai ir reikalaujančius daugiausia sveikatos apsaugos sistemos išteklių. Ir negailestingai pildančius koronaviruso mirčių statistiką, kuriai augant, skeptiškajai visuomenės daliai kyla papildomų valdžią žlugdančių klausimų: tas šimtametis kada turėjo mirti – pernai ar jau užpernai? Ir kiek dar metų būtų gyvenęs, jei ne korona?
Vis dėlto galiausiai dar kažkam užteko padorumo pripažinti, jog tai, kad senelių namai paverčiami infekcinėmis ligoninėmis, reiškia tik viena – dažnesnę, nei galima būtų pateisinti, globotinių mirtį nuo koronaviruso, ir strimgalviais imtas svarstyti dar vienas variantas. Tas variantas skamba taip – atskiros gydymo įstaigos senoliams. Šiandien jau įpusėjo lapkritis, būna dienų, kai koronaviruso atvejų skaičius siekia porą tūkstančių per parą, bet tik dabar vyksta derybos, kur dėti slaugos namų gyventojus, kuriems reikia deguonies ir nuolatinės, o ne kartą per dieną apsilankančio gydytojo priežiūros.
Vilnius strimgalviais ieško ligoninės ar dviejų slaugos namų globotiniams, o Kaune, pasirodo, dar svarstomos idėjos – atskiros ligoninės ar mobiliosios komandos labiau pasiteisintų.
Jei čia vyktų karas ir reikėtų rinktis, ką gydyti... Bet tuo metu, kai rugsėjį ir spalį Marijampolės ir Raseinių senelius atsisakė vežti į ligonines, Kauno ir Vilniaus arenos fiksavo krepšinio sirgalių rekordus. O griežtesni suvaržymai labai kėsinosi į rinkimų rezultatus.
Komentaras skaitytas per LRT RADIJĄ.
