Nuomonės

2020.10.26 17:24

Indrė Makaraitytė. Karbauskis darė savo, o Skvernelis – dėl valdžios

Indrė Makaraitytė, LRT Tyrimų skyriaus vadovė, LRT.lt2020.10.26 17:24

Šiąnakt premjeras Saulius Skvernelis net nesulaukė, kol į Valstiečių ir žaliųjų sąjungos štabą ateis žurnalistai, kad išgirstų iš jo rinkimų rezultatų vertinimą. Nebuvo jo rytinėje spaudos konferencijoje, tik pakeliui pas Prezidentą dar kartą pakartojo, kad po tokio puolimo niekas nebūtų laimėjęs. 

Vienintelis komentaras, kurį išgirdo Lietuvos žmonės tada, kai byrančius skaičius į VRK svetainę komentavo visi visų partijų lyderiai, buvo sveikinimas su „Žalgirio“ pergale.

Tą savaitę, kai šalies medikai ir paromis dirbantys ir vis dar tušinukais pildantys sergančiųjų grafas epidemiologai platino graudžius susirūpinimo laiškus, kad jau jei nesusiimsim, bus taip, kaip pavasarį Italijoje, premjeras neišdrįso uždrausti masinių renginių. Kauno ir Vilniaus arenose paskutinę savaitę prieš antrą turą juk reikėjo leisti pasirgti už „Žalgirį“.

Antrojo turo kaina bus tūkstantis ir daugiau koronaviruso atvejų per parą šią savaitę, o kitą savaitę – ir dar daugiau.

Netgi atvirkščiai, kai kiek anksčiau medikų organizacijos kreipėsi į esamą ir buvusius šalies prezidentus, kad šie paragintų valančiuosius imtis griežtesnių priemonių nevaldomai plintant koronavirusui, premjeras juos eilinį kartą kaltino, kad jų nuomonė nėra pagrįsta ekspertize, duomenimis ir dar kažkuo.

Eilinį kartą.

Štai tokį turime tikrą Saulių Skvernelį.

Taip, visi daugmaž viską žinojo apie Ramūną Karbauskį, jo milijonines investicijas į pergalę 2016 m. rinkimuose, kai jis daug metų plušėjo, net pastatė Naisių kaimą. Ilgus metus rodytas serialas iš esmės buvo jo kruopščiai kurta rinkimų programa. Nedaug buvo iliuzijų, kad žemės ūkio oligarchas išvis turi ką nors bendra su kairiąja politika, ir jos tikrai labai greitai išsisklaidė.

Ilgus metus rodytas serialas iš esmės buvo jo kruopščiai kurta rinkimų programa. Nedaug buvo iliuzijų, kad žemės ūkio oligarchas išvis turi ką nors bendra su kairiąja politika, ir jos tikrai labai greitai išsisklaidė.

Kai nusprendi šokti į vieną valtį su tokiu, tai daug pasako ir apie tave patį. Tačiau S. Skvernelis stengėsi rodytis visiškai kitokioje šviesoje – kaip sveiko proto, pozityvių ir reikalingų pokyčių atsvara Naisių gyvenimo būdo fanatikui. Na, gerai, už jo pinigus, bet galbūt į gera Lietuvai.

Ir tos iliuzijos apie neva kitokį S. Skvernelį sklaidėsi gerokai ilgiau nei apie R. Karbauskį.

Kas vyko lygiai prieš ketverius metus?

Reikėjo kovotojų su sistema, štai ko tada reikėjo, nes net ore tvyrojo reikalas, kad tą nomenklatūrinį tvaiką skleidžiančią sistemą reikia ardyti. Ten buvo ir konservatorių palikimo, bet per ilgai užsibuvusio bebryno – dar daugiau. Visiems norėjosi mažiau arogancijos – štai dėl ko anuos rinkimus ir prapylė konservatoriai, nors irgi siūlė pokyčius. Ir pagaliau realių reformų – švietimo, sveikatos apsaugos. O taip pat naivaus tikėjimo, kad atėjus nepatyrusiems, bet naujiems veidams kažkaip tie nomenklatūriniai saitai surūks ir nebeatsinaujins.

S. Skvernelis ir buvo toks naujokas didžiojoje politikoje. Prezidentė Dalia Grybauskaitė nepatyrusiems ir profesionalų pritrūkusiems valstiečiams įsiūlė savų, tuos pridėjo prie kelių valstiečių ir susidarė Vyriausybė, kuri pradėjo daryti reformas.

Ką, ar nebuvo Vyriausybėje žmonių, kurie norėjo, kaip išmanė, daryti tuos pokyčius?

Nežinojimas tapo indulgencija ir keliukas, vedantis į S. Skvernelio kaimą, įsinormino vos ne kaip skaidrumo etalonas, nes juo rūpinosi tiesiogiai ne premjeras, o net du V. Tomaševskio partijos ministrai.

Taip Vyriausybėje atsirado Kęstutis Navickas, kuris šiuose rinkimuose jau ėjo su konservatoriais, su juo valstiečiai ėmėsi bebrų urėdijos.

„Lietuvos geležinkeliai“ buvo valstybė valstybėje, šią vieną svarbiausių Lietuvos strateginių įmonių laike užmarinavo tiek konservatoriai, tiek socialdemokratai – ir vienų, ir kitų veikėjai keisdavosi valdybose, tačiau niekas nedrįso pajudinti Stasio Dailydkos. Kaip ministras Rokas Masiulis susisiekimo sektoriuje darė klaidų, bet pokyčiai vyko.

Švietimo ir mokslo ministre po apgailėtinų ankstesnių ministrų tapo profesionalė Jurgita Petrauskienė. Taip, nemokšiškai, grubiai, bet daug metų nejudintoje pelkėje radosi judesio.

O į socialinės apsaugos ir darbo ministrus buvo paskirtas Linas Kukuraitis – žmogus, kuriam buvo galima visko prikišti, bet jis nebuvo ir nėra nei vagis, nei šmikis. Dar buvo jauni ūkio ir energetikos ministrai.

Kuo visa tai išvirto? Išvirto tuo, kad premjeras S. Skvernelis išeina ne sistemą išardęs, o įsisisteminęs geriau nei jo paties šluote iššluoti norėti bebrai. Savais kadrais keitė nesavus kartais net grubiau nei drįsdavo ankstesnieji ir nebuvo jokių problemų paneigti tuos darbus, kuriuos padarė jo paties Vyriausybė ir jo paties ministrai, kai to reikalavo naujos aplinkybės: Ramūnas Karbauskis ir nauji koalicijos partneriai.

Savi sužlugdė švietimo reformą ir suvalgė savo švietimo ir mokslo ministrę. Savi išmetė K. Navicką ir net didžiu kultūrininku R. Karbauskį vadinusią kultūros ministrę Lijaną Ruokytę. Lygiai taip pat, R. Karbauskiui pradėjus, o S. Skverneliui pritariant buvo nušluotas R. Masiulis ir jo visi darbai – jis buvo iškeistas į Klaipėdos oligarchų statytinį ir jų pinigus. Ne, jie nebuvo idealūs, darė klaidų, bet jie darė pokyčius pagal tuometinius S. Skvernelio ir R. Karbauskio planus.

Juos išmetė, o kas juos pakeitė?

Jaroslavui Narkevičiui jo įžūliai įsisavinta „otkatų“ sistema Vyriausybėje leido dar stipriau įsitvirtinti, o kelių asfaltavimas pagal partines prerogatyvas šioje Vyriausybėje tapo ne nusikaltimu, o pasiekimu, gero darbo ir net gero tono ženklu.

Nežinojimas tapo indulgencija ir keliukas, vedantis į S. Skvernelio kaimą, įsinormino vos ne kaip skaidrumo etalonas, nes juo rūpinosi tiesiogiai ne premjeras, o net du V. Tomaševskio partijos ministrai. Rusnės estakada, kuriai pinigų premjeras spaudė skirti ir konkurso baigtį spartinti, kad statybos baigtųsi sulig Prezidento rinkimų pradžia, jau atrodo lyg menkutis nesusipratimas.

Ir vertybinė riba, kuri, regis, net baugiausiais laikais negalėjo būti liečiama, šįkart be skrupulų buvo peržengta to paties premjero, kai jis pats ir jo šeima ėmė agituoti už kandidatę, kurios partija į Seimą jau buvo atvedusi ir per šiuos rinkimus dėjo visas pastangas atvesti net nesislapstančius Kremliaus palaikomus veikėjus.

Reformatoriaus veidą sisteminiu veikėju labai greitai pakeitė ir užkulisinis veikėjas Algirdas Stončaitis, neturintis nieko bendra nei su skaidrumu, nei su atvirumu, kuris atėjo vietoje pirmosios S. Skvernelio kanclerės Mildos Dargužaitės. Kad ir kokia ji buvo, bet ji nebuvo nei bebrė, nei sisteminė.

Kol S. Skvernelis įsivaizdavo, kad jis išsipirks iš R. Karbauskio pinigų ir jo įtakos, kai bus išrinktas Prezidentu, o gal net paims iš jo Valstiečių ir žaliųjų sąjungą, išrinktas pirmininku, dar buvo galima matyti šiek tiek savarankišką jo liniją, padėjusią išlaikyti ir kitokį, atseit demokratiškesnio nei R. Karbauskis S. Skvernelio veidą.

Tačiau kai tai nepavyko, tiesiog buvo nuspręsta, kad reikia išlaikyti valdžią bent tą, kuri buvo rankose. S. Skvernelis neišėjo, neparodė, kad jam tai nepriimtina, o liko su R. Karbauskiu. Su valdžia.

Nesvarbu, kad S. Malinauskas ir kiti S. Skvernelio aplinkos žmonės visais kanalais perduodavo, kad čia viską intriguoja R. Karbauskis, kad tarp jų didžiuliai nesutarimai, kad yra kitaip, nei atrodo. Tačiau tik taip – pašnypšti po stalu – ir sugebėjo S. Skvernelis, o visą kitą laiką darė tai, ką jam liepė R. Karbauskis. O vėliau jau net ir tvirčiau nei bet kada jo dešinėje įsitvirtinęs Aurelijus Veryga. Ir, man regis, tai buvo lyg R. Karbauskio kerštas Sauliui, tam draugui, už kurį ir kurio vardu jis kalbėjo vakar ir šiandien ir visais kitais atvejais, kai premjeras dingsta.

R. Karbauskis tikrai ne tas, kuris lengvai atleistų maištą laive, ypač siekiant pasigviežti tai, ką jis sukūrė.

Taip pat skaitykite

Populiariausi