Viena svarbiausių institucijų Jungtinėse Valstijose yra Aukščiausiasis Teismas. Ir kuo toliau, tuo dažniau jis virsta politinių batalijų vieta.
Tą lemia specifinis teismo vaidmuo galingiausios pasaulio šalies sistemoje. Aiškindamas Konstituciją ir kitus teisės aktus, šis teismas priima sprendimus, esmingai lemiančius kasdienį amerikiečių gyvenimą.
Pavyzdžiui, teismas jau svarstė tokius klausimus kaip: ar gali tos pačios lyties asmenys susituokti? Ar abortai turi būti legalūs? Kaip turi būti finansuojamos politinės kampanijos? Ar stojimų į universitetus metu reikia atsižvelgti į rasinę nelygybę?
Dar daugiau, Aukščiausiasis Teismas 2000 metais praktiškai nulėmė prezidento rinkimų baigtį. Kadangi balsų skirtumas tarp tuomečių kandidatų George`o Busho ir Alo Gore`o buvo ginčytinas, būtent devynių teisėjų sprendimas lėmė, kad Baltųjų rūmų raktai atiteko Bushui.
Svarstoma, kad panašus scenarijus gali pasikartoti ir šiemet, todėl ir Respublikonų, ir Demokratų partijų atstovai nori, kad teismas būtų kiek įmanoma palankesnis jų idėjoms. Todėl naujų teisėjų skyrimas į Aukščiausiąjį Teismą tampa tikrų tikriausia politine drama.
Teisėjus iki gyvos galvos skiria prezidentas su Senato pritarimu. Todėl jau ne vieną dešimtmetį konservatyvūs prezidentai į teismą siunčia konservatyvius teisėjus, liberalūs prezidentai – liberalius. Nors Jungtinių Valstijų Konstitucijos kūrėjai to tikrai nenorėjo, Aukščiausiojo Teismo teisėjų ideologinis pasiskirstymas yra tapęs norma.
Pavyzdžiui, prezidentas Donaldas Trumpas savaitgalį patvirtino, kad vietoje neseniai mirusios liberalios teisėjos į Teismą siunčia konservatyvią katalikę Amy Coney Barrett. Kadangi tai jau trečiasis Trumpo per kadenciją nominuotas teisėjas, galios balansas institucijoje krypsta į konservatyviąją pusę. Jei ji bus patvirtinta Senate, o tuo beveik neabejojama, konservatorių bus jau šeši, o liberaliajai pusei atstovaus trys.
Žinoma, liberalioji Demokratų partija visomis išgalėmis tam priešinsis. Vienas iš argumentų – rinkimų metais prezidentas apskritai neturėtų skirti naujo teisėjo. Kitaip tariant, reikia sulaukti rinkėjų žodžio ir palikti šią teisę naujai išrinktam – arba perrinktam – prezidentui.
Tokio delsimo precedentas yra; 2016-aisiais, taip pat prezidento rinkimų kampanijos metu, Respublikonai Senate atsisakė net išklausyti Baracko Obamos siūlytą kandidatą į šį teismą. Argumentas – sulaukime rinkimų.
Bet šiandien viskas apsivertė aukštyn kojomis. Nors prieš ketverius metus Respublikonai nenorėjo nieko girdėti apie Obamos siūlymą, tai dabar tie patys Respublikonai dega noru kuo greičiau patvirtinti Trumpo kandidatę.
O Demokratai, 2016-aisiais siūlę teisėją skirti rinkimų metais, dabar nenori leisti, kad tą padarytų Respublikonai. Tad abiejų partijų pozicijas diktuoja politiniai išskaičiavimai.
Tokia situacija gali suduoti smūgį teismo prestižui. Nors juo apklausose pasitiki du trečdaliai amerikiečių, virsmas į dar vieną politizuotą instituciją gali būti žalingas. Kartu tai verčia klausti, ar politikai, nesugebėdami priimti svarbių sprendimų, nebando permesti naštos teismams.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
