Nuomonės

2020.09.12 17:31

Benas Lyris. Mes galime padėti tašką skaudinimų grandinėje

Benas Lyris, kunigas ir poetas, LRT.lt2020.09.12 17:31

Evangelijoje pagal Matą šiandien, šį sekmadienį, girdime Petro klausimą Viešpačiui. Jis klausia Viešpačio: „kiek kartų aš turiu atleisti savo broliui, kuomet jis man nusikalsta?“ Petras teiraujasi, ar tai galėtų būti iki septynių kartų. Jėzus gi jam atsako, kad atleisti reiktų ne iki septynių, o iki 77-ių kartų.

Mes kiekvienas puikiai suprantame, kad Evangelijoje ir Šventajame Rašte randami skaičiai nėra matematika. Tai yra teologija. Septyni yra pilnatvės skaičius. 77-ni yra kvietimas visada atleisti, visada būti geros valios artimam ir visada kitam linkėti gyvenimo.

Kiti žmonės gali mus valdyti, jeigu mes įsiskaudiname ir viską matome tik per emocinę prizmę.

Atleidimo tema yra labai aktuali ir šiandien. Labai dažnai mes užsidarome ir pristatome sienų kitiems žmonėms, kurie mus įskaudina. Labai dažnai į žmones ir į savo gyvenimą žvelgiame tik emociniame lygmenyje. Kiti žmonės gali mus valdyti, jeigu mes įsiskaudiname ir viską matome tik per emocinę prizmę.

Tačiau jeigu pasigiliname ir nusileidžiame į savo protą, šaltu protu pamatome, kad kitas žmogus skaudina todėl, jog pats yra nelaimingas. Toks žmogus pats išgyvena skausmą, buvo įskaudintas.

Mes galime padėti tašką toje skaudinimų grandinėje. Tai yra dorybė, kuomet mes gebame į savo gyvenimą pažvelgti su Kristaus dvasia, su atlaidžia dvasia – leidžiančia gyventi kitam žmogui.

Pirmasis laimingas, išeinantis iš šios grandinės, yra tas, kuris atleidžia. Užsidarymas, susikaupę sunkumai visų pirma toksiškai veikia mus pačius. Atleidimas yra pati pirminė dovana tam, kuris atleidžia. Jis pats pirmasis gauna laisvą širdį.

Dažnai žmogus skaudina ne todėl, kad kitas yra intereso tikslas, tačiau dėl to, kad pats yra nelaimingas.

Prašykime šiandien Dievo malonės, kad sugebėtume į savo gyvenime esančius žmones, kuriuos sutinkame, kurie ateina prie mūsų širdžių, kurie ateina prie mūsų gyvenimo darbe, namuose, su kuriais reguliariai susitinkame, kurie mus įskaudina, pažvelgti ne tik iš emocinės perspektyvos, bet ir iš šalto proto, dorybinės perspektyvos. Dažnai žmogus skaudina ne todėl, kad kitas yra intereso tikslas, tačiau dėl to, kad pats yra nelaimingas.

Su Kristaus kančia mes galime padėti tašką toje skaudinimų grandinėje. Mes galime, kaip Jėzus sako, leisti žmogui eiti toliau ir pačiam nesustoti prie įskaudinimo. Krikščioniška prasme atleidimas ir krikščioniška meilė nėra sėdėjimas apsikabinus vienas su kitu ir tos meilės imitacija. Tačiau tai yra pati giliausia dorybė, linkint kitam žmogui, kad jis būtų laimingas, kad Dievas laimintų jo gyvenimą, kad jis patirtų džiaugsmą, kad jis patirtų gyvenimo pilnatvę.

Tegul prie mūsų prisilietusi Dievo dvasia paliečia mane ir Jus. Atlaidumo ir gailestingumo dvasia nesustoja prie emocijų, prie pykčio grandinės, bet leidžia mums patiems sau padovanoti gyvenimą, atleidžiant tiems, kurie ne visada mūsų kasdienybėje būna malonūs. Amen.

Populiariausi