Rinkimų kampanijų algoritmas jau ilgą laiką nelabai ir keitėsi. Beveik visi dalyvaudavo lenktynėse, kurias galima pavadinti „Kas daugiau?“, siūlydami didesnius atlyginimus ir, žinoma, didesnes pensijas. Ir rodėsi, kad kitaip rinkimai jau ir nelaimimi. Ai, dar visada gerai sąraše priglausti garsų sportininką ar šiaip kokią gerai atpažįstamą fizionomiją turintį asmenį, o tada tiesiog daug vaidentis rinkėjui.
Ar šiemet kas nors kitaip? Daug pokyčių nesimato. Kaip ir ankstesnėse Seimo rinkimų kampanijose vasaros metu viešojoje erdvėje štilis ir tik politikų socialiniai tinklai išduoda, jog fokusas šiuo metu yra ne į viešus debatus, turinį, o į kiekybę. Kuo daugiau reikia aplankyti geografinių taškų ir kuo daugiau rankų paspausti. Tiesa, šiais metais su rankų paspaudimu kiek keblu.
Ir būtent koronaviruso plitimas, klausimai, ar būti kaukėms ant mūsų nosių ir burnų bei kokių atstumų laikytis, galbūt gali tapti šių rinkimų naujove. Stokojančios fantazijos ir kompetencijų partijos, jausdamos rinkėjų vis didėjantį dirglumą dėl šios situacijos, gali stengtis kuo daugiau apie tai kalbėti. Bet tai bus pigus triukas.
Mūsų rinkimų kampanijos ir visa politinė arena jau seniai paveiktos politikos virusų, kurie rinkimų kampanijas ar debatus padarė iškamšomis be turinio. Kai kurie ir toliau mano, jog nemokami ledai rinkėjui geriau padeda apsispręsti nei kažkokios programos.
Ir koronaviruso tema gali paslėpti kitus daug aktualesnius klausimus. Bet kiek kandidatų gali rimtai kalbėti apie švietimo reformas ar mokesčių sistemos galimas pertvarkas? Deja, mūsų rinkimų kampanijos ir visa politinė arena jau seniai paveiktos politikos virusų, kurie rinkimų kampanijas ar debatus padarė iškamšomis be turinio. Kai kurie ir toliau mano, jog nemokami ledai rinkėjui geriau padeda apsispręsti nei kažkokios programos.
Debatai mūsuose irgi ypatingi. Tokie ypatingi, jog iš praėjusių rinkimų įsiminė ne tiek turinys, kiek Gabrieliaus Landsbergio sumišimas, kai, atėjęs į debatus su Ramūnu Karbauskiu, vietoje tikėto pasiglostymo gavo šaltą dušą ir nebeatsigavo. Bet kaip debatuoti, jei rinkimų kampanijos orientuotos į pažadus, kurie jau net nelabai ir skiriasi? Kaip pasimatuoti raumenis, kai pačios politinės partijos siunčia žinią, jog raumenys yra gerai, jei jie yra tokie kaip Virgilijaus Aleknos?
Politikai dažnai nesivargina pasiruošti debatams. Atsiribojant nuo to patinka ar ne, pavyzdžiui, Agnė Širinskienė, bet retas atvejis, kai diskusijose jos spaudimą atlaiko oponentai. Ir taip nutinka dėl jų galvojimo, kad viskas čia bus lengva, nes ji gi daug kam sukelia neigiamas emocijas. Tik pasiruošti argumentus, deja, jie pamiršta. Kaip ir su Ingrida Šimonyte kalbantys dažniausiai tesugeba pasakyti, jog ji pensijas atėmė, o argumentai niekam neįdomūs.
Ir, deja, bet panašu, jog šie politikos turinį ėdantys virusai įsigalėję daug rimčiau nei koronavirusas. O skiepai pastarajam bus gana greitai, ko nepasakysi apie anuos, nuo kurių skiepų niekas išrasti jau, regis, ir nebando.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
