Nuomonės

2020.08.12 18:15

Indrė Makaraitytė. Sviatlana, „krymnašisto žmona“, kodėl sugadinai reginį?

Indrė Makaraitytė, LRT Tyrimų skyriaus vadovė2020.08.12 18:15

Minsko geležinkelio stoties bufete vėlų vakarą 2011 m. pradžioje buvo pilna vyrų, kurie gėrė degtinę iš stiklinių. Gausiai snigo, lauke buvo šalta, vėlu, pasirinkimas striukas: traukinio į Vilnių laukti galėjau arba tarp žmonių, arba prietemoje tuščioje stotyje. Svarsčiau, kuris iš juodkepurių stebi, kada aš pagaliau išvažiuosiu.

Atvažiavau tuomet į Minską kelioms dienoms iškart po eilinių Aliaksandro Lukašenkos prezidento rinkimų pasikalbėti su tais, kurie jam drįso mesti pirštinę. Tiksliau, tie, kurie dalyvavo rinkimuose, jau sėdėjo kalėjime, o kalbėjau aš su jų artimaisiais ir bendražygiais.

Tuomet vienu iš opozicijos lyderių buvo Andrejus Sanikovas. Šis sumuštas ir suimtas rinkimų išvakarėse, suimta jo žmona, o 3 m. sūnų tarnybos išvežė į vaikų namus. Seneliai vaiką sugebėjo atsiimti, tačiau močiutė, su manimi kalbėdama, raudojo ir nežinojo, kas jos laukia.

Vos tik išsitraukėme filmavimo kamerą prie Minsko vaikų darželio, kurio darbuotojos suimtos opozicionierių šeimos vaiką perdavė tarnyboms, o ne seneliams, languose nebuvo nė vieno žmogaus, tik sujudėjo užuolaidos. Niekas neišėjo paklausti, kas čia ką filmuoja. Aš beveik neabejojau, kad kiekvienas mano žingsnis Minske yra stebimas.

Dar daug su kuo kalbėjausi tądien Minske, ir su saugumiečiu taip pat, kuris liepė ištrinti viską, ką nufilmavome gatvėje, ir nešdintis, o po paskutinio pokalbio su žmogumi, kuris pats buvo kankinamas Baltarusijos KGB, aš ir važiavau tiesiai į tą tamsoje skendinčią stotį. Įrašytą medžiagą – ir pati supratau, kad tai labai juokinga – slėpiau po drabužiais ir sėdėjau tarp degtinę stiklinėmis maukiančių vietinių.

Buvo taip nejuokinga, taip nejuokinga klausytis žmonių, kurių net balsas pasikeičia, kai juos sukausto baimė.

Tai buvo 2011-ieji. Po metų, 2012 m., savo vyrą A. Sanikovą pamačiusi jo žmona paskelbė, kad jis atrodo lyg mažiausiai 10 m. būtų atbuvęs stalininiuose lageriuose. Po paskutinio susitikimo jis priglaudė prie langelio raštelį, kad su juo bus susidorota.

A. Sanikovas nuolankiai paprašė A. Lukašenkos malonės. A. Lukašenka jį išleido. Žinoma, Baltarusijoje jo nėra.

O kiek jų yra Baltarusijoje? Oponuojančių A. Lukašenkai?

Vakar iki Lietuvos sienos tas pats Baltarusijos KGB atvežė Sviatlaną Cichanouskają. Ir atidavė – pasiimkit. Žinoma, ją per kelionę meiliai glostė ir ramino. Kai buvo oficialiai paskelbta, kad ji saugi Lietuvoje ir jai niekas negresia, netrukus paviešinti jos du įrašai. Viename ašaromis springstanti moteris kalba apie vaikus ir apie tai, kad ši kova neverta nė vienos gyvybės.

Ir visas balta, raudona, balta pasidabinęs lietuviškas feisbukas net švilpia iš nusivylimo – tik tokia pabaiga? O kur revoliucija? Kodėl S. Cichanouskaja Lietuvoje, o ne ant Vyčio su kardu prieš A. Lukašenką?

Ką ten feisbukas. Kiekvienas politinis veikėjas jodo Baltarusijos temą savaip.

Tik ant Vyčio neišeina, kuinai muistosi ir spardo neišasfaltuoto žvyrkelio akmenis.

Pirmą dieną po rinkimų konservatoriai it burtų lazdele pamojus patogiai ant sofos sėdėdami dalijasi išraiškingomis fotografijomis iš Baltarusijos ir reikalauja kuo griežčiausios valdžios reakcijos į A. Lukašenkos veiksmus. L. Linkevičiaus „apgailestaujame“ jiems netinka, reikia griežto tono ir svarbiausia – veiksmų. Po žinios, kad dingusi S. Cichanouskaja, su kuria buvo neįmanoma susisiekti, atbėgo į Lietuvą, pasidarė dar blogiau.

Kaip drįso S. Cichanouskaja palikti šalį? E. Zingeris nesismulkina ir rėžia iš peties – o kas būtų, jei Vytautas Landsbergis būtų šalį palikęs.

Ir taip, žiūrėk, S. Cichanouskaja pavirsta lietuviškų rinkimų įkaite ir net auka, nes juk rinkimuose reikia aukštų natų retorikos. Palyginimų. Ir visada – Rusijos kortos.

Tad tas, kuris nepaliko – didvyris. Lyderis. Prezidentas. Ačiū jam. Tačiau šita – tik pseudolyderė.

Tas, kažkada nepalikęs Lietuvos, tęsia temą ir savo klapčiukų tūpčiojimų ligvistinį išplėtimą – savo feisbuke V. Landsbergis rašo, kad Sviatlana – tik viso labo krymnašisto žmona. Kitaip tariant – agentė. Kitaip tariant, L. Linkevičius, šita valdžia į Lietuvą įsileido Kremliaus lėlę.

Ką tai reiškia? Ogi kad opozicijai šiukštu negalima su šita valdžia derinti veiksmų Baltarusijos atžvilgiu. Draudžiama. Nes Lietuvą myli tik tie, kurie myli teisingus didvyrius, ne kažkokius pseudo, kurie turi vaikų ir vyrą kalėjime.

Ir taip, žiūrėk, S. Cichanouskaja pavirsta lietuviškų rinkimų įkaite ir net auka, nes juk rinkimuose reikia aukštų natų retorikos. Palyginimų. Ir visada – Rusijos kortos.

Tiesą pasakius, nieko nauja. Lietuvoje niekada nebuvo vieningos pozicijos Baltarusijos atžvilgiu ir nė viena pozicija nebuvo efektyvi. Astravo atominė elektrinės (AE) statybų nesustabdė nei konservatoriai, nei Dalia Grybauskaitė, o nei ši Vyriausybė, nei naujas šalies vadovas, atsinešęs naują požiūrį į Baltarusiją, nebuvo pajėgūs pakeisti A. Lukašenkos pozicijos. Ne tik A. Lukašenkos, bet net Latvijos valdžios požiūrio į elektrą iš Astavo AE.

Bet juk cinizmo mums netrūksta ir dėl to iš teisingo didvyrio lūpų skrieja klausimas Lietuvoje nuo A. Lukašenkos KGB žiaurumo pabėgusiai „Krymnašisto žmonai Sviatlanai“ – tai kokia, Sviatlana, tavo „pažiūra į Lietuvos energetinį užgrobimą ir Astravo avantiūrą“.

Tik patikslinu, kad ką tik kuinus pasikinkiusiems lietuviams A. Lukašenka įjungė atominę. Štai jums ir Vyčio skrydis.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Taip pat skaitykite

Populiariausi