Nuomonės

2020.08.11 19:24

Marius Laurinavičius. 20 Putino metų. Ką slepia keistasis 1991 metų rugpjūčio pučas?

Marius Laurinavičius, Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitikas, LRT.lt2020.08.11 19:24

Jei 1991 m. rugpjūčio pabaigoje kas nors būtų pasakęs, kad nugalėtojais po ką tik Sovietų Sąjungoje žlugusio pučo tapo KGB veikėjai, ko gero, tokios versijos autorių visi būtų apšaukę ne tik bepročiu, bet ir provokatoriumi.

Tačiau net ne dabar, praėjus beveik 29 m. po šio žlugusio pučo, o gerokai anksčiau pradėjo ryškėti gana įdomus vaizdas. Ir šio vaizdo, norint suprasti V. Putino režimo susikūrimą, būtina ne vien nepaleisti iš akių besikeičiančiame įvykių kaleidoskope. Faktus, kurie sudaro mano minimą vaizdą, būtina analizuoti būtent V. Putino režimo susikūrimo kontekste.

Būtent tam ir bus skirtas šis jau devintasis mano kartu su LRT.lt tęsiamo ciklo „20 Putino metų“, kurio tikslas atskleisti V. Putino režimo prigimtį ir išsklaidyti mitus apie jį, rašinys.

„1991 m. rugpjūčio pergalės dienomis Rusijoje išryškėjo du akivaizdūs demokratinio judėjimo lyderiai: Maskvoje – Borisas Jelcinas, Leningrade – Anatolijus Sobčakas. Bet atkreipkite dėmesį: jau 1991 m. rugpjūčio 19–21 d., skambant kalboms iš demokratinių tribūnų, nesvarbu, ar tai buvo šarvuotis priešais Vyriausybės rūmus Maskvoje, ar Rūmų aikštėje Leningrade, šalia Jelcino visada stovėjo KGB karininkas Aleksandras Koržakovas, kuris anksčiau buvo Andropovo asmeninės apsaugos komandos narys, o šalia Sobčako – (tuomet) niekam nežinomas KGB karininkas Vladimiras Putinas... Demokratinė revoliucija Rusijoje dar tik įsiliepsnoja, tačiau figūros KGB šachmatų lentoje jau išdėliotos – už demokratijos vadų nugarų jau stovi juos kontroliuojantis KGB“, – taip 2015 m. rugpjūtį viename interviu padėtį apibūdino V. Putino režimo bei SSRS ir Rusijos specialiųjų tarnybų tyrinėjimams tikrai daug nusipelnęs dabar JAV gyvenantis istorikas Jurijus Felštinskis.

Ir nors vien ši citata, dabar jau įvykius vertinant iš laiko perspektyvos, skamba tikrai iškalbingai, faktų, patvirtinančių J. Felštinskio išvadą apie „KGB šachmatų lentoje išdėliotas figūras“ po 1991 m. pučo yra gerokai daugiau.

Pavyzdžiui, garsiojoje nuotraukoje, kurioje B. Jelcinas 1991 m. rugpjūčio pučo dienomis kreipiasi į minią stovėdamas ant tanko (turbūt būtent šį epizodą, minėdamas šarvuotį turi galvoje ir J. Felštinskis – M. L.) šalia Rusijos prezidento, tapusio ir jos demokratų lyderiu, stovi ne vien A. Koržakovas, kuris V. Putino režimo struktūrose jokio ryškesnio vaidmens jau neatliko.

Šalia B. Jelcino toje nuotraukoje galime išvysti ir vieną įtakingiausių būtent V. Putino režimo veikėjų – dabartinį Rusijos nacionalinės gvardijos vadą, dabar jau armijos generolą Viktorą Zolotovą.

Šis tuomet jau ilgametis KGB 9-osios valdybos karininkas pučo dienomis kartu su A. Koržakovu užtikrino B. Jelcino apsaugą, o po pučo žlugimo buvo nusiųstas į Sankt Peterburgą saugoti jau minėto antruoju Rusijos demokratijos lyderiu po B. Jelcino tuomet laikyto A. Sobčako.

Būtent tada V. Zolotovas susipažino su V. Putinu, kiek vėliau išryškėjo (tai itin svarbus V. Putino režimo bruožas) ir būsimo Rusijos nacionalinės gvardijos vado ryšys su Sankt Peterburgo banditais, konkrečiai legendiniu Romanu Cepovu.

Tačiau po V. Putino atėjimo į valdžią 2000 m. V. Zolotovas imtas vadinti būtent Rusijos prezidento „Piterio KGB komandos“ nariu. O juk jį galima būtų vadinti ir B. Jelcino bei A. Sobčako komandos nariu.

1991 m. pučo kontekste verta pakalbėti ir apie V. Putiną, nes jis pats yra prisipažinęs, kad iš KGB pasitraukė būtent tomis neramiomis 1991 m. rugpjūčio dienomis. Taigi, iki tol Sankt Peterburgo merijos užsienio ryšių komiteto vadovas V. Putinas šias pareigas ėjo būdamas KGB karininku. Tačiau 1991 m. rugpjūčio pučo dienomis jis esą buvo priverstas apsispręsti ir apie tai pranešė A. Sobčakui, kartu su B. Jelcinu pasipriešinusiam pučistams.

Pasak paties V. Putino, A. Sobčakas paskambino vienu pučistų lyderių buvusiam tuomečiam SSRS KGB vadovui Vladimirui Kriučkovui ir pranešė apie būsimojo Rusijos prezidento apsisprendimą trauktis iš KGB. Šis (pučo dienomis) tiesiog patenkino prašymą. Taip esą V. Putinas buvo išleistas į atsargą. Nors aš, vertindamas tolesnę V. Putino biografiją, asmeniškai manyčiau, kad jis tiesiog buvo pervestas į „veikiantį rezervą“.

Per mažai dramos? Pabrėžiu, šią V. Putino biografijos dalį 2018 m. A. Sobčako dukros ir buvusios kandidatės į Rusijos vadovo postą Ksenijos Sobčak sukurtame filme „Sobčako byla“ taip pasakojo pats Rusijos prezidentas.

Tačiau V. Putino apsisprendimas, bent jau vertinant iš dabarties perspektyvos, atrodo tikrai įdomiai, o gal ir iškalbingai. Mat viena garsiausių iki šiol kartojamų dabartinio Rusijos vadovo frazių yra ta, kad SSRS subyrėjimas esą buvo didžiausia XX amžiaus geopolitinė katastrofa.

Tik štai, kai pučistai ėmėsi gelbėti SSRS nuo to subyrėjimo (tai buvo svarbiausia pučo priežastis – neva bandyta užkirsti kelią sutarties dėl naujos Suverenių valstybių sąjungos, kuri turėjo panaikinti SSRS, pasirašymui 1991 m. rugpjūčio 20 d.) V. Putinas, pasirodo, nusprendė pereiti į „griovėjų stovyklą“. Ir net būti su tais, kurie bent jau deklaravo, jog nori panaikinti arba visiškai reformuoti KGB.

Žinant tiek dabartinį V. Putino požiūrį į KGB ir SSRS žlugimą, tiek ir pačią dabartinę Rusiją, kurioje iš esmės visą valdžią perėmė KGB įpėdinė FSB, kitaip negu paprasčiausia KGB priedangos operacija paties V. Putino veiksmus 1991 m. rugpjūčio pučo dienomis vertinti tikrai sunku.

Bet su V. Putino režimu susijusios įtakingos figūros „KGB šachmatų lentoje“ 1991 m. rugpjūčio pučo nugalėtojų gretose nei pačiu V. Putinu, nei V. Zolotovu, nei A. Koržakovu tikrai nesibaigia.

Spėkite, kas tapo pagrindiniu KGB vaidmens (užbėgant už akių galima pasakyti, kad, remiantis įvairiais šaltiniais, būtent KGB atstovai vadovavo pučui) per 1991 m. rugpjūčio įvykius tyrėju?

Pamenate tokį Sergejų Stepašiną, kuris, kaip šiame cikle jau esu pasakojęs, buvo vienas realių KGB kandidatų tapti B. Jelcino įpėdiniu?

Dar vienas sutapimas, bet būtent S. Stepašinas vadovavo specialiajai komisijai KGB vaidmeniui rengiant 1991 m. pučą įvertinti. Maža to, iš karto po, kai pasidarbavo šioje nelabai ką ir nuveikusioje (išskyrus kaltinimus SSRS KGB vadovui Vladimirui Kriučkovui ir jo aplinkai) komisijoje, S. Stepašinas paskirtas Rusijos Federalinės saugumo agentūros (pakeitusios KGB) vadovo pavaduotoju ir šios agentūros Sankt Peterburgo bei Leningrado apskrities vadovu.

Kiek svarbi tokia S. Stepašino karjera ir koks jo vaidmuo jau minėtoje KGB po pučo sudėliotoje „šachmatų lentoje“?

Pateiksiu 2006 m. Londone poloniu nunuodyto V. Putino režimo ir Rusijos specialiųjų tarnybų demaskuotojo Aleksandro Litvinenkos vertinimą.

„Ši daugybės pertvarkymų ir pervadinimų serija (kalbama apie iš karto po pučo prasidėjusius procesus – M. L.), kurią inicijavo pati specialioji tarnyba, buvo siekiama apsaugoti valstybės saugumą (turimas omenyje KGB – M. L.) kaip struktūrą nuo smūgio, išsaugant ne tik organizaciją, nors ir decentralizuotą, bet ir personalą, archyvus, agentus. Jevgenijus Savostjanovas (Maskvoje) ir Sergejus Stepašinas (Leningrade) turėjo didžiulį vaidmenį apsaugant KGB nuo sutriuškinimo. Abu buvo pelnę demokratų reputaciją ir turėjo reformuoti bei kontroliuoti KGB. O iš tikrųjų tiek pirmąjį, tiek antrąjį valstybės saugumas infiltravo į demokratinį judėjimą, paskui jie jau buvo iškelti į vadovaujančias pareigas naujojoje specialiojoje tarnyboje, kad demokratai negalėtų įveikti KGB. Ir nors bėgant metams daugybė KGB-MB-FSK-FSB darbuotojų ir neetatinių pareigūnų ėmėsi verslo ar politikos, Savostjanovo ir Stepašino dėka visa struktūra buvo išsaugota. Be to, jei anksčiau KGB buvo politiškai kontroliuojama komunistų partijos, o tai buvo savotiškas stabdys valdžios institucijoms, nes bet kokia rimta operacija buvo vykdoma tik gavus Politbiuro pritarimą, tai po 1991 m. MB-FSK-FSB pradėjo veikti absoliučiai savarankiškai, visiškai nekontroliuojama”, – rašė buvęs KGB ir FSB karininkas A. Litvinenka kartu su minėtuoju J. Felštinskiu dar 2002 m. išleistoje knygoje „FSB sprogdina Rusiją“.

Kad būtų dar aiškiau, šiek tiek priminsiu S. Stepašino biografiją. Šis SSRS karinio jūrų laivyno karininko šeimoje gimęs veikėjas Leningrade baigė SSRS vidaus reikalų ministerijos aukštąją politinę mokyklą, 1973–1981 m. pats tarnavo SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenėje. Vėliau mokėsi V .Lenino vardo karinėje politinėje akademijoje ir dėstė jau minėtoje Vidaus reikalų ministerijos aukštojoje politinėje mokykloje. Maža to, 1987–1990 jis lyg tyčia buvo nuolat siunčiamas į vadinamuosius „karštuosius taškus“, kur, žlungant SSRS, buvo liejamas kraujas ir kur, kaip dabar jau žinoma, neapsieita be KGB rankos, – Baku, Ferganą, Kalnų Karabachą, Suchumį.

Tačiau, kaip ir minėjo V. Litvinenka, S. Stepašinui buvo sukurta „demokrato“ legenda. 1990 m. jis išrinktas į Rusijos aukščiausiąją tarybą ir tapo Gynybos bei saugumo komiteto pirmininku. Vėliau ne tik išsaugojo KGB, kaip teigia A. Litvinenka, bet, kaip minėta, buvo ir tarp realių kandidatų tapti KGB/FSB parinktu B. Jelcino įpėdiniu.

J. Savostjanovo vaidmenį Rusijai judant link V. Putino režimo, kuris irgi buvo nemažas, trumpai aprašiau pačiame pirmajame ciklo „20 Putino metų“ rašinyje. Šis veikėjas iki šiol yra įtakingos Rusijos užsienio ir gynybos politikos tarybos narys. Tačiau 1991 m. pučo kontekste svarbu paminėti, kaip jis tapo pervadinto Maskvos KGB vadovu.

Remiantis oficialia informacija, J. Savostjanovą į šį postą asmeniškai pasiūlė dar vienas
„demokratas“ – tuometis Maskvos meras Gavrilas Popovas. Šiame cikle mano jau ne kartą minėtas dabar Kanadoje gyvenantis ir Rusijos specialiųjų tarnybų paslaptis atskleidžiantis buvęs KGB 5-osios valdybos papulkininkis Vladimiras Popovas tvirtina, kad pats „demokratas“ G. Popovas buvo KGB agentas.

V. Popovas pasakoja net G. Popovo užverbavimo istoriją. Esą KGB pasiūlymą bendradarbiauti būsimam Maskvos merui pateikė po to, kai šis buvo apkaltintas ėmęs kyšius iš studentų.

Tiesa, daugiau liudijimų apie G. Popovo, kaip KGB agento, veiklą lyg ir nėra. Todėl laikykime tai nepatvirtinta versija.

Tačiau kai kas yra ne tik žinoma, bet ir visiškai patvirtinta – G. Popovas yra vienas šiame cikle minėto šalia Vienos 1972 m. įkurto Tarptautinio taikomosios sisteminės analizės instituto auklėtinis. Kaip jau rašiau, šį institutą KGB naudojo kadrams rengiamai SSRS reformai ruošti.

Be to, iškalbinga ir G. Popovo vieša veikla jau V. Putino valdymo metais. Pavyzdžiui, 2011 m. jis paskirtas Maskvos mero Sergejaus Sobianino patarėju, o po to, kai 2015 m. nužudytas Borisas Nemcovas, viešai pareiškė, kad vienintelis atsakas į tokią žmogžudystę turi būti susitelkimas aplink V. Putiną. Net ragino kurti judėjimą V. Putinui ginti.

Štai toks „demokratas“ pasistengė, kad po 1991 metų rugpjūčio pučo J.Savostjanovas taptų Maskvos KGB vadovu ir, pasak A.Litvinenkos, išgelbėtų pačią KGB.

Tačiau pats J. Savostjanovas tvirtina, kad prie jo paskyrimo prisidėjo dar vienas tuometis „demokratas“, o vėliau ilgametis Maskvos miesto politinės vadovybės (ne vien šalia G. Popovo, bet ir prie J. Lužkovo) atstovas Ernestas Bakirovas. Įdomiausia, kad pats J. Savostjanovas neslepia, jog E. Bakirovas buvo susijęs su KGB.

Taigi, figūrų KGB per ir po 1991 m. rugpjūčio pučo dėliotoje „šachmatų lentoje“ vis daugėja…

Tačiau ir tai – dar ne viskas. Pavyzdžiui, dabar JAV gyvenantis buvęs KGB majoras ir V. Putino kurso draugas KGB institute Jurijus Švecas tvirtina, kad pats A. Sobčakas buvo KGB informatorius. Gandai apie tai Sankt Peterburge sklandė dar paskutiniajame XX amžiaus dešimtmetyje. Taip tvirtino ir buvęs A. Sobčako padėjėjas Jurijus Šutovas.

Neverta pamiršti ir dar vieno tiek su KGB, tiek su V. Putino režimo kūrimu susijusio itin svarbaus veikėjo – Jevgenijaus Primakovo. Mat jo vaidmuo per pučą – taip pat esminis. Prieš pučą šis J. Andropovo bendražygis jau buvo spėjęs tapti SSRS prezidento tarybos ir SSRS saugumo tarybos nariu, prasidėjus pučui viešai pavadino jį antikonstituciniu, o po trijų dienų su keliais kitais bendražygiai nuskrido į Faroso kurortą Kryme, kur neva buvo „kalinamas“ Michailas Gorbačiovas, ir parskraidino SSRS vadovą į Maskvą.

Tokia J. Primakovo veikla lėmė, kad jis tapo dar vienu pačios KGB pasiųstu šios organizacijos „reformuotoju“. Iš karto po pučo J. Primakovas tapo SSRS KGB vadovo pavaduotoju ir užsienio žvalgybos vadovu. Kaip jau minėjau ankstesniuose šio ciklo rašiniuose, 1999 m. būtent J. Primakovas buvo pagrindinis V. Putino konkurentas renkant B. Jelcino įpėdinį iš KGB.

Štai tokios „KGB šachmatų lentoje išdėliotos figūros“ išryškėja dar kartą atidžiau pažvelgus į tai, kas Rusijoje vyko per pučą ir po jo. Tų figūrų, žinoma, buvo gerokai daugiau. Bet ir šių pakaks, kad būtų galima iš naujo pabandyti dar kartą atsakyti į klausimą, ar po pučo nebuvo pagrindo manyti, kad jį laimėjo būtent KGB arba su juo susiję veikėjai. Ir jokiais „demokratais“, bent jau iš dabarties perspektyvos, tie laimėtojai visiškai neatrodo.

Tiesa, čia išryškėja paradoksas. Jau minėjau, kad pagrindiniais pučo organizatoriais, remiantis įvairiausiais šaltiniais, galima laikyti taip pat KGB atstovus, o ne drebančiomis rankomis išgarsėjusį GKČP (Ypatingosios padėties valstybės komitetas – M. L.) vadovą Genadijų Janajevą, kuris ėjo SSRS viceprezidento pareigas, ar net ne šiame komitete taip pat dalyvavusius SSRS gynybos bei vidaus reikalų ministrus Dmitrijų Jazovą ir Borisą Pugo.

Ne mažiau paradoksaliai dabar gali atrodyti ir visas 1991 m. rugpjūčio pučas. Ne veltui šio rašinio pavadinime jį pavadinau „keistuoju“ – pačioje Rusijoje iki šiol net istorikai ginčijasi, kas iš tiesų tomis 1991 m. rugpjūčio dienomis įvyko. Tikrai netrūksta manančių, kad pats pučas buvo vienoks ar kitoks spektaklis, turėjęs pridengti visai kitus tikslus.

Nors nei visas šis ciklas, nei konkrečiai šis rašinys tikrai nėra skirtas sąmokslo teorijoms nagrinėti, kai kurias pučo keistenybes paminėti verta. Pavyzdžiui, pats pučas ne tik nebuvo netikėtas – pats M. Gorbačiovas yra prisipažinęs, jog apie jį buvo įspėtas net amerikiečių, tačiau nieko nesiėmė, kad jam užkirstų kelią.

Beje, tuometį JAV ambasadorių Maskvoje Jacką Matlocką apie gresiantį pučą dar 1991 m. birželį įspėjo jau minėtas „demokratas“ Maskvos meras G. Popovas. O viešai atskleisti dokumentai rodo, kad įvesti nepaprastąją padėtį SSRS KGB vadovo Vladimiro Kriučkovo įsakymu imta rengtis mažiausiai nuo 1990 m. gruodžio.

Ar galėjo visą tą laiką viskas vykti už M. Gorbačiovo nugaros, jei apie tai žinojo net daug mažiau įtakingi asmenys? Netrūksta šaltinių, kurie teigia, kad pats M. Gorbačiovas ir turėjo vadovauti GKČP, bet paskutiniu momentu (1991 m. rugpjūčio 18 d.) tai daryti atsisakė. Nors, vėlgi kai kurių liudininkų teigimu, su tokiu reikalavimu pas jį į Farosą atvykusius „perversmininkus“ esą išlydėjo žodžiais „Ai, darykit, ką norit“.

Tikrai galima kritiškai vertinti tokius liudijimus ir jais netikėti. Tačiau daug klausimų iki šiol Rusijoje kyla ir dėl to, kodėl perversmininkai, bent jau visagalis KGB, kuris, kaip minėta, vadovavo pučui, taip iš esmės ir nepanaudojo jėgos.

Dar 2011 m. nepriklausomu laikomo leidinio „The New Times“ atliktas tyrimas atskleidė, kad tuometis KGB vadovas Vladimiras Kriučkovas net du kartus atsisakė duoti įsakymą veikti, kai specialieji daliniai buvo pasiruošę galbūt net išspręsti pučo baigtį. Vieną šių kartų V. Kriučkovas atsisakė duoti įsakymą suimti B. Jelciną, kai šis dar buvo savo viloje, o ne vyriausybės rūmuose Maskvos centre, kur jau būtų reikėję įveikti ir daugiatūkstantines pučo priešininkų minias.

Tiesa, netrūksta liudijimų ir dėl to, kad buvo visiškai parengtas ir Baltųjų rūmų šturmas, bet kažkodėl įsakymo jį pradėti jau kariuomenei pavaldūs specialiųjų pajėgų daliniai taip pat negavo.

Visa tai – tik spėlionės. Tačiau viena aplinkybė, ko gero, nekelia abejonių. Apie tai viešai papasakojo bene artimiausias tuometis B. Jelcino bendražygis Genadijus Burbulis, užėmęs Rusijos valstybės sekretoriaus postą.

„Yra dar viena aplinkybė, į kurią labai dažnai neatsižvelgiama. Esmė ta, kad gegužę (1991 m. – M. L.) buvo įsteigtas Rusijos valstybės saugumo komitetas. Generolas Ivanenka, kuris visas tris dienas nuolat buvo Baltuosiuose rūmuose mano kabinete ir dirbome šį darbą kartu, sugebėjo labai operatyviai pasiekti akivaizdų skilimą – išsiskyrė daugumos KGB karininkų profesinės, politinės ir gyvenimo pozicijos tiek centriniame SSRS KGB aparate, tiek regionuose”, – viešai pasakojo G. Burbulis.

Tai patvirtino ir net dar daugiau apie KGB generolo Viktoro Ivanenkos indėlį į „demokratų“ pergalę per 1991 m. pučą papasakojo ir buvęs B. Jelcino patarėjas Sergejus Stankevičius.

„Rusijos KGB pirmininkas Viktoras Ivanenka tapo pagrindiniu štabo nariu... Kai iškildavo viena ar kita operatyvinė problema, mes eidavome pas Ivanenką. Jis greitai nuspręsdavo, į kokias struktūras ar įstaigas reikia kreiptis, norint išspręsti problemą, surasdavo ten savo draugų ir netrukus problema būdavo išspręsta... Ivanenka veikė stebėtinai efektyviai. Jo dėka mes tiksliai žinojome, kurie daliniai buvo įvesti į miestą, kur jie buvo dislokuoti ir kokios užduotys jiems buvo paskirtos. Mes net žinojome operatyvinio štabo sudėtį, kurį sukūrė Valstybinis nepaprastųjų situacijų komitetas, kad galėtų stebėti situaciją Maskvoje. Ivanenkos kanalais taip pat gavome informacijos apie artėjančius Baltųjų rūmų puolimus “, – suabejoti KGB generolo vaidmeniu neleido S. Stankevičius.

Beje, V. Ivanenkos paskyrimą Rusijos KGB vadovu iš esmės palaimino pats V. Kriučkovas, 1991 m. gegužę susitaręs su B. Jelcinu dėl Rusijos KGB įsteigimo.

Po pučo V. Ivanenka tapo dar vienu KGB „reformuotoju“ – Rusijos federalinės saugumo agentūros vadovu (jo pavaduotojais, pasak A. Litvinenkos, išgelbėjusiais KGB, buvo jau minėti S. Stepašinas bei J. Savostjanovas).

Nors jau 1992 m. pradžioje V. Ivanenka prarado savo postą, tolesnė jo karjera klostėsi būtent pagal V. Putino „KGB kapitalizmo“ scenarijų. Iš pradžių V. Ivanenka pasuko į „Gazprom” bei tapo šios bendrovės saugumo tarnybos įkūrėju, o vėliau tapo vienu iš bendrovės „Jukos“ vadovų ir smulkiuoju akcininku. Jo turtas vienu metu vertintas net 100 milijonų dolerių.

Dabar šis „KGB multimilijonierius“ yra ir įtakingos Rusijos užsienio ir gynybos politikos tarybos narys.

Ne mažiau įdomūs ir buvusių perversmininkų likimai. Štai perversmininkų lyderis V. Kriučkovas, po to, kai 1994 m. buvo amnestuotas, iš karto įsidarbino oligarchui Vladimirui Jevtušenkovui priklausančiame holdinge „Sistema“. O pats holdingas buvo siejamas su J. Primakovo–J. Lužkovo (abu pučo metu palaikė B. Jelcino stovyklą) klanu. Maža to, kai V. Putinas 1998 m. tapo FSB vadu, buvęs perversmininkas pakviestas padirbėti būsimojo Rusijos prezidento patarėju.

Visai nesvetimi V. Putino režimui pasirodė ir kiti perversmininkai. Armijos generolai D. Jazovas ir Valentinas Varenikovas jau prie V. Putino buvo gynybos ministro patarėjais, tikrai neblogai valdant dabartiniam Rusijos režimui įsitaisė ir kiti 1991 m. rugpjūčio pučo organizatoriai.

Kaip tai vertinti, kiekvienas gali spręsti pats. Tačiau aišku viena – net jei 1991 m. pučas iš tiesų reiškė kažkokią dramatišką kovą tarp skirtingų jėgų SSRS bei Rusijos valdžios viršūnėse, tiek „demokratų“ pergalę pasiekti padėjo, tiek ir ją po to švęsti galėjo būtent KGB atstovai.

O visi trys realūs pretendentai į B. Jelcino įpėdinius iš KGB – V. Putinas, J. Primakovas ir S. Stepašinas – ne tik sėkmingai prisijungė prie „demokratų“ stovyklos, bet ir, pasinaudoję puču, įtvirtino arba dar sustiprino savo pozicijas tolesniame kelyje į valdžios viršūnę.

Todėl ir patį pučą bei „demokratų pergalę“ jo metu, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, tenka laikyti dar vienu nuosekliu žingsniu V. Putino režimo sukūrimo link. Juo labiau, kad visiškai teisus buvo A. Litvinenka. Būtent po pučo „demokratų“ vadovaujamos Rusijos specialiosios tarnybos atsikratė komunistų partijos priežiūros ir ėmė veikti visiškai nekontroliuojamos.

Taip pat skaitykite

Populiariausi

Rita Miliūtė

Nuomonės

2020.09.25 10:11

Rita Miliūtė. Tas jausmas, kad vyksta idiotiškas spektaklis Jerzy Giedroyc`o ir Sergejaus Dovlatov`o mirčių metinėms bei Atviros prezidentūros laidotuvėms pažymėti