Nuomonės

2020.08.01 17:05

Benas Lyris. Užsidarę mobiliuosiuose telefonuose, nepažvelgiame kitiems į akis

Benas Lyris, kunigas ir poetas, LRT.lt2020.08.01 17:05

Brangieji, šio sekmadienio Evangelija mums kalbės apie duonos ir žuvies padauginimą, kuomet iš penkių kepaliukų ir dviejų žuvelių atsiranda labai daug. Labai gražus sakinys nuskamba šios dienos Evangelijoje.

Jėzus sako, kad jo mokiniai nori atleisti visus žmones, kurie buvo susirinkę, kad patys nusipirktų maisto. Jėzus sako: „jūs duokite jiems valgyti“. Tai turbūt būtų utopija tikėti, kad šiandieniniame pasaulyje visi stebuklai įvyksta iš dangaus ir be žmogaus – iš akmenų Dievas padaro duonos arba iš dangaus jos numeta. Būtų naivu tikėti.

Patys gražiausi stebuklai, kurie šiandien įvyksta, gali įvykti tiktai mūsų pačių rankomis. Ir jeigu įmanoma išgelbėti ir perkeisti pasaulį, tai jūsų pačių širdimi, jūsų pačių rankomis. Tiek, kiek turite drąsos patys imtis atsakomybės.

Patys gražiausi stebuklai visada įvyksta, kai mes tampame jautrūs vieni kitiems.

Jėzus, kaip ir tąkart, taip ir šiandien, tik įgalina pamatyti, kiek daug mes turime, tik įgalina pamatyti kitus, kurie neturi niekuo dalytis, ir taip pat tik įgalina matyti ne tiktai save, bet ir veidus. Žmonių, kuriems reikia pagalbos. Patys gražiausi stebuklai visada įvyksta, kai mes tampame jautrūs vieni kitiems.

Turbūt ne tik Dievas sprendžia mūsų gyvenimą, bet mes tampame dieviški tiek, kiek mes, bendradarbiaudami vieni su kitais, gebame dalintis tuo, ką turime. Man labai įstrigo vienas toks įvykis. Teko tarnauti vienoje Lietuvos parapijoje ir organizuoti kelionę į Italiją.

Tai buvo piligriminė kelionė. Keliavo iki 20 žmonių. Tris kelionės dienas mes visi ėjome kur nors valgyti: tai į vieną kavinę, tai į kitą kavinę. Ir žinot, kuomet reikėjo vykti į Lietuvą, mes grįžome į kambarius, susirinkome visi į didžiausią kambarį ir mano bendrakeleiviai sako: „kunige, mes tiek daug maisto prisidėjome iš Lietuvos, kad dabar turėsime jį išmesti“.

20-ies žmonių grupė pradėjo nešti iš savo kambarių, kas ką turėjo. Maisto buvo tiek prikrauta, kad net nebuvo vietos, kur ant tos lovos atsisėsti. Įvairių džiovintų dešrų, visko... Žmonės prisidėjo dėl savęs, galvodami, kad jeigu nebus kur pavalgyti, tiesiog būsiu saugus, įsidėjęs maisto. Mes net nesuvalgėme viso to, ką kiekvienas buvo įsidėjęs savo saugumui. Dalį maisto teko palikti.

Mes gyvename tokiame laike, kuomet stovėdami eilėje nepastebime prekybos centrų darbuotojų, tarnaujančių mums, nepažvelgiame jiems į veidus, į akis. Esame užsidarę mobiliuosiuose telefonuose arba norime greičiau pasprukti nuo kasos.

Lygiai taip pat Evangelijoje Jėzus mini mokiniams: „ne, nėra reikalo jiems skirstytis, jūs duokite jiems valgyti“. Ir tada mokiniai čia pat atsako, kad jie turi penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis. Jėzus tarė: „atneškite man juos“. Duoti tai, ką aš esu įsidėjęs dėl savęs, pasitikint, kad Dievas padaugina. Čia pats didžiausias, turbūt, judesys nuo savęs kito link – tai pats didžiausias šiandien stebuklas.

Mes gyvename tokiame laike, kuomet stovėdami eilėje nepastebime prekybos centrų darbuotojų, tarnaujančių mums, nepažvelgiame jiems į veidus, į akis. Esame užsidarę mobiliuosiuose telefonuose arba norime greičiau pasprukti nuo kasos, kad mus greičiau aptarnautų. Mes esame labai svarbūs vieni kitiems.

Tikrasis stebuklas, bet koks stebuklas, kuris gali įvykti, ir kurį gali sukurti ne Dievas, dovanodamas mums duoną iš dangaus ar iš akmenų, ar iš nieko, bet Dievas, kai mes padarom jam savo širdį atvirą, paskatindamas mus dalytis tuo, ką mes turime, ir atpažinti, pamatyti ne tik savo širdį, bet ir kito širdį, veidą, sustoti ne tik ties savo poreikiais, bet, be abejo, ir ties to žmogaus, kuris yra šalia manęs, atsiųstas man darbovietėje, mano tarnavimo vietoje, visuomenėje, kad mus padarytų jautrius.

Prašykime šiandien malonės, kad išmoktume dėkoti už žmones, kurie yra dosnūs, kurie dalijasi, ir prašykime, kad Dievas atpalaiduotų, išlaisvintų mūsų širdį ir gebėjimą dalintis vieni su kitais.

Dievas ateina, kad gebėtume dalintis vieni su kitais. Ir čia yra dar vienas labai svarbus aspektas – būti dėkingiems tiems, kurie atiduoda mums dalį savęs, nes kartais mes gerus dalykus, tuos, kuriuos gaunam iš kitų, ypatingas malonės dovanas, suprantame kaip savaime suprantamas.

Prašykime šiandien malonės, kad išmoktume dėkoti už žmones, kurie yra dosnūs, kurie dalijasi, ir prašykime, kad Dievas atpalaiduotų, išlaisvintų mūsų širdį ir gebėjimą dalintis vieni su kitais, ir gebėjimą išlaisvinti mus nuo noro turėti, prie noro žvelgti į kito veidą ir pasidalyti su kitu. Taip įvyks patys didžiausi stebuklai, kuriami ne tiek Dievo, kiek įgalinami jo, kai mes juos padarome savo pačių rankomis ir savo pačių širdimis. Amen.

Populiariausi