Kaip kalbėti ir švęsti Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją? Tai yra minėti šias valstybingumo šventes be lietuviško šovinistinio nacionalizmo.
Ką reiškia šios datos, jei bodiesi sentimentaliu nacionalizmu, kurio apstu mūsų žiniasklaidoje ir kultūroje? Jei nepatinka biurgeriško patriotizmo simboliai – ant „Audi“ ar BMW priklijuoti vyčiai, – ar ties kičo riba balansuojantys kino filmai apie partizanų kovas. Jei supranti, kad agresyviai skleista antirusiška propaganda neleistinai susiaurino demokratinę erdvę. Kaip minėti šias datas, kai suvoki, kad liūdnai pagarsėjusių partizanų antisemitizmą ginantieji gali nesilaikyti įstatymų, o nepatogus, prieš ideologinį vėją spjaudęs Algirdas Paleckis daugiau kaip metai be teismo laikomas kalėjime?
Romane „Daktaras Faustas“ Thomas Mannas – rašytojas, kuriam nestigo vokiško patriotizmo, – šlykštėdamasis mini „kultūrinį bolševizmą“. Veimaro respublikoje siaurakakčiai nacionalistai šį žodžių junginį vartojo apibūdinti avangardinį meną ir kosmopolitinę kūrybinės laisvės dvasią. Ši dvasia Vokietijoje pagimdė įvairiausius meninius judėjimus ir nuostabius kūrinius. Jie buvo sunaikinti Trečiojo Reicho barbarybės, kuri išaugo ir iš „kultūrinio bolševizmo“ demonizavimo.
Ar nėra panašumo tarp Veimaro respublikos ir nūdienos Lietuvos? Gal negirdime kalbų apie „kultūrinio marksizmo“ pavojus? Užsipuolami nacionalinių premijų laureatai dėl nepagarbaus partizanų vaizdavimo mene, o kairiosios nevyriausybinės organizacijos ir profsąjungos paskelbiamos pavojingomis valstybei.
Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji yra mums svarbios, nes sukūrė modernų demokratinį valstybingumą. Būtų neteisinga neigti nacionalizmo reikšmę šio politinio projekto steigimui. Moderni Lietuvos valstybė, patinka tai mums ar ne, yra lietuviško etnolingvistinio nacionalizmo kulminacija. Ji gimė lietuvių tautos, ne rusų, ne lenkų ar žydų pagrindu. Tačiau kaip tik dėl to, kad nacionalizmas ir jo logika savo prigimty yra kitus atskirianti, o ne įtraukianti, ji yra tokia pavojinga.
Užsipuolami nacionalinių premijų laureatai dėl nepagarbaus partizanų vaizdavimo mene, o kairiosios nevyriausybinės organizacijos ir profsąjungos paskelbiamos pavojingomis valstybei.
Nacionalizmas yra etiškai pateisinamas tik tuomet, kai jis kyla kaip daugumos antitironiška lingvistinės ir kultūrinės bendruomenės išsilaisvinimo politika. Sykiu jis pateisinamas, jei etninė dauguma gerbia mažumas. Toks lietuvių nacionalinis išsivadavimas XIX a. pabaigoje, o vėliau ir XX a. pabaigoje ir buvo. Tačiau dabar, kai šis lietuviškai kalbančios bendruomenės politinis projektas neabejotinai įtvirtintas Lietuvos respublikos teisiniame ir faktiniame egzistavime, įvairios flirto su nacionalizmu formos yra ne tik moraliai atgrasios, bet ir pavojingos.
Nacionalizmas visuomet susijęs su kitokių politinės bendruomenės narių atmetimu arba piliečių skirstymu į pirmarūšius ir antrarūšius. Tad minėti šias datas visų pirma turėtų reikšti mūsų kultūros ir demokratijos atvirumo šventimą.
Arvydas Šliogeris buvo teisus kalbėdamas apie filotopiją – meilę (savo) vietai. Tiesa, A. Šliogerio filotopija buvo susijusi su jo liūdnai pagarsėjusia kaimietiška bulvės metafizika. Filotopiją galima papildyti kosmopolitizmu. Pastarasis nebūtinai turi reikšti šaknų neturinčio pasaulinio pilietiškumo teigimą. Kosmos graikams reiškė darnos ir grožio pasaulį, galimą tik pilietinėje bendrijoje. Tad filotopija ir kosmpolitizmas vienas kitą papildo. Gyvename savo krašte, nes tikime ir viliamės, kad tai kultūrinės ir politinės darnos pasaulis.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
