Kalbėti apie paminklų statymą šiandieninėje Lietuvoje nėra lengva. O jei, pavyzdžiui, prakalbtume apie konkretų paminklą konkrečiam Antanui Smetonai – susimegztų beveik neišnarpliojama raizgalynė – politinių užgaidų, akademinių vertinimų, meninių interpretacijų ir liaudies mitologijų.
Esu kartą juokavęs, kad geriausias ženklas A. Smetonai būtų ne paties asmens, o visuotinai paplitusio posakio „prie Smetonos“ įpaminklinimas. Juk taip apibūdinama ištisa 20 a. pirmos pusės Lietuvos epocha ir net procesai, kurie su pačiu A. Smetona ne visuomet yra susiję. Argi tai ne puikus įvertinimas? Bet juokus šį kartą palikime nuošalyje.
Akivaizdu, kad kalbėti apie 20 a. pirmos pusės Lietuvos istoriją be A. Smetonos asmens yra sunkiai įmanoma (greičiau neįmanoma) užduotis. Bet įvairialypis akademinis istorinis pasakojimas nėra tapatus konkrečiam paminklui sostinėje. Ypač jei pastarąjį suvokiame tradiciškai-lietuviškai – maždaug kaip prašmatnų antkapį kapinėse. Tokio paminklo 21 a. galima ir nestatyti – šiuolaikiniame pasaulyje reikšmingos asmenybės pagerbiamos ne tik liejant 19 a. klestėjusias tuščiavidures ir būtinai iš veido atpažįstamas stovylas. Tačiau ką daryti jei A. Smetoną norima pagerbti panašiu būdu? Akivaizdu, kad reikia galvoti apie įamžinimą, kuris tiktų 21 amžiui. O norint tą pasiekti, asmenybę būtina vertinti visapusiškai, o ne tik išryškinant dabarčiai patogius buvusio valstybės vadovo karjeros epizodus (panašiai nutiko užpernai, kuomet skelbiant 2019-uosius A. Smetonos metais buvo akcentuotas vienintelis visos politinės biografijos momentas – jo išrinkimo prezidentu šimtmetis).
Tad kokie galėtų būti A. Smetonos keturis dešimtmečius trukusios politinės karjeros esmingiausi momentai į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį?
A. Smetonos politinę biografiją galima surikiuoti į tris reikšmingus dėmenis. Pirmas – A. Smetona kaip signataras; nacionalinio sąjūdžio vienas iš lyderių, liberalios bei konservatyvios (viename) politinės minties skleidėjas, Lietuvos (Valstybės) tarybos pirmininkas (1917–1919) ir galiausiai žmogus dėjęs parašą ant Vasario 16-osios akto. Antras dėmuo – A. Smetona kaip pirmasis valstybės vadovas; vienas iš valstybės kūrėjų, Tarybos narių daugumos išrinktas prezidentu (1919–1920), ryškus opozicionierius tiek dešiniajai, tiek kairiajai parlamentinei daugumai bei tris kartus iš eilės (1920, 1922, 1923) į Seimą nesėkmingai kandidatavęs politikas, viešasis intelektualas ir redaktorius. Ir galiausiai trečias dėmuo – A. Smetona kaip autoritaras (1927–1940); savito, tačiau iš tuometinio europinio konteksto (Lenkija, Latvija ir Estija, Portugalija) neiškrentančio, nacionalistinio režimo (aksominės diktatūros) vadovas, parlamentinės demokratijos ir politinės opozicijos (su)varžytojas, nuosaikaus vadizmo kulto kūrėjas. Tačiau, pažymėtina, neužsikrėtęs to meto radikaliais socialinės ir rasinės politikos užkratais bei nuo jų netiesiogiai saugojęs ir Lietuvos visuomenę. Apskritai A. Smetona 20 metų buvo ryškus valstybininkas, tačiau ne iki galo atlikęs pareigą tai pačiai valstybei, kuomet ne visiškai politiškai koordinuotai pasitraukė iš sovietų okupuojamos Lietuvos lemtingą 1940-ųjų metų vasarą.
Iš šių dėmenų matyti, kad A. Smetona neabejotinai yra svarbi ir kartu nevienareikšmė politinė asmenybė. Tačiau su juo susijusios kontraversijos, skirtingai nuo pastaruoju meto aptariamų kai kurių istorinių personalijų, nėra persipynusios su totalitarinių režimų idėjomis, bendražmogiškų vertybių pamynimu, nepamatuotu radikalumu ar naivumu. A. Smetona ne to kalibro politinė asmenybė, kurios turėtume kažkaip vengti viešai apmąstant savąją valstybingumo tradiciją.
Tad galimo paminklo sudėtis gana aiški. Visas, o ne tik išpudruotas ar atvirkščiai – išdegutuotas politinis A. Smetona turi sutilpti į konkretų meninį pavidalą. Tai ir signataras, ir prezidentas ir autoritaras, tai ir jo politinis įžvalgumas bei raštingumas, bet ir dažnas neryžtingumas ar užsispyrimas. Tik sutalpinus visą A. Smetoną būsimasis paminklas galėtų būti aktualus, kviestų prisiminti, įsivertinti, diskutuoti bei saugotų nuo tendencingai radikalizuotos istorinės atminties formų. A. Smetona turi būti išmokta pamoka – tik tokiu atveju paminklas ne tik stovėtų ar atliktų politinio stabo ir/ar karikatūros vaidmenį.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
