Jeigu Dauno sindromą turinčio vaiko tėvai nutaria atžalai padaryti plastinę operaciją, tokio vaiko raida paprastai pagerėja. Priežastis žmoniška – nematydami sindromo veide, aplinkiniai neišsigąsta, nepašiurpsta, prisileidžia kitą asmenį, o pajutę ar sužinoję apie sindromą, neretai jau būna supratę, kad to žmogaus nėra ko bijoti.
Štai taip žengiamas mažas, bet svarbus integracijos žingsnis – sindromo neturinčio žmogaus integracija pasaulyje, kuriame visi esame skirtingi.
Taip veikia aktoriaus Dariaus Gumausko režisūrinis debiutas „Mongolija“, kuriame jis drauge su jauniausios kartos aktoriumi Andriumi Alešiūnu pristato, ką reiškia būti greta Dauno sindromą turinčio žmogaus. Remdamiesi asmeninėmis patirtimis su kaimynystėje gyvenusiu draugu ar broliu dvyniu, kūrėjai papasakoja apie savo pačių integraciją pasaulyje, kuriame augant darosi vis sunkiau mylėti artimuosius, nes geriau pažįstantys gyvenimą nuolat primena, kad nėra ko mylėti gamtos klaidõs.
„Mongolija“ turi aiškią struktūrą, bet padriką dramaturgiją, tad žiūrėti šį spektaklį nėra paprasta. Aktoriai tiksliai nusimatę veiksmus ir mizanscenas, tačiau nenubrėžę vientiso naratyvo, nepasirinkę personažų (bet kuris gali atlikti bet kurios istorijos bet kurio dalyvio vaidmenį), taip siūlydami žiūrovams prie nieko neprisirišti, likti atviriems nuolatinei kaitai. Kartais jie pasakoja istorijas, kartais – groja, rodo projekcijas, žaismingai mušasi, kartoja vestuvių Hakos judesius. Iš principo – nuolat kaitalioja tai, ką žmonėms suprasti paprasta (linijinį pasakojimą) su tuo, kas nepažįstama, sunkiai suvokiama, todėl nepatogu. Tarsi pamažu pratindami žiūrovus priimti jiems neįprastus reiškinius, tačiau neskubant, reguliariai juos nuraminant pažįstama ir suprantama forma.
Vienoje pirmųjų scenų D. Gumauskas groja sintezatoriumi ir dainuoja į melodiją pretenduojančius, bet jos nesukuriančius garsus. Klausytis nejauku, neįprasta, tarsi būtum priverstas išgyventi vieną iš ne visai pavykusio šiuolaikinio meno patirčių. Stebint spektaklį pirmą kartą, kilo mintis, kad tokį nuolatinį disonansą tikriausiai jaučia Dauno sindromą turintys žmonės. Stebint antrą, gimė kita – šitas disonansas kyla mumyse, sindromo neturinčiuose, kai susiduriame su pastaraisiais ir mums nepažiniu jų pasauliu.
„Mongolija“ turi aiškią struktūrą, bet padriką dramaturgiją, tad žiūrėti šį spektaklį nėra paprasta.
Dar anksčiau – vos prasidėjus spektakliui – keletą minučių stebime vaizdo įrašą, kuriame žmogus kaimo keliu važiuoja dviračiu. Tik ne taip, kaip „normalūs“ žmonės: vieną koją padėjęs ant priešingai skirto pedalo, o kita pasispirdamas į žemę. Kad ir kiek sakytume, jog taip niekas nevažinėja, tai nepraktiška ir apskritai nesąmonė, ilgainiui prie vaizdo priprantame ir suprantame, kad ekrane matome tiesiog dviračiu važiuojantį žmogų. Ar tame yra kažkas keisto?
„Mongolija“ – tai priminimas, kad žmonės gimsta visokie, tik ne kiekvienas sugeba ar nori apsimesti, jog atitinka visus normaliam savo padermės atstovui keliamus reikalavimus. Spektaklio kūrėjai pasakoja ir dalinasi, o ne graudina, tačiau kartais savigrauža, kaltės jausmas, o galbūt nepasitikėjimas savo profesiniais įgūdžiais nugali. Taip nutinka A. Alešiūnui pasakojant apie draugų patyčias iš jo brolio ir paties patirtą gėdos jausmą už sindromą turintį šeimos narį.
Istorija padeda suprasti, kiek daug asmeniškai svarbių dalykų galime atsisakyti, kad tik išliktume visuomenės, kurioje atsidūrėme, dalimi, pritaptume, būtume priimti ir mylimi. Tačiau aktoriaus daromos reikšmingos pauzės, save smerkiantis linkčiojimas galva ir saviironiškas tonas prikiša žiūrovui poziciją, kurią šioje situacijoje jis turėtų prisiimti – baisėtis tokia netolerancija ir gailėti tai patyrusio brolio. Graudinimas(is) atsiranda visiškai ne vietoje, nes kūrinyje, kuriame be jokios dramos raginama priimti žmones su neįprasta išvaizda ir kiek kitokiu gyvenimo būdu, gailesčio gaidelės tampa diskriminacijos forma – gailėkimės, nes šis žmogus yra išskirtinai vargšas.
„Mongolijoje“ gali varginti reguliariai nusėdantis ritmas, dirbtinumo neišvengiantys aktorių pokalbiai (A. Alešiūnui kol kas sunku nuoširdžiai klausytis, girdėti ir reaguoti į pasakotoją, priešingai nei kur kas labiau patyrusiam D. Gumauskui), trumpos, tačiau tuščios pauzės ir veiksmo duobės, atsirandančios neturint aiškių spektaklio „griaučių“. Jų nereikia, tik norisi tikėti, kad ilgainiui spektaklio dramaturgija įaugs į aktorius ir pasakojimas taps natūralesnis, vientisesnis. Taip žiūrovams bus lengviau pajusti skirtumą tarp nepatogumo susidūrus su nepažiniais dalykais ir nepatogumo susidūrus su neišvalytomis meninėmis problemomis.
Užtat jokių trikdžių nejusti paskutinėje spektaklio dalyje, kūrėjams į sceną pakvietus Vilniaus Universiteto Medicinos fakulteto dekaną, genetiką, prof. dr. Algirdą Utkų. Paskutinis spektaklio pusvalandis – tai D. Gumausko moderuojamas žiūrovų susitikimas su profesoriumi, daug metų nagrinėjančiu Dauno sindromą ir, regis, galinčiu atsakyti į tiek šios temos klausimų, kiek šiandien pajėgi atsakyti medicina. Sindromą sukelia 21-os chromosomos trisomija, kurios atsiradimo priežastys kol kas nėra aiškios. Profesorius tikina, kad nei palaidas gyvenimas jaunystėje, nei žemesnis socialinis statusas, nei kiti mitiniai ir stereotipiniai veiksniai priežastimi būti negali. Taip veikia genai ir kokiais dievais žmonės bebandytų tapti, daugybės dalykų iki šiol nesugeba nei paaiškinti, nei suprasti. Lieka mokytis juos priimti.
Mongoloidinė idiotija – taip iki 1956-ųjų metų vadintas Dauno sindromas dėl jį turinčių žmonių plokščių veidų ir įkypų akių, būdingų ir mongolų tautai. Valstybei pasiskundus dėl diskriminacijos, sindromas pervadintas jį tyrinėjusio mokslininko Johno Langdono Downo vardu.
„Ar šis žmogus nusipelnė, kad jo pavardė taptų keiksmažodžiu?“, klausia D. Gumauskas be pamokomo tono, bet su ramybe ir susitaikymu. Toks aktoriaus būvis tampa pusiausvyra tarp dviejų polių, kuriuos galima išgirsti klausimus A. Utkui užduodančių žiūrovų balsuose – nekantraus džiaugsmo tų, kurie nuolat susiduria su Dauno sindromą turinčiais, bei smalsumo ir/ar nejaukumo tų, kurie jų beveik ar visai nepažįsta. Mongolų jau nebediskriminuojam. Kažkada ateis ir kitų žmonių eilė.
